Dauguma mūsų kiekvieną rugsėjo pirmąją pasitinkame su jauduliu: Mokslo ir žinių diena, Laisvės diena. Akyse iškyla iškilmingas valstybės ir universiteto vėliavų pakėlimas, aidu atskrieja džiugūs sveikinimo žodžiai, auditorijas užpildančio jaunimo šurmulys. Sieloje – troškimas atiduoti save jaunajai kartai ir jėgų antplūdis… Tačiau kur tai dar bus šiemet? Klaipėdoje, Šiauliuose ar tik Vilniuje?
Greitai prašvilpė saulėtų ir šiltų dienų pagailėjusi vasara. Didelei akademinės bendruomenės daliai tai buvo ne tik pasiilgto poilsio, bet ir didžiulio nerimo metas: ar dar bus galimybė dirbti savosios pilietinės tautos labui? Kur dar yra taip, kad besibaigiant birželio mėnesiui gautum pranešimą apie tai, kad darbo sutartis nutraukta, nes taip numato įstatymas? Nesvarbu, kad dalyvauji kelerius metus trunkančiuose tarptautiniuose projektuose ir turi ilgalaikių įpareigojimų. Tavo vasara – bedarbio vasara. Tai iš kur bus ta pakili nuotaika, su kuria ateisi į Rugsėjo 1-osios šventę? Kaip susikaupti sudėtingų tyrimų programai? Tyrimų, kurie atskleistų pozityvių socialinių pokyčių galimybes.
Valdžios kabinetuose sukurpta jau kelinta mokslo ir studijų reforma – „politinis užsakymas“, kurio tikslas – prisitaikyti prie Lietuvos mažėjimo tendencijų, bet ne stabdyti jas. Šią vasarą tas užsakymas buvo vykdomas su ypatingu užsispyrimu. Tarsi norint pasakyti: mes jus privertėme paklusti. Šių metų rugsėjo pirmąją pasitinkame su jau reformuotu universitetų tinklu.
Neverta net klausytis valdžios atstovų ir jų šalininkų patikinimų ar net verkšlenimų, esą ši reforma dar užsitęs, kol patys universitetai apsispręs – akademinių bendruomenių balso niekas nebesiklausys. Nebėra prasmės – reforma jau įvykdyta administraciniais metodais. Lieka keturi, priklausantys LUPK (Lietuvos universitetų pažangos konferencijai). Taškas. Visų kitų egzistavimo pabaiga – aiški: kai lieki beveik be stojančių į bakalauro studijas ir negauni nė vienos valstybės finansuojamos vietos, nereikia tikėti nei tariamais demokratinės savivaldos stebuklais, nei ŠMM pažadais pasirūpinti „pasmerktu“ universitetu.
„Universitetai nei pakarti, nei paleisti“, – skelbia įtakingas dienraštis, šalia antraštės išspausdinęs išdidintą valdančiųjų seniai nuspręsto uždaryti universiteto iškabos nuotrauką. Vyriausybės atstovai jau ne kartą tikino, kad šiame universitete mato tik vieną studijų kryptį. Paklausti apie kitas kryptis, dievagojosi, kad nieko apie jas nėra girdėję. O jei negirdėjo, tai jų ir neturi likti. „Labiausiai nukraujavo… universitetas“, – rėkia didžiausias internetinis portalas, taip pat įdėjęs pusę ekrano užimančią jo pavadinimo nuotrauką ryškiai raudoname fone. Pastaraisiais metais vykusi negatyvios informacijos transliacija dar labiau sustiprėjo – dienraščiai ir internetiniai portalai lenktyniauja, kuris iš jų išpils daugiau purvo ir atviro melo apie Lietuvos universitetus. Kai viešojoje erdvėje mirga tokie posakiai, kaip „mirtininkai“, „skęstantys“, „skambina laidotuvių varpai“, ar gali sustiprėti jaunimo siekis čia studijuoti? Statistika rodo, kad abiturientų, pasirinkusių studijas Lietuvos aukštosiose mokyklose, yra apie 68 proc. Kur dingo likusieji?
ŠMM atkakliai įtikinėja, kad naujoji „tvarka“ jaunimo emigracijos nepadidino. „Tvarka yra tvarka, ir jos reikia laikytis“, – iš LNK žinių laidos kietai tvirtina ministrės patarėjas, aptardamas įvairius šių metų priėmimo paradoksus. Tiesioginių įrodymų, kad yra priešingai, tarsi ir nėra. Bet statistika įspėja, kad per pastarąjį dešimtmetį jaunimo Lietuvoje sumažėjo beveik 32 procentais: 2008 m. Lietuvoje gyveno 810 tūkst. jaunų žmonių, o šių metų pradžioje jų buvo likę 554 tūkst. Vien 2016 m. iš Lietuvos išvyko per 19 tūkst. 15–29 m. amžiaus asmenų. Jie sudarė beveik pusę visų emigrantų. ŠMM naujienose skelbiama, kad „2020 m. į aukštąjį išsilavinimą pretenduos tik apie 16,8 tūkst. abiturientų, t. y. net 55 proc. mažiau nei 2011 m.“ Taigi mažėjimo tempai – kraupūs.
Šių metų stojimo į universitetus rezultatai apibūdinami kaip „didžiųjų universitetų pergalė prieš mažuosius“, pamiršus, kad vadinamieji mažieji dar gana neseniai nebuvo tokie maži, kokiais tapo dabar. Pavyzdžiui, Šiaulių universitete prieš dešimtmetį buvo beveik 12 tūkst. studentų. Natūrali konkurencija, skatinanti universitetinio ugdymo pažangą, išsigimė į kovą ne tik dėl studentų skaičiaus, bet ir dėl valstybės skiriamų lėšų, mokslinės veiklos projektų, dėl universitetų nekilnojamojo turto perskirstymo ir verslo atstovų užmačių pasiglemžti strategiškai patraukliose vietose esančius pastatus bei naujausių ŠMM vadinamųjų politinių sprendimų, palankių tik pasirinktiems didiesiems. LAMA BPO svetainėje šaltai konstatuota, kad penki universitetai prarado daugiau nei po pusę pirmakursių.
Buvusi Prezidentės patarėja, dabar Vilniaus politikos analizės instituto vadovė Virginija Būdienė nurodo, kad tai labiausiai palietė Šiaulių, Lietuvos edukologijos, Mykolo Romerio, Aleksandro Stulginskio ir Klaipėdos universitetus. Administraciniai metodai panaudoti itin kryptingai. V. Būdienė pateikė kelis pavyzdžius tarp kurių – ŠMM sprendimas neskirti studijų vietų dalykų mokytojų rengimui Lietuvos edukologijos universitete, menų studijas koncentruoti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje bei Vilniaus dailės akademijoje.
Mažesnių universitetų viltį išsaugoti savarankiškumą išblaškė ŠMM pateiktos pataisos: jei per pirmąjį studentų priėmimo etapą (iki liepos trečiosios savaitės) nebus surinktas numatytas skaičius studentų į konkrečią studijų programą, nebebus leidžiama rinktis šios programos kituose stojimo etapuose – per pagrindinio priėmimo antrąjį ir papildomo priėmimo etapus, o įstojusieji bus perskirstomi po kitus universitetus. Nereikia būti ypatingu pranašu, kad suprastum, kur nukreipiami pretendavusieji stoti į tokias programas. „Universitetai spąstais vadina nustatytą terminą, nes pagal įstatymus jie gali rinkti studentus iki rugpjūčio pabaigos, o pagal naująją tvarką praras daugiau nei mėnesį, per kurį galėtų susirinkti studentų“, – buvo rašoma viename didžiųjų dienraščių.
Veltui Klaipėdos universiteto prorektorė prof. Leta Dromatienė bando priminti, kokia tragiška mūsų valstybės socialinė padėtis: „Tie žmonės turi atplėšti pinigų nuo šeimos, nes jų reikia važiuojant mokytis į Vilnių ar Kauną. ŠMM visiškai neįvertina socialinio aspekto. Juk studijos turi būti ten, kur yra studijuojančių, dėstytojas turėtų eiti pas studentą, o ne atvirkščiai.“ V. Būdienė pabrėžia, kad mažesnius balus dažniausiai gauna atokesnių regionų, mažesnių miestelių abiturientai: „Išeitų, kad mokestis už studijas yra bausmė už gyvenamąją vietą. Nėra regioninės politikos Lietuvoje, nėra!“
Ką valdantieji daro, kad to nebūtų? Juk žadėjo… Tačiau skambiai išreklamuota „darni regionų raida“ tyliai dingo iš politinės darbotvarkės. Dabar svarbiau išsiaiškinti kitus „valstybinės reikšmės“ klausimus, pavyzdžiui, kiek alkoholio yra giros buteliuose ir kurioje parduotuvių lentynoje juos derėtų laikyti. Taip pat ypač svarbu išnagrinėti, kodėl kažkuris iki šiol nelabai girdėtas Seimo narys socialiniuose tinkluose nei šį, nei tą pliaukštelėjo apie moterų vaidmenį visuomenėje. Dar viena naujiena: paaiškėjo, kad skandalų krečiamos, dabar reorganizuojamos tarnybos vadovė „galimai“ buvo įdarbinusi asmenis, kurie darbe nepasirodė, o atlyginimą gavo. Vėl literatūrinius gebėjimus rodo iš televizijos laidų beveik neišlendantis seimūnas, šį kartą aptarinėjantis, kiek kainuotų pirmajam atkurtos valstybės vadovui siūlomas naujas titulas ir apsauga, kurios niekas neprašė.
Spaudoje aimanuojama, kad labai trūksta lėšų išlaikyti nuošaliose ištuštėjusiose vietovėse išlikusių žymių žmonių gimtųjų sodybų–muziejų veiklai. Siūlomas paties karaliaus Saliamono vertas sprendimas – išgabenti vertingesnius eksponatus į centrinius Vilniaus ir Kauno muziejus, o pačioms sodyboms „leisti natūraliai sunykti“. Trūksta tik priekaištų, kodėl tokie iškilūs žmonės nesugebėjo gimti didmiesčiuose. Užkabintum ant sienos dar vieną lentą, kad „čia gimė ir gyveno…“, ir baigtas kriukis. Argi tai provincijai, anot žinomo profesoriaus bankininko, dar reikia kultūros įstaigų? Ką ten veikti? Nebent „žolę ravėti“… Tai kur čia rasi laiko aiškintis tokią abstrakčią regioninės politikos sąvoką.
Prof. dr. Jonas Jasaitis