Prof. habil. dr. Marijona Barkauskaitė šių metų rugsėjo 1-ąją pasitiko gražiu jubiliejumi. Ji gimė 1942 m. rugsėjo 1 d. Šukiškių kaime, Kelmės rajone, Lietuvos savanorio šeimoje. Mokslo ir žinių diena turėjo lemtingos reikšmės visam jos gyvenimui.
Baigusi Ramoniškio aštuonmetę, vėliau – Tytuvėnų vidurinę, įstojo į Šiaulių pedagoginiame institute tuo metu įsteigtą naują – pradinių klasių mokytojo specialybę. 1962 m. įgijusi diplomą, jaunoji specialistė buvo paskirta eiti atsakingas Kauno rajono Kulautuvos sanatorinės mokyklos direktoriaus pavaduotojo pareigas. Po kelerių metų perkelta į Kauno miesto į Kauno 1-ąją internatinę mokyklą, kurioje trejus metus dirbo direktoriaus pavaduotoja auklėjimui.
Kelias į mokslą prasidėjo 1970 m., kai ji buvo pakviesta moksline bendradarbe į Pedagogikos mokslinio tyrimo institutą. Po metų įstojo į Estijos Tartu universiteto neakivaizdinę aspirantūrą (1971–1974) ir 1975-aisiais apgynė pirmąją disertaciją. Nuo 1976 m. M. Barkauskaitė pradėjo dirbti Vilniaus pedagoginio instituto Pedagogikos katedros dėstytoja ir nuo to laiko savo veiklą susiejo su šia Alma Mater.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, M. Barkauskaitė aktyviai dalyvavo reformuojant Lietuvos švietimą. Daug prisidėjo prie švietimo reformos koncepcijos kūrimo ir jos įgyvendinimo. Nepriklausomybės pradžioje prisiėmė daug pastangų ir atsakomybės reikalaujančių pareigų: 1990–1991 m. – Vilniaus miesto Švietimo skyriaus vedėja, 1992 m. – VPI (vėliau VPU) prorektorė, 1993–1994 m. – Lietuvos kultūros ir švietimo ministerijos viceministrė. Jai einant šias pareigas buvo sudaryta ir 1994 m. pradžioje pradėjo veikti Lietuvos švietimo taryba, vienijanti švietimo reformos vykdytojus. 1995 m. grįžusi į Vilniaus pedagoginį universitetą, M. Barkauskaitė dirbo Edukologijos katedros docente, o vėliau ilgus metus jai vadovavo.
2000-aisiais apgynė habilitacinį darbą „Paauglių tarpusavio santykių sociopedagoginė dinamika“. 2002 m. M. Barkauskaitei suteiktas profesoriaus pedagoginis vardas. Svarbiausios jos tyrimų sritys: mokinių tarpusavio santykiai, paauglių ugdymo ypatumai, bendravimo kultūra, mokytojų ugdymo proceso kokybė ir organizavimas. Kaip mokslininkė, ji žinoma tarptautiniu mastu. Reikšmingi profesorės darbai, kuriuose gvildenamas sudėtingas paauglystės amžiaus tarpsnis. Pateikiamos įžvalgos yra universalios ir padedančios spręsti šiuolaikines mokymo turinio ir metodikos problemas.
M. Barkauskaitė daug dėmesio skiria pedagoginio mokslinio palikimo studijoms ir įamžinimui. Kartu su katedros bendradarbiais parengtos ir atidarytos žymiausių Lietuvos pedagogų profesorių – Jono Laužiko, Albino Liaugmino, Vlado Rajecko, Meilės Lukšienės – vardinės auditorijos. Pastarųjų metų straipsniuose ji subtiliai tyrinėjo Meilės Lukšienės humanistinės laikysenos kilmę, atskleisdama jos „tvariųjų vertybių“ ištakas. Mokslininkė taip pat prisidėjo prie savo buvusios bendražygės Meilės Lukšienės įamžinimo: sudarė jos darbų bibliografiją, Edukologijos universitete organizavo tarptautines konferencijas, parengė šiai tematikai skirtus leidinius.
Profesorė išleido knygas: „Mokinių tarpusavio santykiai“ (1979), „Moksleivių organizacijų veikla Lietuvos mokyklose“ (1997), „Paauglių tarpusavio santykių sociopedagoginė dinamika“ (2000), „Klasės auklėtojo knyga“. Su bendraautoriais parengta: „Specialiųjų poreikių vaikų ugdymas“ (2001), „Jono Laužiko pedagoginis palikimas“ (2004), „Suaugusiųjų pedagogikos gairės“ (2006), „Aukštosios mokyklos dėstytojų pedagoginių kompetencijų tobulinimas“ (trys knygos; bendraautorė, sudarytoja, 2007), anglų kalba – „Praktinio mokymo kokybės užtikrinimo koncepcijos ir modelio aprašymas“ (Description assurance of conception and model of quality in practical training, 2007), „Tautiškumas ir pilietiškumas“ (bendraautorė, redaktorė, 2007), „Edukacinės studijos“ (bendraautorė, sudarytoja, mokslinė redaktorė, 2008), „Studento pedagoginės praktikos mokykloje vadovas“ (bendraautorė, 2011) ir kt.
M. Barkauskaitė yra parašiusi ir išleidusi autorinių ir su bendraautoriais keliolika monografijų ir mokslo studijų, paskelbė per 500 mokslinių straipsnių, kuriuose nagrinėjama šiuolaikinė didaktika, mokytojų rengimo kaita, būsimųjų mokytojų profesinės vizijos, mokytojų kvalifikacijos tobulinimas, mokymo mokytis sistemos kūrimas pradinėje mokykloje, moksleivių ir studentų bendravimo ypatybės. Ji analizavo mokinių vertybines nuostatas, aptarė dorinį ugdymą popamokinėje veikloje, tyrė vaikų globą ir rūpybą, nagrinėjo 1918–1940 m. Lietuvoje vykdytas švietimo reformas Lietuvoje ir kt. Jai teko redaguoti daugelio kitų autorių knygas, dirbti mokslinių pedagoginių leidinių redakcinėse kolegijose, būti šių leidinių atsakingąja redaktore: 2002–2017 m. – „Pedagogika: mokslo darbai“ (atsakingoji redaktorė), 2005–2017 m. – „Edukacinės studijos: jaunųjų mokslininkų darbai“ (vyriausioji redaktorė), 2011–2017 m. – „Spring University: mokslo darbai“ (redaktorė). Vadovavo Jungtinės (LEU, KTU, ŠU, LSU) edukologijos doktorantūros komitetui. Eidama administracines pareigas, praktiškai prisidėjo, įgyvendinant kai kurias tautinės mokyklos idėjas, steigiant pradines ir jaunimo mokyklas.
2014-aisiais prof. M. Barkauskaitei skirta Meilės Lukšienės premija. Įteikdamas šį diplomą, tuometinis švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis pažymėjo, kad M. Barkauskaitės viso gyvenimo mokslinė ir praktinė veikla yra skirta edukologijai. Ji daug prisidėjo prie pedagogikos tradicijų tęstinumo ir modernizavimo. Už nuopelnus Lietuvai profesorė apdovanota: Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino Riterio kryžiumi (2002), už nuopelnus Vilniaus miesto švietimui – šv. Kristoforo statulėle (2006), VPU 70-mečio medaliu, LEU 80-mečio medaliu, Švietimo ir mokslo ministerijos garbės ženklu (2008).
Šiuo metu LEU bibliotekoje eksponuojama prof. habil. dr. M. Barkauskaitės mokslinių darbų paroda.
Dr. Jonas Dautaras