Interviu su profesoriumi Osvaldu Janoniu
Pabaiga. Pradžia Nr. 14 (591)
Chronologijos įrašai liudija apie didžiulę Rygos stačiatikių pagalbą vienuolynui, jų gausias aukas. Knygoje stengtasi tinkamai atspindėti faktus apie katalikybę Surdegyje, XVIII a. pastatytą katalikų koplyčią. Iš neseniai surasto Surdegio katalikų bažnyčios archyvo išrašyti faktai apie Šv. Dvasios cerkvės pertvarkymą į katalikų šventovę.
Verta paminėti įtrauktus faktus apie garsių politikos, valdžios, Bažnyčios, meno veikėjų lankymąsi Surdegyje ir kitokius ryšius su šiuo miesteliu, jį išgarsinusius kraštiečius. Štai keletas jų: Rusijos caras Petras I Didysis, Lenkijos karaliai Augustas II ir Augustas III, architektas Tomas Tyšeckis, dailininkai Aleksandras Adamovas, Eduardas Damiuleris, Karlas Vėjermanas, Marijana Veriovkina, archimandritas Zosima, juristas, publicistas ir visuomenės veikėjas Aleksandras Žirkevičius, aktorius Algimantas Morkus Masiulis (tokiais dviem vardais jis buvo pakrikštytas) ir kiti. Būtų buvę nedovanotina nepateikti faktų apie Surdegio dvarą ir jo santykius su vienuolynu, prekybos organizavimą, pirmuosius prekybininkus žydus.
Skaitytojas galės stebėtis, kaip dažnai spauda minėjo Surdegio vardą. Pirmoji rasta publikacija, liudijanti apie tai, kad prie Žirovicų Švč. Mergelės Marijos ikonos buvo sidabrinė plokštelė su Surdegio stebuklingosios Dievo Motinos ikonos atvaizdu, yra Teodosijaus (T. Boroviko) knyga „Historia, abo Powieść…“, išleista Vilniuje 1622 m.
Tarpukariui skirtoje dalyje surašytos datos apie katalikų bažnyčią, klebonus ir kitus bažnyčios tarnus, pradžios mokyklą, mokytojus, įvairias draugijas. Bandyta parankioti faktų apie vietos pramonę (pieno perdirbimo bendrovę, durpyną), prekybą, pašto agentūrą, laikraščių prenumeratą. Neliko nuošalyje ir meno saviveikla. Skaitytojų dėmesį turėtų patraukti žinios apie Surdegio stebuklingosios Dievo Motinos ikonos vežiojimą po Lietuvą, stačiatikių bandymus susigrąžinti vienuolyno turtą.
Okupacijų laikotarpis atnešė naują tematiką. Nemažai vietos skirta tremtims, partizanams. Faktografinei paieškai galės pasitarnauti žinios apie kolūkius, jų pirmininkus ir žemės ūkio specialistus, kultūrą, švietimą, gyventojų buitinį aptarnavimą, visuomeninį maitinimą, sveikatos apsaugą, sportą. Šią dalį, laikui bėgant, žadu gerokai išplėsti. Sudaryta asmenvardžų rodyklė bus paranki tiems, kas norės greitai rasti medžiagos apie rūpimą asmenį ar giminę.
Leidinyje nėra nei nuorodų, nei šaltinių sąrašo. Kodėl?
Tikriausiai dalis knygos skaitytojų, ypač mokslo darbuotojai, jų pasiges. Pateikti keletą tūkstančių aprašų, vadinasi, reikia labai išplėsti knygos apimtį. O tai kainuoja. Teko apsiriboti viena bendra nuoroda į baigiamą rengti bibliografijos rodyklę „Surdegis amžių tėkmėj, metų bėgsme“. Tai bus dar vienas serijos „Surdegiečio bibliotekėlė“ leidinys, kurį tikiuosi išleisti ateinančių metų pradžioje.
Ar nebijote, kad atsiras skeptikų, teigiančių, kad rinkti plikus faktus esąs bergždžias užsiėmimas?
(2014). Vaidos Jucienės nuotr.
Nuomonių apie leidinį gali būti įvairių. Su tuo tenka apsiprasti kiekvienam autoriui. Su Jūsų minima nuomone esu linkęs kategoriškai nesutikti. Tokie užsiėmimai pamažėl sudaro sąlygas išsamiai miestelio istorijai parengti. Be to, dabar kiekvienas surdegietis, o gal ir kiti skaitytojai, galės chronologiją papildyti. Į rankas jie gauna šaltinį, leidžiantį pasitikrinti, ar vienas, ar kitas faktas jiems žinomas. Jei kam pasirodys, kad iš pavienių faktų supintas miestelio praeities paveikslas išėjo pablukęs, kviečiu padėti jį paryškinti.
Ar kaupdami faktus apie Surdegio istoriją, kaupėte ir ikonografinę medžiagą?
Be abejo. Turiu didelę nuotraukų, portretų, kopijų, įvairių kitų iliustracijų šūsnį. Chronologija būtų visai kitaip prabilusi, jei būtų iliustruota. Deja, lėšų stygius leidybai dėl rėmėjų stokos neleido įdėti ikonografinės medžiagos. Kaimo žmonės, net turtingi ūkininkai ir kraštiečiai politikai gaili pinigų knygoms, net jei jos ir apie jų gimtąjį kraštą. Viena paguoda – ne aš vienas šalyje priverstas kraštotyriniam darbui pinigus pilti. Dažnai perfrazuoju vieną Vaižganto pasakymą: kraštotyra kaip ta graži panelė – rojus akiai, skaistykla piniginei.
Ar pavyko dar ką nors nauja aptikti, kai įvykių chronologija jau buvo spaudoje ir jos papildyti jau nebuvo galima?
Taip. Kai knyga jau buvo sumaketuota, aptikau daugiau detalių apie Rusijos caro Petro I Didžiojo auką Surdegio Šv. Dvasios vienuolynui. 1721 m. kovą caro kabineto podjakis Ivanas Grigorjevas šį faktą įrašė išlaidų sąsiuvinyje. Pasirodo, tuomet vienuolyne buvo net 10 vienuolių, o vyresniojo pareigas ėjo man visai negirdėtas igumenas Varsonofijus. Arba Sergejaus Barteniovo knygoje apie didžiuosius Kremliaus rūmus, išleistoje Maskvoje 1909 m., aptikau faktą, kad Uspenijos sobore ant sienos prieš dievstalį kabojusi sena Surdegio stebuklingoji Dievo Motinos ikona su lenkišku užrašu. Dabar knieti pačiam įsitikinti, ar ji iki šių dienų išliko ten pat. Jau spėjau prigaudyti naujų faktų ir apie Rusijos imperijos laikais teistus surdegiečius…
Ir pabaigai labiau praskleiskite serijos „Surdegiečio bibliotekėlė“ uždangą.
Šiuo metu baigiau rengti Surdegio ir jo apylinkių bajorų sąvadą. Jis apima laikotarpį iki XX a. pradžios. Jau sukaupiau medžiagos ir dideliam Surdegio apylinkių gyventojų sąvadui. Kartu rengiu leidinėlius apie Surdegio katalikų parapiją bei Surdegio stebuklingąją Dievo Motinos ikoną. Serijoje galėtų tilpti ir knyga apie Surdegio bei jo apylinkių kitataučius gyventojus, leidinys „Surdegis iliustracijose“. Tai leis giliau pažinti šio nykstančio miestelio praeities vingius, išgarsinti jo vardą ir atkreipti visų grandžių paminklosaugininkų dėmesį į jį.
Prof. O. Janonio knygos apie Surdegį yra svarbus rašytinis paminklas jau septintąjį šimtmetį skaičiuojančiam, dabar gerokai sunykusiam Surdegio miesteliui ir šiame krašte gyvenusiems žmonėms. Mokslininkas savo darbu ragina atkreipti dėmesį į Anykščių krašto provincijos miestelį, jo garsią ir labai specifišką praeitį, vertingą, tačiau be priežiūros nykstantį jo istorinį centrą. O, jei kiekvienam Anykščių miesteliui – po savo tyrėją, kokią išsamią krašto istoriją turėtume! Anykštėnai sako, kad gerai Surdegiui, nes jis turi savo Profesorių…