Esminė grandis, užtikrinanti šalies ekonominį, socialinį ir kultūrinį konkurencingumą bei darnią visuomenės raidą, yra aukštasis mokslas. Netinkamai investuodama į išsilavinimą, tokia valstybė globaliame pasaulyje save pasmerkia vegetavimui ir atsilikimui. Tai akivaizdžiai prieštarauja ilgalaikio ekonominio augimo poreikiui. Tad kaip yra Lietuvoje?
Iš biudžeto formavimo praktikos matome, kad 40 proc. savo biudžeto valstybinės Lietuvos aukštosios mokyklos gauna iš struktūrinių ES fondų, o valstybės finansavimas aukštajam mokslui 2009–2016 m. sumažėjo 35 proc. Tai leidžia manyti, kad taip aukštųjų mokyklų finansavimo naštą valstybė galimai sąmoningai permetė Europos Sąjungai. Maža to, paramą gavusios aukštosios mokyklos dalį jos skiria tyrėjų darbo užmokesčiui padengti, iš kurių, atsižvelgiant į tyrėjo darbo užmokesčio dydį, nuo 30 iki 40 proc. paramos sugrįžta atgal į Lietuvos biudžetą per mokamus mokesčius.
Atkreipkime dėmesį, kokia tikroji padėtis Lietuvos universitetuose. Valstybės biudžeto paskirtas maksimalus 2017 m. finansavimas visų universitetų studijoms iš viso yra 95 mln. 588 tūkst. eurų. Jeigu pridėsime ūkiui ir administravimui skirtas išlaidas – 23 mln. 698 tūkst. eurų, tai susidarys 119 mln. 256 tūkst. eurų. Padalinę šiuos pinigus, skirtus studijoms, iš darbuotojų skaičiaus, gausime, kad finansavimas vienam darbuotojui bus 7,5 tūkst. eurų, o vienam dėstytojui (apytiksliais skaičiavimais, laikant, kad 70 proc. gaunamų pajamų nukeliauja akademiniam personalui) sudarys 9,02 tūkst. eurų. Taigi, deklaruodami, kad siekiame kokybės, įsidėmėkime, kad skiriame 74 kartus mažiau vienam dėstytojui ir 88 kartus mažiau vienam darbuotojui nei geriausių aukštųjų mokyklų 200-uke, tačiau teigiame, kad norime studijų kokybės ir mokslo lygio kaip Kembridžo (Cambridge) universitete.
Gal tikrai pertvarkos kūrėjai labai gerai apskaičiavo, kad, sužlugdę mažesniuosius universitetus, sugebėsime sukaupti lėšų likusiesiems? Pasielgsime, kaip siūlė pertvarkos „strategai“: atleisime dirbančius ASU, LSU, KU, ŠU, MRU, LEU. Taigi, dirbančių universitetuose sumažės 3 704 darbuotojais. Tokiu atveju vienam darbuotojui teks 9,78 tūkst. eurų skiriamo bendrojo finansavimo.
Gal galime rungtyniauti mokslui skiriamomis lėšomis, kurių 2017 m. biudžete yra skirta 33 mln. 92 tūkst. eurų? Tikslių duomenų, kiek įdarbinta tyrėjų, statistika nepateikia, todėl tarkime, kad 30 proc. yra tyrėjai, nes ir dėstytojas 30 proc. savo darbo privalo skirti moksliniams tyrimams. Vienam tyrėjui Lietuva skiria 6,94 tūkst. eurų ir tai yra 30 kartų mažiau negu JAV. Skaičiavimus pateikėme pagal BBC 2014 m. paskelbto teksto „What makes a global TOP 10 University?“ („Ko reikia, kad universitetas patektų į pasaulio geriausiųjų 10-uką?“) ekspertų išvadas, kokio finansavimo reikia, kad universitetas patektų į pasaulio geriausiųjų 200-uką.
Šioje analizėje parodytas mokslo ir studijų finansavimas Lietuvoje buvo skiriamas per paskutinius penkerius metus, tačiau jeigu stebėtume bendrą finansavimą švietimo sistemai, tai jis tik mažėjo. Realiai vertindami situaciją, galime matyti, kad sau keliame per aukštus reikalavimus, nes neturime ir neturėsime tokio lygio finansavimo. O ar tikrai to reikia? Pateikti duomenys nurodyti šiuose šaltiniuose:
Lietuvoje valstybė 2014 m. padengė tik 54 proc. kolegijų ir 61 proc. valstybinių universitetų biudžeto. Tai daug mažiau nei ES vidurkis – 72 proc. Daugelyje ES valstybių beveik 90 proc. lėšų universitetams skiriami iš valstybės biudžeto. Jeigu ne savo lėšomis studijuojantys Lietuvos ir užsienio studentai, Lietuvos aukštąsias mokyklas ištiktų bankrotas. Tačiau kitas rodiklis – studentų ir dėstytojų santykis – yra panašus kaip ir ES universitetuose – 11,7 studento vienam dėstytojui.
Lietuvos studentas gauna mažiausią studijų krepšelį visoje Europoje. Lietuvoje aukštosios mokyklos vienam studentui per metus gauna vidutiniškai 2,09 tūkst. eurų. Beje, ši suma yra artima darželinuko krepšeliui. Tai daug ką pasakantis skaičius apie Lietuvos aukštojo mokslo finansavimo (nefinansavimo) būklę ir sistemos gebėjimą aprūpinti studentą būtiniausiomis ugdymo priemonėmis, pavyzdžiui, aukšto lygio technologine įranga. Estijoje valstybė į kiekvieną studentą investuoja tris kartus daugiau, tačiau ir jų aukštosios mokyklos vis dar nepatenka į geriausiųjų 100-uką.
Tikrai galime susidaryti iškreiptą vaizdą, kad valstybė neišgali išlaikyti „tokios armijos“ dėstytojų ir mokslininkų, nors tai būtų ir visa Lietuvos ateitis, šalies ekonominis, socialinis ir kultūrinis konkurencingumas. Ar tikrai? O gal nemoka ir nenori skaičiuoti bei suprasti, kur yra tikrieji prioritetai? Yra patvirtintas dokumentas, atskleidžiantis, kad ŠMM nenori matyti realios situacijos, kam skiriami biudžeto pinigai, numatyti eksperimentinei, studijų ir mokslinių tyrimų veiklai: https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/42cd1620ec4a11e58deaaf0783ebf65b
Pagal šį dokumentą, kuris rodo ir kasmetinį biudžetą, mokslui ir studijoms (kartu su kolegijomis) skiriama 200 mln. 812 tūkst. eurų. Kitiems tikslams, kurie įvardyti gražiais pavadinimais ir kuriuos vykdo SKVC, LMT, MOSTA, MITA bei kitos mokslą administruojančios institucijos, iš viso skiriama 98 mln. 101 tūkst. eurų. Tai sudaro 48,8 proc. papildomo švietimo ir mokslo biudžetinio finansavimo.
Pažvelkime į šių organizacijų finansines ataskaitas. Gal tikrai reikalingi jų veiklai pinigai:
http://mita.lt/uploads/documents/veikla/biudzeto_vykdymo_ataskaitu_rinkinys_uz_2016m.pdf
http://www.mosta.lt/images/documents/veikla/biudzetas/uz_2016.pdf
http://www.mosta.lt/lt/veikla/darbo-uzmokestis
http://www.lmt.lt/lt/veikla/finansines-ataskaitos.html
„Sodros“ duomenimis, universitetuose dirba 15 896 darbuotojai, o aukštąsias mokyklas administruojančiose ir taip gausiai valstybės lėšomis finansuojamose įstaigose – 319 darbuotojų. Kai kurių administruojančių įstaigų biudžetai įspūdingi – siekia 18 mln. eurų per metus. Tai yra tiek pat, kiek gauna VGTU, turintis 1 378 darbuotojus.
Kyla labai aiškūs klausimai: kodėl neperžiūrimas toks neracionalus finansavimas ir kodėl nefinansuojamos tos sritys, kurioms labiausiai reikia? Jeigu bent pusė šių lėšų būtų skiriama mokslui, tikrai galėtume nuveikti kažką prasminga. Administruoti būtina, bet reikia peržiūrėti administravimo procedūras. Tuomet ir universitetuose sumažėtų administravimui skiriamų lėšų poreikis, nes sumažėtų darbuotojų, pildančių ataskaitas. Į administravimo lėšas reikėtų įskaičiuoti ir iššvaistytus milijonus visoms toms keistais pavadinimais įvardytoms rėmimo programoms kurti bei jų poreikiui pagrįsti, kartu ir lėšas, kurios galėjo būti tikslingai skirtos mokslo darbuotojų vykdomų tyrimų tiesioginiam finansavimui per pačias aukštąsias mokyklas.
Vien pusiau sumažinę administruojančių institucijų „apetitą“, nesunkiai rastume apie 49 mln. eurų, kurie dabar švaistomi iš valstybės biudžeto perteklinėms administracinėms procedūroms ir administraciniams etatams. Juk ne veltui sakoma, kad penki darbuotojai uždirba algą šeštam. Tad ką gauname, kai tų „šeštų“ tampa daugiau nei penkių? Tokia sistema tampa neefektyvi. Kaip tik tai ir matome pagal esamą Lietuvos aukštojo mokslo būklę, kur pinigų skirstytojų yra bemaž tiek pat, kiek ir jų gavėjų, t. y. tų, kurie, naudodami šiuos pinigus, kuria tiesioginę pridėtinę vertę. Jeigu paliksime tą patį administruojančiųjų skaičių (tiek valstybės mastu, tiek ir aukštosiose mokyklose) ir sumažinsime tik darbuotojų, kurančių pridėtinę vertę, skaičių, finansinę padėtį tik dar labiau pabloginsime.
Dar vienas labai akivaizdus lėšų švaistymo atvejis – mokslo ir studijų įstaigų infrastruktūrai skirtų lėšų programa. 2017 m. Lietuvos edukologijos universiteto valgyklos remontui buvo skirta 500 tūkst. eurų, Nacionalinio vėžio instituto didžiosios salės įrengimui ir kitoms reikmėms – 2 mln. 888 tūkst. eurų. Įdomu, kam renovuoti valgyklą, kurią žadama griauti? Gal čia yra seni susitarimai ir kyšo verslo interesai? Neaišku, kokiais principais remiantis šie milijonai (2017 m. – 9 mln. eurų) dalijami, tačiau peržiūrėjus pastarųjų penkerių metų pagrindines dotacijas paaiškėjo, kad jos buvo skirtos tik VU, VGTU, LSMU ir KTU – vadinamosios „universitetų pažangos konferencijos“ (LUPK) dalyviams. Gal todėl ir pažanga tokia didelė?
Kiekvienais metais tai sudaro nuo 6 iki 9 mln. eurų. Valstybės kontrolės pateiktoje ataskaitoje nurodyta, kad šios investicijos yra neefektyvios (žr. 2017-06-30, Nr. VA-2017-P-50-4-14). Taigi, tai panašu į tokią pat veiklos imitaciją, kaip ir mokslo slėnių atveju, kai valstybės auditas nustatė beveik 1 milijardą eurų iššvaistytų lėšų:
http://www.smm.lt/uploads/documents/studijos/S22BW-5e17030312040.pdf
Nominalūs (apskaičiuoti eurais) mokslininkų atlyginimai Lietuvoje siekia apie 20 proc. ES vidurkio, nors Lietuvoje sukuriamas nominalus (eurais) BVP vienam gyventojui siekia 45 proc., o Vilniaus apskrityje – 66 proc. ES vidurkio. Ką galime nuveikti su esamais finansais, kaip privalome elgtis? Būsime tik pasyvūs stebėtojai ar siūlysime savo sprendimus? Aišku, nėra tikimybės, kad atlyginimai didės bent trigubai, tačiau ir iš esamų išteklių, racionaliai tvarkantis, nuo 2018 m. galima padidinti atlyginimus bent 50 proc. kiekvienoje aukštojoje mokykloje.
Kokius rezervus matome:
1. Sumažinti administravimo naštą aukštosiose mokyklose (MSĮ Nr. XII-2534 14.2 punkto pakeitimas): sumažinti administruojančiųjų institucijų ir jose įdarbintų asmenų skaičių, pakeisti jų valdymo funkcijas, pašalinti jų dubliavimą, taip sumažinant finansavimą administravimui.
2. Pakeisti valdymo funkcijas (senato, akademinės tarybos, tarybos) aukštosiose mokyklose. Neleisti verslininkams valdyti universitetų finansinių išteklių, t. y. švaistyti bei neefektyviai naudoti ir šiaip mažų lėšų. Įstatymu (MSĮ pakeitimai, pasiūlyti LR Seimo Švietimo ir mokslo komiteto) numatyti, kad universiteto rektoriaus, kolegijos direktoriaus atlyginimas nuo atlyginimų vidurkio institucijoje nesiskirtų daugiau kaip 3 kartus. Šiuo metu, kai aukštosios mokyklos administracijoms atlyginimą skiria Taryba, atlyginimai nuo institucijos atlyginimų vidurkio skiriasi iki 10 kartų.
3. Numatyti atsakomybę ir atskaitomybę, pradedant ŠMM, visose aukštojo mokslo sistemos grandyse (kolegijose, universitetuose, administruojančiose institucijose) už neefektyvų lėšų naudojimą (MSĮ, Vyriausybės nutarimai, statutai).
4. Peržiūrėti atlikto valstybinio audito ataskaitos rekomendacijas įgyvendinimo planui (2017-06-30, Nr. VA-2017-P-50-4-14) ir numatyti jų greitą įgyvendinimą, o ne atidėti kadencijos pabaigai. Dar po trejų ar ketverių metų nebus ką veikti su valstybinių aukštųjų mokyklų nekilnojamuoju turtu, nes dalies jo vertė bus niekinė.
5. Socialinių ir darbo santykių srityje: sukurti pavyzdinę efektyviai ir subalansuotai veikiančią socialinio dialogo tarp darbuotojų ir darbdavio (ŠMM) atstovų sistemą, kurioje abi pusės būtų lygiavertės, ieškant sutarimo dėl darbo santykių reglamentavimo, jų optimizavimo ir palaikymo šakos kolektyvinėje sutartyje.
6. Įgyvendinant piliečių lygybės, teisingumo ir solidarumo principus. Visoje valstybinėje sistemoje peržiūrėti, kur neefektyviai naudojamos lėšos, ir sutvarkyti jų skirstymą. Autorė yra Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimo (LAMPSS) pirmininkė. Skelbiama LAMPSS tarybos pritarimu
Dr. Asta Lapinskienė