JAV, Niujorke, Manhatane, gyvenančiam išeiviui iš Lietuvos kineziterapeutui Samueliui Tacui (g. 1946 m.) ne viena pasaulinio garso meno pasaulio įžymybė dėkinga už sugrąžintą sveikatą. Jo rankos gydė kompozitorių Endriu Loidą Vėberį, violončelininką Mstislavą Rostropovičių, smuikininkus serą Jehudį Menuhiną ir Isaką Sterną, aktorę Elizabetą Berkley ir daugelį kitų.
S. Tacas – Lietuvos žydų krautuvininkų sūnus. Jis iki šiol prisimena, kaip mama didžiuodavosi prieš karą su pirmąja savo šeima – vyru ir dukrele – gyvenusi Klaipėdoje, kur turėjo delikatesų krautuvę. Viską sužlugdė daugelio ramiame litvakų gyvenime gilų rėžį palikęs holokaustas. Šeima atsidūrė Kauno gete, iš kurio Samuelio mamai pavyko pabėgti – išgelbėjo netradicinė žydų tautybės moteriai išvaizda. Besislapstydama, šeimos netekusi moteris sutiko tokio paties likimo tautietį – buhalterio išsilavinimą turintį buvusį krautuvininką iš Raseinių, kurio šeima taip pat buvo išžudyta, o jam pačiam pasisekė pabėgti nuo duobės, prie kurios turėjo būti sušaudytas. Gerų žmonių dėka jiems pavyko pasislėpti. Tai, kad 1946 m. Kaune pasaulį išvydo sveikas Samuelis, visus karo baisumus išgyvenusiems jo tėvams prilygo stebuklui.
Į fizinę terapiją S. Tacas atėjo atsitiktinai. Geras bičiulis, žymus sportininkas ir treneris Zenonas Gramackas įkalbėjo jį stoti į anuometį Kūno kultūros institutą, kur buvo reikalingas akordeonistas, o Samuelis kaip tik mokėjo groti šiuo instrumentu. Čia Samuelis ir pradėjo studijuoti gydomąją kūno kultūrą, vėliau atnešusią jam pasaulinę šlovę. 1973 m. S. Tacas emigravo į Izraelį, nes norėjo gyventi laisvoje, ne sovietinėje šalyje.
S. Tacas save vadina ne tik Karolio Dineikos, bet ir žinomos gydytojos Filomenos Taunytės mokiniu.
Izraelyje gydytojas susipažino su savo būsimąja žmona – pianiste Golda, kuri pas jį atėjo, kaip pacientė. Kai žmona pradėjo studijas JAV, kartu su ja už Atlanto išvyko ir S. Tacas.
Papasakokite apie ką tik Niujorke išleistą Jūsų kolekcijos katalogą „Soutine and L’École de Paris“.
Šiame kataloge pristatomas menotyrininkės Ievos Kuzminskaitės interviu su kolekcininku, publikuojamas prof. Antano Andrijausko straipsnis apie kolekcininką, taip pat apie garsius vadinamosios L’École de Paris („Paryžiaus mokyklos“) dailininkus, litvakų dailės genijaus Chaim Soutine (1893–1943) bičiulius ir sekėjus: Pinchus Kremègne (1890–1981), Michel Kikoine (1892–1968), Emmanuel Mane-Katz (1894–1962), Jacques Chapiro (1887–1971), Neemija Arbit Blat (1908–1999), Maurice Utrillo (1883–1955), Jules Pascin (1885–1930), Henri Epstein (1891–1944), Issac Dobrinsky (1891–1973), Constantino (Costia) Terechkovitch (1902–1978), Georges Rouault (1871–1958), André Derain (1880–1954), Oskar Miestchaninoff (1886–1956), Leon Indenbaum (1890–1981), Ossip Zadkine (1890–1967), Jacques Lipchitz (1891–1973), Chana Orloff (1888–1968), Sima Slonim (1910–1999), Faibicho-Schraga Zafrin (1899–1975).
Taip pat šiame kataloge yra ir dalis mano kolekcijos kūrinių.
Kaip susidomėjote šiuo dailininku ir jo aplinka?
Prieš devynerius metus perskaičiau prof. Antano Andrijausko knygą apie litvakus Paryžiuje – „Litvakų dailė L’École de Paris aplinkoje“ (Meno rinkos agentūra, 2008), kuri paliko gilų įspūdį ir paskatino pasinerti į Chaim Soutine aplinkos dailininkų kūrybos pasaulį ir žymiausių jų atstovų kūrinių kolekcionavimą.
Ar Chaim Soutine buvo mylimiausias Jūsų litvakų dailininkas? Ką Jums reiškia Soutine?
– Chaim Soutine man reiškia labai daug pirmiausia dėl savo gyvenimo ir kūrybos vientisumo. Tai nepaprastai autentiška asmenybė. Neatsitiktinai jis tapo vienas ryškiausių litvakų L’École de Paris tapybos meistrų. Aš vertinu Soutine dėl išskirtinio gaivališko talento ir dramatiško tragiško pasaulėvaizdžio, begalinio atsidavimo kūrybai, dėl aistringumo, kuriuos skleidžia jo kūriniai. Tad vis daugiau dėmesio skyriau išsamesnei pažinčiai su jo gyvenimu, kūryba. Skaičiau jo gyvenimo laikotarpiui skirtas knygas, lankiausi parodose, aukcionuose, kryptingai kaupiau jo aplinkos dailininkų darbų kolekciją…
Kokie Jūsų mėgstamiausi litvakų ir kiti dailininkai?
Man brangūs visi į mano kolekcionavimo lauką pakliuvę dailininkai, nes kiekviename randu sau dvasiškai artimų ir maloniais ar tragiškais emociniais išgyvenimais susijusių bruožų. Kai geriau pažįsti XX a. pirmosios pusės Paryžiaus dailės aplinką, gali giliau suvokti Soutine aplinkos dailininkų kūrybos ypatumus. Ypač vertinu artimiausius Chaim Soutine draugus: litvakų-prancūzų dailininkus Michelį Kikoine, Pinchus Kremègne, Jacques Lipchitz, Oskar Miestchaninoff (1886–1956), Leoną Indenbaumą. Chaim Soutine su šiais dailininkais Paryžiuje gyveno nuo atvykimo 1913 m. Nuolatos juos persekiojo baisūs nepritekliai, skurdas, aistringa kova dėl pripažinimo. Visa ši gyvenimišką tikrovė, paryžietiško gyvenimo spindesys ir skurdas savitai atsispindėjo visų jų kūriniuose.
Pirmiausia kryptingai renku litvakų emigrantų Paryžiuje darbus, tačiau mano kolekcijoje yra ir daugelio Soutine bičiulių, kilusių iš Rusijos, Ukrainos, Italijos ir kitų šalių, darbai.
Koks Jūsų santykis su muzika? Mėgstamiausi žanrai, muzikantai?
Muzika mane lydi nuo jaunystės. Ypač daug teko su muzika bendrauti Niujorke, kur daug laiko praleisdavau ne tik Carnegie Hall ar Metropolitan Opera renginiuose. Artimai bendravau su daugeliu muzikos pasaulio atstovų. Muzikantė buvo ir mano žmona. Skirtingais gyvenimo tarpsniais patiko įvairi muzika. Tiesa, jaunystėje nuo populiarios muzikos nuosekliai priėjau iki klasikos: nuo Johano Sebastiano Bacho iki Gustavo Malerio, nuo Frederiko Šopeno iki Johaneso Bramso. Klausau įvairių muzikos virtuozų atliekamus kūrinius: nuo Gleno Guldo iki Mstislavo Rostropovičiaus, nuo Leopoldo Godovskio iki Jašos Haifeco.
Galbūt ir pats kuriate meną?
Vaikystėje net nedrįsdavau tapyti… Bet muzikavau, nors anksti supratau, kad neturiu tiek talento, kad vertėtų giliau pasinerti į šią kūrybinės veiklos sritį.
Gal bent keliais žodžiais galėtumėte pristatyti savo kūno derinimo (angl. body tuning) terapiją? 2014 m. pasirodė Jūsų ir Ingos Liutkevičienės knyga „Kūno derinimas: malonus gyvenimas be vaistų. Filomenos Taunytės mokinio patarimai“ (Mažoji leidykla, 2014), o 2015 m. – Jūsų autorinė knyga „Gydančios rankos“ (Mažoji leidykla, 2015).
Kūno derinimas – tai mano pabėgimas nuo žmogaus kuriamo meno į Dievo sukurto žmogaus organizmo paruošimą kūrybai. Norint kalbėti apie tai, kaip gydyti kelį, reikia būti pačiupinėjus šimtus tūkstančių tų kelių, išmokti klausytis… kiekvieno kelio muzikos. Gydytojas turi akis, kad matytų, rankas, kad jaustų. Kad suprastų ligonio problemą, jis turi kvėpuoti kartu su juo. Tik tada žinos, kas ligoniui yra ir ką reikia daryti.
Ona Gaidamavičiūtė