Interviu su profesoriumi Osvaldu Janoniu
Anykščių kraštas išaugino nemažai patriotų, kurie įvairiapuse savo veikla garsina gimtinę ir be jokio atlygio darbuojasi jos labui. Vienas tokių – kraštietis mokslininkas bibliografas, Vilniaus universiteto Knygotyros ir dokumentotyros instituto profesorius Osvaldas Janonis. Anykštėnai kraštiečiui dėkingi už dėmesį Anykščių krašto kultūrai ir istorijai, savanoriškas iniciatyvas išsaugoti Anykščių krašto rašytinį kultūros paveldą, analogo Lietuvoje neturinčių „Anykščių krašto tyrėjo parankinių knygų“ rengimą ir leidybą, mokslinę kraštotyros veiklą ir meilę gimtajam kraštui.
Per pastaruosius du dešimtmečius prof. O. Janonis paskyrė ne vieną knygą Surdegio (Anykščių r.) praeičiai atskleisti. Šiais metais mokslininkas išleido jo suplanuotos serijos „Surdegiečio bibliotekėlė“ dvi knygas: „Surdegis XV–XX a. įvykių chronologija“ ir „Surdegio Šv. Dvasios vyrų vienuolyno istorijos puslapiai“ (rusų kalba). Tai bus pirmoji knygų serija, skirta vieno Anykščių krašto miestelio istorijai atspindėti. Tikriausiai visoje Lietuvoje nėra kito tokio miestelio, kuriam vienas autorius būtų paskyręs tiek daug dėmesio ir išleidęs tiek knygų, kaip O. Janonis apie Surdegį. Suskaičiavus skaitmeninio formato ir spausdintas knygas, jų būtų vos ne dvi dešimtys. Kalbiname knygų serijos sumanytoją ir autorių prof. O. Janonį.
Kuo patraukė Surdegis? Kodėl jo pulsu gyvenate jau keletą pastarųjų metų?
– Surdegis turi ilgą, šakotą ir įspūdingą istoriją. Tai – neeilinis provincijos miestelis. Paradoksalu, bet jo vardas plačiau žinomas už Lietuvos ribų, nei mūsų šalyje. Švč. Mergelė Marija Surdegyje apsireiškė beveik aštuoniais dešimtmečiais anksčiau nei Šiluvoje. Iki šiol po bažnyčia išliko stebuklingasis šaltinėlis, o Surdegio stebuklingoji Dievo Motinos ikona, kurios kopijos paplito Latvijoje ir Rusijoje, yra viena iš penkių Lietuvos ikonų, nuo seno garbinamų visų krikščionių – ir katalikų, ir stačiatikių. Jos vardas yra įrašytas stačiatikių kalendoriuje, todėl šios religijos išpažintojams žinomas visame pasaulyje. Ne visi žino, kad Surdegyje beveik tris šimtmečius veikė Šv. Dvasios vyrų vienuolynas. Stebina ir publikacijų apie miestelį geografija… Esu giliai įsitikinęs, kad miestelio praeitis verta didesnio dėmesio.
Kada kilo mintis parengti Surdegio įvykių chronologiją?
– Toks sumanymas kilo dar praėjusio šimtmečio aštuntąjį dešimtmetį. Rūpėjo iškelti aikštėn kuo daugiau nežinomų ar pamirštų Surdegio praeities faktų. Senokai delnai niežtėjo šią chronologiją pateikti spaudai, bet vis rodėsi, kad dar labai daug svarbių faktų galima rasti spaudoje ir archyvuose. Sužinojus ką nors naujo, peržiūrėtinų šaltinių skaičius pylėsi kaip iš gausybės rago. Vis atrodė, kad gal dar ne metas chronologiją pateikti skaitytojams.
Kokie jausmai kyla, turint rankose naują leidinį?
– Iš vienos pusės, jaučiu pasitenkinimą, kad tarsi ir įgyvendintas senas sumanymas, atlikta dar viena kraštotyrininko pareiga savo kraštui. Knygoje pateikta daug nežinomų ar pamirštų miestelio praeities faktų. Jie atskleidžia, kokie laikai buvo, kaip mainėsi gyventojų kartos. Viename leidinyje susitinka įvairių pažiūrų, tautybių, luomų, skirtingų tikėjimų surdegiečiai.
Artimiau prisižiūrėjus, matyti, kad už pateiktų faktų slepiasi gyvenimo džiaugsmai ir vargai, smūgiai ir sielvartai, kartais – net ir ištisos dramos. Skaitytojas turės galimybę dar kartą įsitikinti, kaip skaudžiai gyventojus palietė didieji politikos vėjai. Iš kitos pusės, džiaugsmą leidiniu pristabdo jo spragų žinojimas. Kiek dar daug svarbių ir įdomių faktų neįtraukta į chronologiją. Iš dalies tai įvyko dėl galiojančių įstatymų „kaltės“, iš dalies – dėl ribotų galimybių ilgiau padirbėti nuo Kauno nutolusiuose archyvuose.
Papasakokite, ką skaitytojas ras įvykių chronologijoje.
– Pirmas rūpestis buvo sukaupti žinių apie miestelio gyventojus. Knygoje nurodytas jų skaičius įvairiais istorijos laikotarpiais, tautinė ir luominė sudėtis, tikėjimas. Joje užfiksuoti gimimai, santuokos, mirtys. Surdegiečiams nebereikės versti senųjų metrikų knygų ieškant žinių apie savo protėvius. Visos jos išrašytos iš Subačiaus ir gretimų parapijų metrikų knygų nuo 1701 m.
Chronologijoje gausu faktų apie Šv. Dvasios vyrų vienuolyną. Iš jos galima susidaryti vaizdą, kaip formavosi vienuolyno ansamblis. Knygoje paminėtos datos, susijusios su stačiatikių bažnyčiomis, jų įrengimu, remontais, varpų įsigijimu, taip pat brolijos korpusais, net vienuolyno tvoromis, koplyčia, svečių namais, ūkiniais pastatais, vienuolyno pirtimi, kapinėmis. Daug faktų pateikta ir apie vienuolyno turtą (žemę, sodus, malūnus, ežerus), bylas dėl jo, vienuolyno pajamas (aukas, nuomą, valstybės paramą) ir išlaidas.
Knygoje surinkti faktai apie ikonostasus, ikonas ir kitas bažnytines relikvijas. Joje įrašytos žinios apie vienuolyno kultūrinę ir šviečiamąją veiklą: špitoles, mokyklas, prieglaudas, biblioteką, leidinius. Į knygą sudėti faktai ir iš vienuolynui priklausiusio Važdėlių kaimo baudžiauninkų gyvenimo. Didelė leidinio dalis skirta vienuolyno brolijai. Čia galima rasti žinių ne tik apie vienuolyno vyresniuosius, jerodiakonus ir jerovienuolius, bet ir apie šventikus, iždininkus, naujokus. Teko užgriebti ir skaudžiausią vienuolyno vietą – dalies naujokų ir vienuolių ydas bei nusižengimus vienuolyno taisyklėms. (Tęsinys – kitame numeryje)