(Juozui Keliuočiui – 115)
Sukako 115 metų, kai 1902 m. rugsėjo 4 d. Rokiškio valsčiaus Joniškio vienkiemyje, pasiturinčio ūkininko šeimoje gimė Juozas Keliuotis, vienas žymiausių lietuvių kultūros veikėjų Nepriklausomybės metais: žurnalistas, rašytojas, literatūros ir meno kritikas, spaudos leidinių redaktorius, vertėjas.
drama“ viršelis
Dar caro valdžios metais baigė Rokiškio pradžios mokyklą, vėliau mokėsi Biržų gimnazijoje. 1918 m., atidarius Rokiškio gimnaziją, baigė jos šešias klases (daugiau nebuvo) ir toliau mokėsi Panevėžio vyrų gimnazijoje (1921–1923). Čia jis buvo veiklus mokinys, kartu su kitais aktyviais mokiniais, padedant pedagogams G. Petkevičaitei-Bitei ir Matui Grigoniui, sukūrė Meno kuopą unikalų moksleivių kultūrinio sambūrio organizaciją (plačiau apie ją: Juozas Brazauskas. Mažasis Lietuvos universitetas Panevėžyje (Meno kuopai atminti). Panevėžys, 2017).
1923 m. baigęs Panevėžio vyrų gimnaziją, įstojo į Kauno universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą studijuoti filosofiją ir lietuvių literatūrą. Universitete buvo aktyvus ateitininkų organizacijos narys. Nuo pat studijų pradžios redagavo katalikiško jaunimo „Pavasario“ sąjungos žurnalą „Pavasaris“. Jam talkino būsimasis rašytojas Juozas Grušas. Studijas baigė per trejus metus. 1926 m. išlaikė baigiamuosius egzaminus ir rugsėjį apgynė diplominį darbą „Kanto praktinė filosofija ir jos vertė“.
Juozui Keliuočiui suteiktas filosofijos licenciato laipsnis, o Lietuvių katalikų mokslo akademija skyrė stipendiją studijoms Paryžiuje, kur Sorbonos universitete jis studijavo literatūrą, meną, filosofiją, sociologiją ir žurnalistiką. 1929 m. sugrįžo į Lietuvą ir pradėjo dirbti Lietuvos krikščionių demokratų partijos dienraščio „Rytas“ redakcijoje vadovavo meno ir literatūros skyriui. Po kelių mėnesių dėl nesutarimų su redaktoriumi ir partijos vadovais pasitraukė iš redakcijos ir pradėjo kurti savo leidinį.
1930 m. rengė literatūros almanachą „Granitas“, pradėjo leisti žurnalą „Ateities spinduliai“, skirtą gimnazijų moksleiviams. Nuo 1931 iki 1940 m. leido savaitinį žurnalą „Naujoji Romuva“, skirtą literatūrai, menui ir visuomenės reikalams. Labiausiai domėjosi modernaus meno apraiškomis.
Juozas Keliuotis buvo vienas pirmųjų, kartojęs, kad menas yra grožis, kuris niekam netarnauja. Jo svarbiausios vertybės buvo tiesa, grožis, gėris, žmogiškumas. Viename eilėraštyje išsakė tokią mintį: „Esu kito pasaulio žmogus“, tarsi niekindamas kasdienį rūpestį išlikti, prasimaitinti, įsigyti pastogę. Jis buvo įsitikinęs, kad kultūra prikels ir ištobulins tautą. Liko ištikimas Meno kuopos globėjo Julijono Lindės-Dobilo mintims apie galimą tautos dvasinį ir kultūrinį renesansą, kuriam būtinas asmenybių dvasinis tyrumas, pasiaukojimo entuziazmas ir tolerancija. Universitete jis pasidavė prof. Stasio Šalkauskio visuotinybės idealo traukai: menas yra grožis, o grožis skirtas gyvenimo tobulumui. Lietuvai reikalingas idealistinis dvasinis žmogaus tipas.
Juozas Keliuotis 1941 m. buvo Lietuvos laikinosios vyriausybės Meno reikalų valdybos (vėliau departamento) vadovas. 1942–1944 m. dirbo Kauno universiteto Filosofijos fakulteto sociologijos ir žurnalistikos katedros vedėju. 1943–1944 m. žurnalo „Kūryba“ redaktorius.
1944 m. nepasitraukė į Vakarus ir liko Lietuvoje, tikėdamasis, kad sovietų valdžiai nebus pavojingas. „Tragišką valandą aš nenoriu atsiskirti nuo savo tautos ir pabėgti iš kraujais pasruvusios savo tėvynės. Jei reikės mirti, tai mirsiu su savo tauta, o gimtoji žemė priglaus mano palaikus. Ji mane pagimdė, tai tegul ji mane ir palaidoja“, rašė pirmosios tremties prisiminimuose „Dangus nusidažo raudonai“ (Chicago. 1986).
Sovietmečiu du kartus buvo ištremtas: 1945–1947 m. į Pečioros, 1952–1956 m. į Solikamsko lagerius. 1956 m. sugrįžo į Lietuvą, tęsė rezistencinę veiklą, tapo tautos dvasinio pasipriešinimo dalyviu, jaunos menininkų kartos autoritetu. Sovietinio saugumo gniuždomas nepalūžo, gyveno „aklame ir juodame labirinte“ keturis dešimtmečius, bet nesusitaikė su tamsos režimu, jam nepataikavo iki gyvenimo pabaigos.
Juozas Keliuotis mirė 1983 m. kovo 25 d. Palaidotas Vilniuje. Tai žmogus, tapęs legenda ir likęs pavyzdžiu kitiems. Jis sakė: „Jeigu nebūtų kilęs karas, turbūt jau turėtume naują Lietuvą ir naują visuomenę šviesią ir nuoširdžią, jauną ir dinamišką, kūrybingą ir didingą.“ O ką dabar turime? Ką atsakytume jam?
Jo vardu 2007 m. pavadinta Rokiškio rajono viešoji biblioteka, įsteigta kasmetinė Juozo Keliuočio literatūrinė premija, auditorija Vilniaus universitete. Išleisti pirmos tremties atsiminimai „Dangus nusidažo raudonai“, 1997 m. knyga „Meno tragizmas“, 2000 m.„Žurnalistikos paskaitos“. 2003 m. išleisti atsiminimai „Mano autobiografija“. 2004 m. atidarytas Juozo ir Alfonso Keliuočių palikimo studijų centras. Nuo 2006 m. rengiamos „Naujosios Romuvos“ juozinės, tęsiančios Juozo Keliuočio tradicijas. 2014 m. „Margų raštų“ leidykla išleido jo kūrinių bibliografinę rodyklę, kurią sudarė Audronė Tupalskienė ir Rita Viskaitienė. Autorius yra istorikas, biografinės apybraižos „Juozo Keliuočio drama“ (2017) autorius.
Juozas Brazauskas