Absoliuti mūsų skaitytojų dauguma užaugo taikos sąlygomis ir apie globalius karinius konfliktus gali spręsti, tik remdamiesi istorijos vadovėliais, kino filmų ir televizijos reportažų siužetais bei senolių prisiminimais. Jų pačių atmintyje karo vaizdinių nėra, išskyrus kai kam krauju į sąmonę įsirėžusius siaubo epizodus, susijusius su sovietų karinėmis avantiūromis anuometėje Čekoslovakijoje arba Afganistane. Neturintiems tokios patirties karo samprata atrodo grįsta tik mokyklinės literatūros interpretacijomis, niekada nesietomis su asmeninio gyvenimo vaizdiniais.
Jei kas prisimena dokumentinius filmus apie Antrojo pasaulinio karo pradžią, tikriausiai gerokai apstulbę stebėjo anų laikų Lenkijos, Austrijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos ir daugelio kitų Europos valstybių bendruomenes užklupusį siaubą, absoliutų jų nepasiruošimą tokiems išbandymams. Tai, kas įvyksta per akimirką, sugriauna viską, ką žmogus kūrė per visą gyvenimą. Artimųjų netektys ir nebeišgydomos žaizdos, kraupūs griuvėsiai ir sprogimų išdraskyta žemė, namų ir net asmeninės laisvės praradimas – visa tai niekaip nebepalyginama su ką tik supusia ramia aplinka.
Dokumentinių filmų kadruose blaškosi žmonės, dar nesuvokiantys, kur jie atsidūrė, į kokį neįsivaizduojamą pragarą pateko. Klykia elegantiškai apsirengusios moterys, pro dūmų kamuolius išvydusios ką tik nukritusių bombų sudraskytus vaikus. Kažkas bando bėgti per gatvę, kai staiga užsiliepsnoja asfaltas ir žmogus akimirksniu virsta ugnies stulpu. Kažkas šliejasi prie apdegusio namo, bet jį pasiveja iš su kurtinamu griausmu praskriejusio naikintuvo paleista kulkų serija, tiesiog perrėždama pusiau. Niekas negirdi priešmirtinio šauksmo: „Už ką?“ Tai teko jiems patirti…
Atrodė, kad visa tai – kažkur tolimoje praeityje. Net atplėšta Gruzijos valstybės dalis daugelio buvo vertinama, kaip politinės kronikos atvejis, neva ten kažko nepasidalino gruzinai ir osetinai. Tarsi kažkoks vietinis konfliktas, kuriuo mikliai pasinaudojo putiniškoji Rusija. Isteriški kokio nors Žirinovskio rėkavimai, kad būtina per kelias minutes sunaikinti „Pribaltikos separatistus“, nes jie neva kelia grėsmę planams atkurti Rusijos imperiją, iki šiol vertinami ne daugiau, nei psichiatrijos klinikos paciento kliedėjimai.
Bet štai Krymo užgrobimas. Tikro fronto linijos Donbase ir Luganske. Mariupolis, kone kasdien žūstantys ne tokios jau ir tolimos Ukrainos piliečiai. Ir vangi, neretai net abejinga kai kurių ES institucijų reakcija. Sankcijos, nedavusios tikėtino atgrasymo efekto. Vokietijos liberalų ciniški siūlymai nebepriminti pasauliui apie užgrobtą Krymą ir toliau draskomą Ukrainą. Vėl kažkam tai – „vietinės“ problemos. „Zapad“ – tik kažkelinta treniruotė, kaip užpulti Europos Sąjungą? Vadinamieji liberalai vėl aiškins: tegu treniruojasi, juk dar neužpuolė.
O štai keista, net šiurpi diskusija iš mūsų lietuviškosios kasdienybės. Rusijos visuomeninių (?) organizacijų savivaliavimas, Lietuvoje (Latvijoje, dar kažkur) keičiant užrašus Antrojo pasaulinio karo aukų kapinėse ir… atskirų asmenų saviveikla, bandant mums patiems priminti, kas jose palaidota ir su kokiais dar tokios nesenos istorijos įvykiais, lėmusiais Lietuvos likimą, tai susiję. Ar iš tikrųjų dabartinei Lietuvos piliečių kartai visa tai reikia priminti ar net iš naujo aiškinti? Ar tikrai tie, kuriems dabar 18–30 metų, nieko apie tai nežino? Ar istorijos vadovėlių eilutės atrodo neturinčios ryšio su mūsų artimiausiose apylinkėse esančiais objektais? Ar jie ir tų eilučių neskaitė, nes išpūstų mokyklinių vertinimų laikmečiu jų žinių kokybe niekas nesidomėjo?
Kai kas, pasidabinęs istorikų ar politologų diplomais, mokslo laipsniais ir vardais bei ekspertų titulais, Lietuvos radijo laidose gąsdina klausytojus šnekomis apie augantį populizmą ir neva visuotinį sąmokslą prieš liberalų ideologiją, kuri, anot jų, įkūnija pačią žmonijos prigimtį. Rimtu tonu įrodinėja, kad „stiprios Europos nereikia niekam. Nei Rusijai, nei Kinijai, nei Amerikai“. Čia pat primenama, kaip Amerikoje nuolat šaudoma, tik ten niekas to nevadina terorizmu. Esą jau ir mūsų aplinkoje agresyvus elgesys ir žmonių žūtys tampa… norma. Net policijos komisaras, užklaustas apie nuolatinį greičio viršijimą ir įžūlų nesiskaitymą su eismo taisyklėmis, liūdnai konstatuoja, kad tai – elgesio kultūros problema.
Nobelio premijos laureatas, užklaustas apie tai, kokiais ginklais bus kariaujama Trečiajame pasauliniame kare, atvirai pripažino nežinąs, užtat Ketvirtajame kautųsi… kuokomis ir akmenimis. Taikos neįmanoma išgelbėti ginklavimosi varžybomis. Kaupiant raketas, galinčias vos ne akimirksniu tūkstančius mylių nusviesti branduolinį ginklą, niekas negali garantuoti, kad neatsiras tokių, kurie paspaus pirmą jų paleidimo mygtuką.
Mokslo vaidmuo tokio uždavinio sprendime yra lemiamas. Ne tik nieko vertos, bet ir labai pavojingos yra rekomendacijos, kaip gauti nematyto dydžio derlių, jei jos lemia dirvožemio nualinimą. Jokie finansiniai mechanizmai, kuriantys pasakiškus pelnus, nepateisinami, jei jie pagrįsti nebeatsistatančių išteklių naudojimu. Jokios strategijos negali būti priimtinos, jei vienam laimint pralaimi tūkstančiai. Jokia atskiro regiono sėkmė negali nudžiuginti, jei kituose milžinišku greičiu didėja socialinė nelygybė ir atskirtis. Jokia valstybė negali pasigirti nei atskirų sportininkų, nei menininkų pasiekimais, jei iš jos žmonės tūkstančiais bėga svetur, jei tenka uždaryti daugiau kaip pusę iki tol veikusių bendrojo lavinimo mokyklų ir panaikinti daugiau kaip pusę universitetų.
Nei kūrybos, nei moralės importuoti neįmanoma. Jokie „struktūriniai fondai“ nepadės valstybei, kuri neplėtoja realios savivaldos, kurioje visa galia koncentruojama iš biudžeto išlaikomų, nerenkamų ir niekam neatsiskaitančių, tačiau nuolat tarpusavyje dėl įtakos besipešančių „vadybininkų“ rankose. „Vadybininkų“, kurie iš aukšto ar net su panieka žvelgia į savo mokslininkus, pripažįstančių tik tuos jų darbus, kurie paskelbti kažkur „užsienio bazėse“. Kurie patys sau priskyrė reformų teisę, nesitardami su tais, kuriuos „reformuoja“. Didėjantis atotrūkis tarp valdančiųjų ir visuomenės yra pats didžiausias pavojus kiekvienai valstybei.
Pradedant naują Seimo sesiją, jo valdybai Prezidentė priminė, kad geopolitinė situacija aplink Lietuvą nėra eilinė, todėl „negalime sau leisti bartis, konfliktuoti, nes yra sprendimai, kurie būtini valstybei“. Ji teigė, kad „jeigu kažkas funkcionuoja gana neblogai, tai <…> imituoti veiksmą ar reformą taip pat nereikėtų. Nereikėtų tai daryti buldozeriniu būdu, o tartis ir kalbėtis“.
Vienas iš ryškiausių XX a. poetų – Stasys Santvaras, matyt, nujausdamas tautos tragediją, ketvirtojo dešimtmečio viduryje rašė: „Iš girių lekia juodas varnas / Per trobas ir rudens laukus, / Ir gąsdina ramius gyventojus / Jo kranksėjimas nejaukus. / Jis skrenda į saulėlydį, / Kur baigiasi visų diena, / Kur ir šviesiausią žvilgsnį / Aptraukia šiurpulinga ūkana.“ (Juodvarnis, 1936). Nepraėjus nė dešimtmečiui, eilėraštyje „Laivai palaužtom burėm“, parašytame jau toli nuo tėvynės, karo pabėgėlių stovykloje, poetas skelbė: „Norėtum peršokt gelmę, / Norėtum perrėkti perkūną, / Bet vos matai pro tolį, / Kaip laivas viens po kito žūna…“ Tai skamba lyg perspėjimas visiems, šiandien įsivaizduojantiems, kad jie viską žino, gali ir… neklysta.
Prof. dr. Jonas Jasaitis