Kauno technologijos universiteto rektoriaus Petro Baršausko istorijoje lyg ir įvyko reikšmingas posūkis, po kurio iki šiol tvyrojusi įtampa pradeda atslūgti. Dabar gali prasidėti tai, kas ir įprasta tokiais atvejais. Pranešama, kad buvęs vadovas jau grasina teismais Akademinės etikos kontrolieriui, nors pastarasis, šiuo atveju, mažiausiai kuo dėtas. O kol kas bus ieškoma naujo KTU rektoriaus. Tik nuotaikos Lietuvos akademinėje bendruomenėje labai skirtingos. Vieni, kuriuos labai tenkino dabartinė situacija, gal net desperatiškai ieškos, kaip išsaugoti turėtą padėtį: hierarchiją, neformalius klanus ir jų įtaką. Neabejotina, kad jie bandys blokuoti seniai pribrendusius pokyčius. Kiti su didžiule, bet gal net nepamatuota viltimi tikėsis, kad prasidės tikros, o ne tariamos permainos, kad akademinė etika užims deramą vietą ne tik šiame universitete, bet ir visoje mokslo ir studijų sistemoje.
Seniai reikėjo suprasti, kad tokio lygio mokslininkai, kaip pasaulinį pripažinimą pelnęs ir Lietuvoje pažangiausią universitetinio ugdymo patirtį diegęs prof. Algirdas Avižienis, kelia daug svarbesnį klausimą, negu atskiro asmens regalijų vertė. Nešvarūs dalykai šioje sferoje prasidėjo dar tada, kai, atkūrus Lietuvos valstybę, buvo nostrifikuojamos sovietmečiu apgintos disertacijos ir peržiūrimi tuo metu įgyti mokslo kandidatų ir daktarų diplomai. Šiandien jau jokia paslaptis, kad šiuolaikiškais laipsniais ir vardais buvo padabinti ir to tikrai neverti asmenys: „mokslinio komunizmo“, „mokslinio ateizmo“, kitų panašių pseudo teorijų kūrėjai ir įžūlūs istorijos klastotojai, sovietinės okupacijos ir buvusio prievartos režimo liaupsintojai. Būta nemažai atvejų, kai disertacijas anų laikų viršininkams rašė net institutų kolektyvai, gavę suformuluotų užduočių komplektus, kai pačiam „kandidatui į mokslininkus“ likdavo tik išklausyti plojimus ir pasiimti neva mokslinę kvalifikaciją liudijantį diplomą.
Po valstybės Nepriklausomybės atkūrimo socialinių mokslų situacija buvo išties sudėtinga. Okupacinio režimo metais Lietuvoje net ir negalėjo atsirasti šiuolaikiška sociologija, politologija, vadyba, kai kurios teisės disciplinos. Formuojantis moderniai aukštojo universitetinio ugdymo sistemai, sparčiai augo tokių dalykų programų ir mokymo priemonių poreikis. Subyrėjus geležinei uždangai, atsivėrė ir naujos mokslinių ryšių galimybės: Lietuvos atstovai ėmė aktyviai dalyvauti tarptautinėse konferencijose ir tarpvalstybiniuose projektuose. Sulaukėme ir daug gausesnio būrio svečių iš įvairių pasaulio universitetų ir mokslo centrų. Prasidėjo visai kitokio turinio mokslinės diskusijos, ėmė formuotis ir kita šių diskusijų kultūra. Mūsų bibliotekas pasiekė iki tol nematytas naujų arba seniau uždraustų knygų ir periodinių leidinių srautas, atsivėrė „spec. fondai“. Smarkiai išaugo verstinių mokslo leidinių paklausa ir pasiūla.
Kurti originalias socialinių mokslų mokyklas tuo metu buvo labai sunku. Savos verslo administravimo, savivaldos ir viešojo sektoriaus valdymo patirties neturėjome. Tačiau ir „užsienietiškos“ metodikos negalėjo būti mechaniškai perkeltos ir pritaikytos, nes tiek išorinė, tiek vidinė Lietuvos situacija buvo labai skirtinga, lyginant ne tik su Skandinavijos, Vidurio ar Pietų Europos valstybėmis, bet net su Lenkijos, tuometinės Čekoslovakijos ar Rytų Vokietijos patirtimi. Naujos socialinių mokslų šakos negali staiga atsirasti kitoje socioekonominėje ir kultūrinėje situacijoje.
Socialinių mokslų formavimąsi labai apsunkino buvusios kompartijos, pasivadinusios „demokratine darbo partija“, atstovų grįžimas į valdžią po 1992 m. rinkimų. Tokių reiškinių, kaip „prichvatizacija“, visuotinis valstybės turto grobstymas, iki tol paklausią produkciją gaminusių įmonių tyčinis žlugdymas, masinio nedarbo atsiradimas ir dėl to staigiai pablogėjusi gyventojų materialinė padėtis, tuo pat metu visą kaltę suverčiant Sąjūdžio vadovams, nebuvo jokioje kitoje valstybėje. Visa tai labai paveikė gyventojų, tarp jų ir akademinės bendruomenės, nuotaikas. (Dabar, po daugiau kaip dviejų dešimtmečių, kai ką panašaus matome šių dienų Ukrainoje.)
Sovietinių laikų bičiulių klanai po trumpo išgąsčio ne vienoje institucijoje susigrąžino turėtas pozicijas. Ypač išryškėjo jų gebėjimas keisti „kailius ir spalvas“. Buvę ateizmo šulai staiga tapo istorikais ir religijotyrininkais, kompartijos ideologijos propagandistai, vadovavę rajonų ir pirminėms partinėms organizacijoms, pasirodė Katalikų mokslo akademijos renginiuose, o netrukus tapo ir jos akademikais. Tada niūriai juokavome, kad šios veislės atstovai geriausiai geba vėl atsidurti vadovų kėdėse, tačiau niekada neišmoks būti „eiliniais“. Atgailos sąvoka jiems buvo ir liko svetima. Savos kaltės jie niekada nepripažins ir vis įrodinės, kad „ir tada jie dirbo Lietuvai“. Deja, mokslo institucijos šiuo atžvilgiu nebuvo išimtis. Galima pakeisti pavadinimus, perstumdyti kėdes, bet esmė dėl to nepasikeis.
KTU bendruomenė turėtų suprasti, kad naujasis rektorius negali ateiti iš to paties kolektyvo: senųjų tinklų įtaka saviškiui būtų neįveikiama. Sulaužyti įsišaknijusius įpročius neužtektų jėgų. Naujo rektoriaus atėjimas turi reikšti ir naują universiteto strategiją, ir naujų valdymo struktūrų formavimą.
Tenka priminti labai skaudžią istoriją, apie kurios pamokas derėtų giliai susimąstyti, o kai kurių padalinių vadovams ir pajusti neatpirktą kaltę. Ši istorija truko daugiau kaip 12 metų ir, tiesą sakant, neturėtų būti laikoma baigta, t. y. tokia, kurią jau galima užmiršti. Taigi, prieš daugiau kaip tuziną metų KTU docentė Zita Migonienė, peržiūrinėdama savo magistrantų parengtus studijuojamų šaltinių sąrašus, tarp jų pastebėjo įžūlų plagiatą. Netrukus paaiškėjo, kad kai kas, giminystės ir kitais ryšiais susijęs su įtakingais universiteto asmenimis, pasinaudodamas jos pačios atliktų tyrimų rezultatais ir jų apibendrinimu, jau pateikė plagijavimu parengtą disertaciją ir net suspėjo gauti mokslo laipsnį.
Ne kartą svarstėme, kaip viskas būtų susiklostę, jeigu docentė būtų nepastebėjusi plagiato arba apie tai paprasčiausiai nutylėjusi. Juk tikrai ji nebuvo vienintelė, apie tai sužinojusi. Kodėl tie kiti, kurie tai matė ir viską gerai suprato, ir tuo metu, ir po to tylėjo, o kai kas iš jų net puolė viską neigti? Jei Z. Migonienė nebūtų apie tai prabilusi, gal ir jos pačios gyvenime to košmariško laikotarpio nebūtų buvę. Neabejotina, kad kitų sąžinė dar ilgai (o gal ir niekada) nebūtų prabilusi.
Bet visa tai įvyko ir istorijos rato atgal nepasuksi. Niekas iš tų, kurie galėjo ir tiesiog privalėjo viską išspręsti taip, kaip numato įstatymai ir akademinė etika, savo pareigos neatliko. Kai kas iš jų ėmėsi tokios veiklos, kurios kitaip, kaip pjudymu, šmeižtu ir absurdiškų intrigų voratinklio nėrimu, nepavadinsi. Pati pavogto darbo autorė buvo apkaltinta garsių mokslo veikėjų žeminimu ir… bandymu kenkti jų sveikatai. Mokslininkė ir net šiame konflikte nedalyvavęs jos vyras tuoj pat prarado darbą, o grasinimas persekioti iki jos gyvenimo pabaigos ėmė pildytis.
Visko, kas vyko per tuos metus, tikriausiai nebūtų įmanoma sutalpinti į storą romaną arba kelių serijų siaubo filmą. Įsiutusi plagiatoriaus ir jo rėmėjų grupė griebėsi tokių veiksmų, kurie kitoje situacijoje būtų buvę įvertinti net laisvės atėmimu. Bet šį kartą atimti laisvę buvo kėsinamasi pačiai vagystės aukai. Vargu ar dar yra koks kitas pavyzdys, prilygstantis tam, ką jai teko išgyventi. Kodėl jie tai darė? Dėl melo ir apgaulės?
Pagaliau Aukščiausiasis Teismas sudėjo visus taškus: plagiatorius nesusigrąžino neteisėtai įgyto laipsnio, o visi absurdiškiausi kaltinimai tai pastebėjusiai mokslininkei subliuško. Tačiau taško dar nedėkime. Kai, visam košmariškų bylų maratonui pasibaigus, Z. Migonienė norėjo pasikalbėti su KTU rektoriumi, kuriuo tuo metu jau buvo Petras Baršauskas, pastarasis taip ir nesurado tam laiko. Iki šiol niekas iš KTU nesusiprato persekiotos mokslininkės atsiprašyti už nutrauktą mokslinę veiklą. Niekas nepasiūlė nei grąžinti ją į darbą, nei atlyginti nors moralinę žalą.
Žinomas ne vienas atvejis, kai kitų šakų atstovai susidomi socialiniais mokslais ir efektyviai juose darbuojasi. Bet niekas iš jų, nepabuvęs nei bakalauru, nei magistru, nei mokslų daktaru, iškart netapo „habilituotu“. Petro Baršausko atvejis gali tapti stimulu įvertinti ir sugrąžinti akademinei etikai deramą vietą kiekvienoje akademinėje bendruomenėje.