Su a. a. Vytu pirmą kartą susitikome 1997-ųjų lapkričio pabaigoje, Čikagoje, Jaunimo centre, vykstant 10-ajam Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziume, kai kartu su JAV lietuvių bendruomenės Švietimo tarybos pirmininke, šviesios atminties Regina Kučiene pirmą kartą šiame renginyje organizavome Švietimo (edukologijos) sekciją.
Nuo tada mūsų pažintis tęsėsi iki pat šių metų rugpjūčio 23 d. Vytas ne kartą lankėsi vieno iš seniausių JAV lietuvių laikraščio „Dirva“, nuo 1916 m. rudens leidžiamo Klyvlande, Ohajo valstijoje (Cleveland, Ohio), redakcijoje. Jis užsidegęs pasakojo apie idėją įkurti Lietuvoje atgautoje savo tėvo, aušrininko daktaro Jono Šliūpo, ir jo brolių žemėje pavyzdinį žemės ūkio ir miškų centrą, kuriame naujos patirties galėtų semtis neseniai veiklą pradėję Lietuvos ūkininkai. Redaguodamas savaitraštį „Dirva“, ne kartą rengiau spaudai jo straipsnius apie būsimojo Auksučių (Šiaulių r.) centro projektus. Kreipėmės į patriotiškai nusiteikusius JAV lietuvius, prašydami paramos šiems projektams. Ir tokių rėmėjų atsirado, nors ir ne itin gausiai. Po kelerių metų jau galėjome pranešti apie pirmuosius atliktus darbus: kylančius centro pastatus, į Lietuvą vežamą suaukotą žemės ūkio techniką.
Tačiau Lietuvoje šios Vyto Šliūpo pastangos buvo suprantamos tik nedaugeliui. Gana nelengvai sekėsi tvarkyti žemės nuosavybės ir centro pastatų projektavimo dokumentus. Dar sunkesni išbandymai laukė, siekiant atgauti tėvui – buvusiam burmistrui, priklausiusius namus Palangoje. Ironiška, kad pagalius į ratus labiausiai kaišiojo Kultūros ministerijos valdininkai, per sovietinę nacionalizaciją juos užvaldę ir čia įsirengę poilsio bazę. Net sunku įsivaizduoti, kokių tik kliūčių neprigalvodavo klerkai, iš paskutiniųjų stengęsi užginčyti Vyto teisę į šeimos namus. Nei garsaus visuomenės veikėjo Jono Šliūpo nuopelnai, nei paties inžinieriaus Vyto veikla Lietuvos labui ilgokai neprivertė jų atsikvošėti. Kai pagaliau Vytas laimėjo šią kovą, jis dar ilgai negalėjo atsikratyti slogaus įspūdžio, patirto bendraujant su į „prichvatizacijos“ aferas įsivėlusiais asmenimis.
Atmintinas buvo ir susitikimas, 2004 m. pavasarį grįžus į Lietuvą, Lietuvos mokslų akademijos Žemės ūkio ir miškų mokslų skyriuje. Tada kartu su Vytu Šliūpu ir filosofu prof. Romualdu Grigu tapome šio skyriaus Agrarinės ekonomikos ir kaimo sociologijos sekcijos nariais. Po poros mėnesių Vytas jau sutiko Šiaulių ir tuometinio Lietuvos žemės ūkio (dabar – Aleksandro Stulginskio) universitetų surengtos mokslinės konferencijos dalyvius energingą veiklą pradėjusiame Auksučių centre. Vyto pakviesti specialistai iš Lietuvos, Latvijos ir JAV papasakojo apie mūsų ūkiuose dar neįprasto augalo – smidrų (šparagų) panaudojimą maistui, saldžiųjų bulvių – topinambų auginimą, žemaūgių vaismedžių sodus ir dar daug ką.
Nuo to laiko kasmet centre rengiamose Lauko dienose ir kitomis progomis apsilankė nesuskaičiuojama daugybė ūkininkų, mokslininkų, studentų iš Lietuvos ir JAV. Čia buvo organizuojama studentų mokomoji praktika, rengiamos stovyklos Kuršėnų vaikų namų ir aplinkinių mokyklų auklėtiniams, skautų renginiai, parodos. Savanoriavimo įgūdžius čia tobulino misijoms įvairiose pasaulio valstybėse besiruošiantys Niujorko ir kitų JAV universitetų baigiamųjų kursų studentai.
Ypatingi ryšiai susiejo Vytą su Šiaulių universiteto biblioteka, tuometiniu Socialinių mokslų fakultetu ir kitais universiteto padaliniais. Šiai bibliotekai jis patikėjo neįkainojamos vertės savo tėvo archyvą, kurį vėliau papildė ir jo paties gyvenimą atspindinčiais eksponatais. Jis ne tik pats lankėsi mūsų rengiamose konferencijose „Šiuolaikinio kaimo vizija“, bet ir padėjo plėtoti tarptautinius mokslininkų ryšius, kvietė JAV universitetų mokslininkus dalyvauti universiteto renginiuose ir projektuose, įsteigė savo ir žmonos Vandos vardo stipendiją studentams, besidomintiems kaimo socioekonominės raidos tyrimais. Šios pastangos buvo įvertintos, suteikiant jam Šiaulių universiteto Garbės nario vardą.
Simboliška, kad šis gyvenimą Lietuvai paskyręs kilnus žmogus į amžinybę išėjo auštant dienai, kalendoriuje pažymėtai kaip tautai skausmingų įvykių sukaktis.
Keli biografijos faktai
Vytautas Jonas Šliūpas gimė 1930 m. spalio 24 d. Palangoje žinomo aušrininko, pirmojo Palangos miesto burmistro dr. Jono Šliūpo ir Grasildos Grauslytės Šliūpienės šeimoje. 1944 m., būdamas vos keturiolikos metų, kartu su tėvais turėjo pasitraukti į Vakarus. Prieglobstį gavo Austrijos, vėliau Vokietijos karo pabėgėlių stovyklose. 1944 m. lapkričio 6 d. neteko tėvo.
Pakvietus Amerikoje gyvenusiai seseriai dr. Aldonai Šliūpaitei (1888–1980), 1947 m. su motina jis atvyko į JAV. Baigęs Ohajo valstijos Avon Lake gimnaziją, 1948–1951 m. studijavo matematiką Ohajo Wesley universitete. 1951–1953 m. mokėsi Čikagoje, Ilinojaus technologijos universitete, kur įgijo statybos inžinieriaus profesiją. 1954 m. magistro laipsniu baigė hidraulikos studijas Viskonsino (Wisconsin) universitete. Tais pačiais metais vedė farmacininkę Vandą Fabijonavičiūtę, kilusią iš Mažeikių. 1957 m. šeima susilaukė sūnaus Kęstučio Jono.
Nuo 1958 m. V. J. Šliūpas dirbo daugelyje Europos, Afrikos, Pietų Amerikos ir Azijos valstybių, kur buvo statomos hidroelektrinės, atliekami irigacijos ir drenažo darbai. Savo autobiografijoje jis mini, kad darbo reikalais ir kaip turistas aplankė 126 valstybes.
Vytautas aktyviai bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje, buvo pirmasis žurnalui „Lituanus“ remti komiteto pirmininkas. 1985 m. išėjęs į pensiją, atsidėjo lietuviškai veiklai, daug dirbo įvairiose Amerikos lietuvių organizacijose.
2009 m. birželio 12 d. įvyko oficialus aušrininko dr. Jono Šliūpo archyvo atidarymas, kuriame dalyvavo ir pats jo įkūrėjas V. J. Šliūpas su žmona Vanda. Paskutinė dokumentų siunta šiam archyvui buvo perduota šiemet.