Mokslas padeda atsakyti į daugelį didžiausių iššūkių, su kuriais susiduria visuomenė, įskaitant klimato kaitą, sveikatos apsaugą, maisto saugumą ar aplinkos elektromagnetinę taršą, bet jis paprastai perteikiamas specialia kalba recenzuojamuose mokslo žurnaluose, kurių dauguma žmonių niekada neskaito.
Kasmet paskelbiama apie 2,5 milijono mokslo straipsnių. Kiekviename rašoma, kad atrasta kažkas naujo, ko iki tol niekas nežinojo. Bibliotekos pilnos mokslo žurnalų ir disertacijų, pateikiančių originalių tyrimų rezultatus. Liūdniausia yra tai, kad dauguma šių originalių atradimų lieka žinomi tik mokslo bendruomenei, kadangi niekas kitas šių straipsnių ar disertacijų neskaito, nes jų nesupranta.
Milžiniški žinių lobiai guli ir Lietuvos bibliotekose. Tačiau žmonės jų nežino, nesinaudoja ir rodo savo „išprusimą“ TV laidoje „Klausimėlis“. Dėl to nežinojimo didėja atskirtis tarp mokslininkų ir visuomenės. Amerikiečių tyrimai parodė, kad:
– 88 proc. mokslininkų mano, kad genetiškai modifikuoti produktai yra saugūs, o 37 proc. eilinių piliečių mano atvirkščiai;
– 68 proc. mokslininkų mano, kad maistas, išaugintas naudojant pesticidus, yra saugus, o 28 proc. piliečių mano atvirkščiai;
– 87 proc. mokslininkų mano, kad klimato kaitą skatina žmonių veikla, o 50 proc. piliečių mano, kad ne;
– 98 proc. mokslininkų mano, kad žmonės išsivystė evoliucijos būdu, o 65 proc. piliečių tuo netiki.
Žmonės netiki tuo, ko nežino, kai trūksta žinių. Apgyniau dvi disertacijas ir parašiau daugiau nei 200 straipsnių tarptautiniuose mokslo žurnaluose bei kelis šimtus tezių apie fazinius virsmus ir feroelektrą. Turiu išradimų ir patentų. Tačiau mano tyrimų žmonės nežino. Dažnai žurnalistai manęs klausinėja apie įvairius reiškinius, bet jeigu paminiu fazinius virsmus (mes juos matome kasdien) ar feroelektrą (kai kurių kristalų savaiminį įsielektrinimą, dėl kurio atsiranda labai svarbios technologijoms savybės), kam skyriau visą savo gyvenimą, jiems tai atrodo tarsi keiksmažodžiai. Jie nenori apie tai pasakoti žmonėms. O juk tai reiškiniai, kurių dėka turime daugelį šiuolaikinių telekomunikacijų ir kitokių technologijų.
Praleidau daugybę bemiegių naktų ir dienų, apmąstydamas idėjas, nesuskaičiuojamą kiekį valandų skaitydamas įvairiomis kalbomis literatūrą, siekdamas sužinoti, ar kas nors pasaulyje jau tų idėjų nerealizavo, taip pat kurdamas eksperimentinę įrangą ir tyrimo metodus, atlikdamas eksperimentus, rašydamas disertacijas ir mokslo straipsnius, pagaliau diskutuodamas su kitų šalių mokslininkais ir tarptautiniais recenzentais.
Tai – sunkus protinis išmėginimas, kurį mokslininkai kasdien patiria. Dirbant tokį darbą, nelieka laiko rasti būdų skleisti žinias visuomenei. Akademinė „skelbk arba žūk“ kultūra vertina tik mokslo publikacijas ir mokslo laipsniais bei vardais atlygina mokslininkams, kurie skelbia daug mokslo straipsnių ypač aukštai vertinamuose žurnaluose, ir visai nevertina mokslo žinių sklaidos visuomenei. Tai ydinga visuomenės atžvilgiu kultūra.
Kokie yra tie mažyčiai žingsneliai, kuriais mokslininkai ir mokslo bendruomenė galėtų pakeisti tą akademinę kultūrą ir pradėtų viešai dalintis su visuomene mokslo žiniomis bei atradimais, mažindami tarpusavio atskirtį?
Pirma, universitetai, mokslinių tyrimų institutai ir finansavimo institucijos turėtų palaikyti ir paskatinti tyrėjus supažindinti visuomenę su tyrimais, kuriuos jie plėtoja ir skelbia mokslinėje spaudoje. Universitetai turėtų reikalauti tyrėjų rasti būdų supažindinti visuomenę su kiekvienu moksliniu darbu, kurį tyrėjai skelbia recenzuojamuose mokslo žurnaluose. Šie būdai galėtų apimti nuomonių straipsnius, skiltis laikraščiuose ar pokalbius per radiją ar televiziją. Gera žinia yra tai, kad pokalbiai per radiją ar televiziją kartais vyksta, tačiau juose neatskleidžiamas nė vienas procentas tų žinių ir atradimų, kuriuos mūsų tyrėjai kasmet padaro, skelbdami šimtus mokslo straipsnių užsienio žurnaluose. Tačiau tiems pokalbiams reikalingi moksliškai išprusę žurnalistai, kurie suprastų mokslininkus. Reikėtų, kad laikraščių redaktoriai norėtų moksliškai šviesti visuomenę. Didieji kitų šalių laikraščiai turi mokslui skirtas skiltis. Mūsų didiesiems dienraščiams sunku įpiršti veltui straipsnį apie mokslą.
Kai kuriose šalyse yra programos, skirtos treniruoti mokslininkus, kaip skleisti mokslo žinias visuomenei ir išrinktiems politikams. Tose šalyse finansavimo fondai reikalauja mokslininkų, siekiančių gauti savo projektų finansavimą, paaiškinti, kaip gauti rezultatai padės didinti mokslinį ir technologinį visuomenės raštingumą. Kai kuriose šalyse kiekvienas tyrėjas ar profesorius privalo kasmet parašyti keletą mokslo populiarinimo straipsnių arba paskaityti viešų paskaitų visuomenei apie savo tyrimus ir taip atsiskaityti, už ką jį mokesčių mokėtojai finansavo. Lietuvoje to nėra. Daug aukščiausios kvalifikacijos tyrėjų nėra perskaitę viešos paskaitos visuomenei arba parašę mokslo populiarinimo straipsnio. Jie yra atsiriboję nuo visuomenės, kurios pinigais vykdo tyrimus. Iš savo patirties žinau, kad žmonės nori paskaitų apie mokslą ir technologijas.
Antra, moksliniai žurnalai, kurie skelbia mokslo darbus, o tokių ir Lietuvoje leidžiama dešimtys, turėtų rasti inovatyvių būdų supažindinti visuomenę su atskleistomis naujomis žiniomis ar atradimais. Dabar žurnalai reikalauja mokslininkų pateikti kartu su straipsniu jo santrauką. Puslapio ar mažesnės apimties santrauka atskleidžia pagrindinius gautus rezultatus. Žurnalai galėtų žengti kitą žingsnį ir pareikalauti tyrėjų pateikti visuomenei suprantama kalba santrauką to, ką naujo jie atskleidė. Reikia rasti būdų supažindinti visuomenę su šiomis santraukomis.
Trečia, universitetų žurnalistikos institutai (fakultetai, katedros) turėtų mokyti žurnalistus rašyti ir kalbėti apie mokslą taip, kad jų pateikiamos istorijos visuomenei būtų įdomios, nes dauguma mokslininkų patys nesugeba populiariai pateikti visuomenei, ką reikšmingo jie padarė visuomenei. Esu parašęs keletą šimtų mokslo populiarinimo straipsnių ir išleidęs keturias mokslo populiarinimo knygas, tačiau ne apie savo tyrimus, nes leidyklos ir laikraščių redaktoriai nenori gilintis į sudėtingesnes mokslo problemas, sakydami, kad skaitytojams jos neįdomios. Bet ar tikrai žmonėms neįdomu, ką naujo Lietuvos mokslininkai atranda, ištiria ar sukuria? Manau, kad laikraščių redaktoriai didina atskirti tarp mokslo ir visuomenės.
Lietuvos mokslų akademija, vienu iš pagrindinių savo veiklos tikslų paskelbusi mokslo populiarinimą, turėtų sukurti mokslo žinių profesionalių skleidėjų tarnybą, kuri tarpininkautų tarp žiniasklaidos ir tyrėjų skleidžiant mokslo žinias visuomenei. Ji turėtų nuolat informuoti žiniasklaidą, ką naujo Lietuvos mokslininkai sukuria ar atranda. O atrandama labai daug, tik tie atradimai paslėpti nuo visuomenės akių. Mokslų akademija yra subūrusi iškiliausių Lietuvos mokslininkų būrį, tačiau retas akademikas viešai pasirodo žiniasklaidoje. Todėl žmonėms kyla klausimas, kam reikalinga Mokslų akademija, kurios balso visuomenė negirdi.
Žmonės nemėgsta valdovų, nurodinėjančių, ką jiems daryti. Bet norintys būti savo pačių valdovais turi apsiginkluoti galia, kurią suteikia žinios. Mokslo žinios yra žmonijos vertybė. Laisvė kalbėti ir laisva spauda leidžia mums kalbėti tiesą, net jeigu ji yra nepatogi valdžiai, ir viešai ginčytis vieniems su kitais. Mokslas vystosi, daugeliui sutariant, ir yra skeptiškas nepelnytiems autoritetams.
Mokslo straipsnių recenzavimas netoleruoja autoritetų. Kas gali būti labiau patriotiška nei tai? Mokslą yra už ką kritikuoti. Jis ne visada laikosi savo griežtų principų. Mokslas sukūrė daug žiaurumo, pradedant branduolinėmis bombomis, cheminiais ir bakteriologiniais ginklais ir baigiant eugenika, sukūrė daug žmonijai kenkiančių prietaisų. Bet sprendimas yra kovoti dėl šių principų, o ne atsisakyti jų.
Mokslas ir toliau teiks atsakymus į daugelį kasdienių iššūkių. Mokslo žinių kiekiui augant eksponentiškai, net siauros srities mokslininkai nespėja jų aprėpti, todėl daugiau nei kada nors mokslininkams reikia dalintis su visuomene mokslo žiniomis ir užtikrinti, kad svarbūs mokslo atradimai padėtų gerinti ekonomiką, sveikatą, maisto saugumą, aplinką ir būtų kuriami nauji prietaisai, gerinantys gyvenimo kokybę. Reikia, kad didėtų žmonių mokslinis ir technologinis išprusimas, nes pavojinga gyventi mokslo ir technologijų valdomame pasaulyje, stokojant mokslo žinių. Dėl nesuvaldomos technologijų plėtros jau net aukštasis mokslas nesugeba priešpastatyti studentų prieš pokyčių tempą ir prasmę. Žmonėms tampa vis sunkiau išsilaikyti (jaustis nepriklausomais, savo pačių valdovais) kintančiame pasaulyje, nes technologijos plėtojasi per dideliu tempu.
Prof. Jonas Grigas