Akademija – ypatingas miestelis Kėdainių krašte, nuo seno garsėjantis žemės ūkio mokslo pasiekimais, artojų ir žirgų varžybomis, net tris kartus Prezidentės taurę laimėjusiais gimnazistais. Šie metai Akademijai labai reikšmingi – miestelis švenčia 475 metų sukaktį ir 110 metų sukaktį, kai Rusijos imperijos reformatorius Piotras Stolypinas nusprendė, kad Dotnuvos dvare bus žemės ūkio mokykla.
Galbūt tai įtakos turėjo ir jo draugystė su tuometiniu Dotnuvos dvaro savininku H. K. Kreicu. Neatsitiktinai čia net du kartus lankėsi Rusijos caro Aleksandro I žmona Elžbieta. Dotnuvos dvaras buvo plačiai žinomas ir svarbus.
(Dotnuvos dvaras įsikūręs maždaug už 3 km į šiaurę nuo Dotnuvos miestelio. Dvaras minimas nuo XVI a. Tuomet jis priklausė Izakauskiams. XVII a. jį valdė Mlečkai. Jų dukrai ištekėjus už Jono Bžostovskio, dvaras atiteko šiai giminei. 1701 m. dvarininkų Bžostovskių pakviesti Dotnuvoje įsikūrė iš Vilniaus atvykę vienuoliai bernardinai. Po Bžostovskių dvarą valdė Ščitauskiai, XVII a. pabaigoje jį įsigijo Chrapovickiai. Pastarieji pertvarkė dvarvietę ir pastatė prabangią rezidenciją. Po 1863 m. sukilimo caro valdžia Chrapovickių dvarą konfiskavo. 1867 m. jį per varžytines nupirko Šuvalovas, o 1869 m. šias valdas perėmė grafas Genrikas Kreicas.)
Akademijos miestelis išaugo šalia Dotnuvos dvaro, dabar vietinių žmonių vadinamo grafo Kreico vardu. Garsi Akademija ir savo žmonėmis, kuriuos palytėjo meno mūzos. Gražus dvaras, esantis tvenkinio saloje, apsuptas galingų dvaro parko medžių, it magnetas traukia keliautojus, svečius ir vietinius gyventojus. Aristokratinė dvaro salos erdvė nuteikia romantiškam žodžio ir muzikos žaismui jaukiame medžių pavėsyje.
Daugiau nei šimtą metų ši Vidurio Lietuvos vietovė garsėja kaip žemės ūkio mokslų Meka: Žemės ūkio mokykla, Žemės ūkio technikumas, Žemės ūkio akademija, Žemdirbystės institutas, Lietuvos agrarinių mokslų centras, Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba, Lietuvos agronomų sąjunga… Toli už Lietuvos ribų žinomos pavardės: prezidentai – A. Smetona, A. Stulginskis, A. Brazauskas, žemės ūkio ministrai – J. Tūbelis, M. Krupavičius, J. Aleksa, profesoriai – P. Matulionis, K. Aleksa, V. Ruokis, J. Krikščiūnas ir daugelis kitų įvairių laikotarpių žymių žmonių.
Šių metų rugpjūčio 3 d. pirmą kartą Akademijos istorijoje grafo Kreico dvaro saloje įvyko poezijos ir muzikos šventė. Papuošti abu tvenkinio tiltai žadino smalsumą kuo greičiau išvysti renginį. Baltas aprangos kodas įprasmino poezijos vakaro tyrą šventinę erdvę ir susirinkusių žmonių giedrą nuotaiką. Baltai apsirengę žmonės, balta karieta, margaspalviais jurginais papuošti balti žibintai su virpančiomis žvakių liepsnelėmis, susirinkusiųjų šypsenos tarsi sugrąžino tuos laikus, kai dvare skambėjo gitaros garsai, o ponaičiai panelėms skaitė romantiškas eiles, vėliau jau studentai deklamavo studentėms, irstydamiesi valtelėmis tvenkinyje…
Dvaras atgimė… Iš pagrindinio dvaro įėjimo pabiro baltai apsirengę atlikėjai, lydimi kompozitoriaus Justino Juškevičiaus muzikos garsų… Teatralizuotas poezijos vasaros nuotykis prasidėjo poeto Valdo Daškevičiaus eilėmis „Kai išskrisiu pro lūpas“:
Gėlas Gėlainių vanduo –
po kaulais, kurie nebegelia,
o viršum jų – gėlynai.
Sukalbėjęs amžiną atilsį,
gaunu geltonojo gėrio
bityne prie kapinaičių.
Man gardus tas medus,
surinktas dūzgiančių sielų
iš akių išsiskleidusių…
Kai išskrisiu pro lūpas,
būčiau laimingas, jeigu
gyviesiems saldinčiau gėlą…
Poetas Valdas Daškevičius, vaikystę praleidęs Akademijoje ir Vainotiškių kaime pas senelį Zigmą Černiauską, savo jaunystės vietoms paskyrė daug jautrių ir spalvingų eilių.
Poezijos posmus įvairino akademiškio kraštotyrininko Ryto Tamašausko intriguojantis pasakojimas apie dvaro istorijos užkulisius, visus senuosius šio dvaro savininkus: A. Chrapovickį, V. K. Mlečką. (Dotnuvos miestelio įkūrėjo Jono Mlečkos anūką, Žemaičių seniūną, Dotnuvos ir Babtų bažnyčių fundatorių, 1655 m. pasirašiusį Švedijos ir LDK uniją, vieną iš Lietuvos bajorų sukilimo vadų prieš švedus 1656 m.), grafą H. K. Kreicą (1817–1891), vėliau – Lietuvos žemės ūkio akademiją (įkurtą 1924 m.). Vainotiškių mėgėjų teatro aktoriai, vadovaujami Jolantos Abarienės, skaitė pirmuosius tekstus apie Dotnuvos dvarą iš Marijos Bok-Stolypinos dienoraščio, Stanislovo Moravskio (1802–1853) memuarų, M. K. Šemetos poemos „Reliacija“. Istorijos ir poezijos žaismas, neįprasta nuostabi relaksacinė jaunojo Justino Juškevičiaus muzika, karšta žolelių arbata mylimiausiuose puodukuose, jaukiai įsitaisę žmonės, vaikai, žaidžiantys grakščioje baltoje karietoje, atrodė tarsi nužengę iš romantiško praeities–dabarties paveikslo…
Atlikėjai skaitė Akademijoje studijavusio žymaus publicisto, poeto, visuomenės veikėjo Balio Gaidžiūno (1911–1996) eiles, mokslininko Balio Karaliaus eiles, skirtas pirmajam Žemdirbystės instituto direktoriui Petrui Vainauskui (1906–1995). Visa Lietuva prisimena jo kelionę arkliuku su bričkele į Anykščius ir Arklio muziejaus įkūrimą. Buvo skaitomos poeto Eugenijaus Matuzevičiaus eilės, skirtos neeilinei šio akademinio sodžiaus asmenybei – legendiniam instituto direktoriui Antanui Būdvyčiui (1928–1998). Klausėmės mokslininkų Algimanto Bujausko ir Juozo Lazausko eilių, skirtų Dotnuvai, mokslininkės Genovaitės Marčiauskienės, šiuo metu gyvenančios Baisogaloje, eilėraščių, skirtų profesoriui Juozui Tonkūnui.
Ypatingas dėmesys buvo skirtas Anapilin jau išėjusio žmonių labai gerbiamo ir mylimo instituto direktoriaus pavaduotojo poeto, publicisto Aniceto Onaičio (1932–1988) kūrybai. Jis pasirinko mokslininko agronomo kelią, nors jaunystėje svajojo tapti ir kunigu, ir karo lakūnu. Kaip apie jį rašė kraštotyrininkas Rytas Tamašauskas, „visą gyvenimą dalintasi tarp žemės ir dangaus“.
Ilgametė žemdirbystės instituto mokslinė sekretorė, nuostabi skaitovė Aldona Kaselytė vertė pageltusius dienoraščio puslapius ir jautriai deklamavo eiles, kurios palietė visų širdis – ne vienas klausytojas braukė ašarą:
Lietuviškos raidės
Lietuviški žodžiai,
Lietuviškos pievos su ryto rasa
Mane užaugino,
Išmokė, parodė,
Kur balintų drobių šalis
Lietuva.
Lietuviškas raštas,
Lietuviškas kraštas
Su Žalgirio, Saulės pašvaisčių žara –
Lenkiuosi probočių
Tai kruvinai naštai,
Šiaudine, linine, žila,
Lietuva.
Lietuviškas džiaugsmas,
Lietuviškas skausmas,
Širdžių šiluma ir laukų žaluma –
Žinau, ko jis vertas,
Tas prakaito šauksmas,
Kai duona pakvimpa visa
Lietuva.
(ištrauka iš A. Onaičio eilėraščio „Lietuva“)
Eilės apie Lietuvą priminė akademiečiams Sąjūdžio laikus, ištremtus ir žuvusius profesorius ir darbuotojus (juos mena paminklas tremtiniams, pastatytas Akademijos parke, Vilniaus alėjoje). Į iškylą atvyko ir savo eiles skaitė mokytoja, visuomenės veikėja Irena Duchovska (apdovanota Lenkijos Respublikos Sidabro kryžiumi, Lenkijos Respublikos Vitoldo Hulevičiaus literatūriniu apdovanojimu ir kt., Lenkijos Respublikos Kadzidlo miesto Garbės pilietė nuo 2017 m. birželio 17 d.), prof. Angelija Bučienė, mokytoja Nina Kučinskienė, Aušra Kusienė, Palmyra Vansevičienė ir Jolanta Abarienė. Jų posmus papildė akomponuojant gitara atliekamos mokslininkės Daivos Janušauskaitės dainos.
Tas šiltas, jautrus pasikalbėjimas eilėmis, pritariant švelniems muzikos garsams, buvo tarsi Baltas sapnas, atgijęs aristokratinėje dvaro erdvėje, kurioje gyveno ir gyvena bei kuria daugelio akademiečių kartų atstovai. Bendri pomėgiai sujungia žmones, skatina juos kūrybai ir dideliems darbams. Tikimės, kad akademiškių poezijos vasaros skaitymai Akademijos dvare nuo šiol taps gražia tradicija ir sutrauks dar daugiau žodžio meną ir puikią muziką mėgstančių žmonių iš visos Lietuvos.
Dr. Ina Stuogė