Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės žemėlapio studija

Pabaiga (Pradžia – 16 nr.)

Kuo išsiskiria A. A. Gliožaičio mokslinė studija, lyginant ją su kitų tyrinėtojų darbais? Leidinio autorius, kaip ir prof. V. Chomskis, J. Petrulis (1922–2010), į savo tyrimo objektą 1613 m. LDK žemėlapį žiūrėjo kaip į sudėtingą kartografinį kūrinį ir jį tyrinėjo kompleksiškai, pateikdamas papildomos medžiagos apie kunigaikščio M. K. Radvilos asmenybę, šio žemėlapio sudarymą, jo redagavimą, įvertindamas jo matematinį tikslumą, atlikdamas žemėlapio paaiškinamųjų tekstų, geografinių elementų ir kitų žemėlapio komponentų analizę. Tai liudija surinkta nauja gausi informacija, kurią jis pateikė žemėlapių, kitų iliustracijomis, lentelėmis, schemomis, susipažinęs su daugiau nei 240 įvairių šaltinių medžiaga. Studijoje pateikta 119 žemėlapių ir kitų iliustracijų. Pasak leidinio autoriaus, „tai pirmas išlikęs LDK žemėlapis, kuriame nubraižytas jos herbas Vytis“.

Šios studijos darbo tikslas buvo supažindinti su Lietuvos istorine ir kartografine raida, išryškinti 1603 ir 1613 m. žemėlapių ypatumus, nustatyti šio kartografinio kūrinio autorystę ir pateikti apie žemėlapį savas išvadas. Toks autoriaus požiūris į šį darbą leido pasiekti norimą rezultatą pateikti skaitytojams aktualią studiją iš Lietuvos kartografijos istorijos. Pasak leidinio autoriaus, daugelis ankstesnių tyrėjų neturėjo galimybės pasinaudoti archyvine medžiaga, todėl tuo metu negalėjo būti surasta išlikusi informacija apie šį žemėlapį. Autorius rašo, kad ,,po 1990 m. susidomėjimas Lietuvos istorija ir kartografija buvo nepaprastai didelis, atsirado galimybė nevaržomai naudotis archyvais ir sovietmečiu įslaptintais bibliotekų fondais“.

 

Šį kartografinį kūrinį A. A. Gliožaitis tyrinėjo keliais moksliniais aspektais. Pasak autoriaus, kai kuriais klausimais ankstesnių tyrinėtojų pateiktos išvados yra nevienareikšmiškos, ypač dėl žemėlapio autorystės, kuri kėlė nemažai painiavos, todėl savo studijoje ypatingą dėmesį skyrė šiai problemai spręsti. Buvo atliktas autorystės tyrimas. Taigi, dėl žemėlapio autorystės nesutariama ir dar tebesipainiojama.

A. A. Gliožaitis atkreipia dėmesį į mokslininkų istoriko prof. Juozo Jurginio (1909–1994) ir kultūros istorikės Ingės Lukšaitės 1981 m. studijoje „Lietuvos kultūros istorijos bruožai“ išsakytas nuostatas. Minėtų autorių studijoje pateikiama tiksli informacija apie žemėlapį. Akcentuojama, kad, kuriant žemėlapį, dalyvavo įvairių profesijų žmonės, kad buvo sudaryti du jo variantai (1603 ir 1613 m.). Minimas 1603 m. variantas tai vadinamasis T. Makovskio Lietuvos žemėlapis, šioje studijoje įvardytas kaip LDK 1603 m. žemėlapis.

Knygos trečiojoje dalyje, kurioje aptariami LDK 1603 ir 1613 m. žemėlapiai bibliografiniuose leidiniuose, A. A. Gliožaitis rašo, kad Rusijos 1614 m. žemėlapio pastaboje paminėtas Lietuvos žemėlapio, arba LDK 1603 m. žemėlapio, pavadinimas keitėsi jį perrašinėjant: 1614 m. žemėlapio Tabula Russiae pastaboje dalies bibliografų leidiniuose LDK 1603 m. žemėlapio pavadinimas Lithuaniae tabula, kitų bibliografų šaltiniuose Magni Ducatus Lithuaniae tabula geographic.

 

Manytina, kad jau po išleisto LDK 1613 m. žemėlapio, kurio pietinė riba yra 49° paralelė, T. Makovskis LDK 1603 m. žemėlapį, kuris pietuose siekė Juodąją jūrą, leidyklai siūlė 1614 m. Rusijos žemėlapio pietinei daliai patikslinti. Leidykla tuo nepasinaudojo, tačiau apie tai Rusijos žemėlapyje įrašė pastabą. Šio leidinio autorius 167 psl. rašo, kad „LDK 1603 m. žemėlapis nėra rastas, apie jį jokiuose šaltiniuose nėra aptikta jokios išsamesnės informacijos, išskyrus tai, kas parašyta Rusijos 1614 m. žemėlapio pastaboje, tačiau XVIII ir XIX a. bibliografiniuose leidiniuose yra minimas kaip 1614 m. T. Makovskio Lietuvos žemėlapis“.

Dauguma tyrėjų, tarp kurių yra A. A. Gliožaitis, Algirdas Gustaitis, Jokimas Petrulis, Aloyzas Samas ir kiti, yra priėję prie išvados, kad žemėlapį sudarė vykdytojų kolektyvas, kurį subūrė ir kuriam vadovavo bei lėšas skyrė kunigaikštis M. K. Radvila Našlaitėlis. A. A. Gliožaitis ir kiti tyrėjai įsitikinę, kad tai buvo LDK Valakų reformos buvę organizatoriai ir vykdytojai, karinės kartografijos specialistai. M. K. Radvilai talkino vaivadijų vadovai, aukštas pareigas ėję valstybės pareigūnai bei tarnautojai, tarp jų kunigaikštis K. V. Ostrogiškis (1526–1608).

Manytina, kad žemėlapio sudarymas buvo aptartas su tuometiniu LDK didžiuoju kunigaikščiu Zigmantu III Vaza. M. K. Radvila Našlaitėlis tam darbui buvo atitinkamai pasiruošęs. Žinių buvo įgijęs Leipcigo ir Strasburgo aukštosiose mokyklose, apkeliavo Vakarų Europą ir Italiją, Artimuosius Rytus ir Egiptą, Viduržemio jūros salas, buvo gerai susipažinęs su geografijos, matematikos ir astronomijos mokslais. 1582–1584 m. dalyvavo piligriminėje kelionėje į Šventąją Žemę, iš kurios grįžęs ir pradėjo organizuoti visoje kunigaikštystėje lauko kartografavimo darbus.

 

Iš laiško, rašyto Kijevo vaivadai V. Ostrogiškiui, matyti, kad M. K Radvilai organizuoti lauko kartografavimą padėjo Ostrogiškis, kuris, be kita ko, parūpino ir Dniepro bei jo intakų brėžinius. M. K. Radvila organizavo LDK lauko kartografavimo darbus, juos finansavo ir iš dalies redagavo žemėlapį. Lauko kartografavimo, duomenų apdorojimo ir žemėlapio braižymo darbus atliko kartografų kolektyvas. M. K. Radvila nutarė parengti žemėlapį spaudai ir jį spausdinti Amsterdame, nes manė, kad užsienyje išleistas žemėlapis bus vertingesnis bei populiaresnis. Ir neapsiriko, nes žemėlapis tikrai buvo labai vertinamas.

Atlikus duomenų analizę ir įvertinimą, šioje studijoje pristatyti naujausi tyrimai ir išvados. A. A. Gliožaitis pabrėžia, kad T. Makovskis yra LDK 1613 m. žemėlapio priedo (geografinio-istorinio LDK aprašymo iš trijų spaudos lapų „Palankiam skaitytojui“) autorius. Diskusija dėl LDK žemėlapio autorystės negali sumenkinti T. Makovskio, kaip LDK ofortisto ir graverio, indėlio į to meto kultūrą, kadangi jis yra žinovų palankiai vertinamas.

Knygos autorius studijos 174 psl. pažymi, „kad dalis 1990 m. nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos Respublikos istorikų bei kultūros darbuotojų dar ir dabar kai kurių Lenkijos istorikų suklaidinti tendencingai rašo, kad tai T. Makovskio žemėlapis“. Knygos santraukoje dėl žemėlapio autorystės A. A. Gliožaitis pateikia išvadą, kad „išlikusi ir surasta informacija liudija, kad LDK žemėlapiui sudaryti XVI a. pabaigoje buvo suburtas vykdytojų kolektyvas. Jį subūrė, jam vadovavo ir pagrindinius žemėlapio sudarymo darbus (nustatė žemėlapio turinį, parinko darbų metodiką, mastelį, redagavo ir kt.) atliko kunigaikštis M. K. Radvila. Jis turėjo tam tikslui tinkamą išsilavinimą 1563–1567 m. studijavo geografiją, matematiką, astronomiją Vakarų Europos universitetuose.

Kunigaikščio M. K. Radvilos rūpestingu darbu ir lėšomis yra sudaryti ir išleisti du LDK žemėlapiai. Pirmas 1603 m., kuris neišlikęs arba nesurastas. Konkretesnės informacijos apie jį kol kas nėra, tačiau kartografijos istorikų studijose bei XVIII ir XIX a. bibliografiniuose leidiniuose šis žemėlapis minimas įvairiais pavadinimais. Antras 1613 m., kuris iki 1631 m. spausdintas kaip sieninis, o vėliau apkarpytas ir spausdintas įvairiais variantais. Atlasų leidėjų nubraižytos jo sumažintos kopijos, kurios XVII–XVIII a. publikuotos atlasuose“.

 

A. A. Gliožaičio knygos turinys suskirstytas į pratarmę, įvadą ir tris dalis. Knygos pabaigoje pateiktos autoriaus išvados, studijos santrauka lietuvių, anglų, lenkų kalbomis, post scriptum, darbe naudotų santrumpų ir svetimžodžių reikšmės, terminų aiškinimas, iliustracijų sąrašas, lentelių sąrašas, literatūra ir šaltiniai, asmenvardžių rodyklė.

Pristatydamas A. A. Gliožaičio leidinį, tikiu, kad jis ir toliau vykdys šio laikotarpio mokslinius tyrinėjimus ir tęs darbus, skirtus LDK žemėlapiams. Ši knyga yra verta ne tik lietuviškai skaitančių dėmesio, bet ir daug platesnio skaitytojų būrio, todėl šiandien yra aktualu išversti ją ir į kitas kalbas.

 

Turėkime vilties, kad artimiausioje ateityje jam ar kitiems tyrėjams pavyks atrasti dar vieną kunigaikščio, Trakų, vėliau Vilniaus vaivados Mikalojaus Kristupo Radvilos kolektyvo kartografinės veiklos kūrinį pirmąjį LDK 1603 m. žemėlapį su senosiomis Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto laikų sienomis. Tai istorinis žemėlapis su didžiule 700 000 kv. km LDK teritorija, kurios pietinė siena siekė Juodąją jūrą, Krymo chanatą. Dėl savo didelės teritorinės apimties ir grafinės medžiagos jis būtų vertingas ne tik Lietuvos, bet ir Gudijos bei Ukrainos geografinio ir kartografinio pažinimo istorijai.

Kaip teigia leidinio autorius, manoma, kad šis LDK žemėlapis galėjo būti išspausdintas Nesvyžiuje, Gdanske arba Augsburge. LDK 1603 m. žemėlapio atradimas pradžiugintų Lietuvos visuomenę, kartografus ir istorikus taip, kaip šiemet pradžiugino Vokietijoje atrastas Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalas lietuvių kalba.

 

Tomas Duksa

Mažosios Lietuvos žemė XVIII–XX amžių dokumentuose ir žemėlapiuose