Paminėjom nužudytus kunigus Juozapą Zdebskį, Bronių Laurinavičių. Oi, kiek mes daug turim per laikmečius nukankintų už tikėjimą ir tautą. Oi, kiek Anapus turime užtarėjų, mums jų nei garsinant, o ir bažnyčios vyresnybei dar nepaskelbus jų mūsų geradariais ir palaimintaisiais. Turim Algimantą Keiną, Alfonsą Svarinską. Kiek jie nusipelnė, gindami tikėjimą, tikinčiųjų reikalus, lietuvybę, tautos ateitį ir dorovę, mes dar atsimenam. Kad okupantai, bedieviai ir kuprotieji mūsų tautiečiai – saugumiečių talkininkai – jų ir nekentė, ir bijojo, visiškai suprantama, bet kodėl jie kaip vargšai giminaičiai ir benamiai be pastovios tarnystės vietos, be savos parapijos buvo stumdomi ir mūsų bažnyčios hierarchų jau po Atgimimo, mums, visa tai atmenantiems, ligi šiol neaišku.
Mums, giedoriams, kaip toms žirafoms, iš aukščiau matosi ir girdisi geriau. Anuomet per baisųjį, slegiantį sovietmečio ledynmetį giedant Šv. Mikalojaus bažnyčioj „ant viškų” (nuo amžių vieninteliam, tikram Vilniaus lietuvybės lizde), klausantis Algimanto Keinos pamokslų, per nugaras lakstydavo jaukūs, bet baugūs pasididžiavimo šiurpuliukai. Tai buvo vilties, drąsos, tautos budinimo gurkšniai mūsų Laisvės ištroškusioms sieloms ir širdims.
O kas yra girdėję Alfonsą Svarinską, tiems jokių priminimų nereikia, o kas Jo nebematė ir nebegirdėjo, tie prarado progą pažinti karingąjį tikėjimo, tautos, doros gynėją. Bet iki pat mirties nei Algimantas, nei Alfonsas neturėjo nei nuolatinės „darbo” vietos, nei savos bažnyčios bendruomenės, bet užtat jų bendruomenė, jų ganomieji ėriukai ir avelės buvo visa Lietuva.
Katedroje buvo „apšlakstomas” būsimasis prezidentas Algirdas Mykolas. Altorius paruoštas, kviestiniai kunigai ir bažnyčios vyresnybė jau susėdę altoriaus šonuose. Iš zakristijos greitu, kaip įpratęs, žingsniu per slenkstį jau žengiantį Alfonsą Svarinską tuometinis katedros klebonas nedrąsiai apglėbia už pečių ir lyg išstumia atgal zakristijon: bažnyčios vyresnybės jam neleista būti Mišiose. Taigi, dabar iš laiko tolio matosi, kaip bijotasi, kaip drebintos kinkos prieš šį Drąsųjį, Kietąjį, Teisųjį Kunigą. Net bažnyčios vyresnybė Jo bijojo, kad Jis tiesiai, aukštaitiškai neišrėžtų tiesos visiems akysna, kad neparodytų tos vietos, kurioj jie turėtų būti.
Išvarius kunigą iš Katedros, ruimas suūžė, giedoriai aiktelėjo, bet kokia gėda graužia daugelį tuomet buvusių Katedroje: juk visi žmonės turėjo pulku išeiti iš Katedros, mes, giedoriai, nubildėti tekinom nuo „viškų” – ir tegul būsimasis prezidentas pats save inauguruoja. Bet mes to nepadarėm, mes išdavėm Kilmingąjį Kunigą, mūsų tautos vedlį. Išdavėm, palikom vieną savo tiesoj, gal širdgėloj, gal besigailintį mūsų, bailių. Nebepaklausim. Nebeatsiprašysim. Palyda atvedė dar neiškeptą prezidentą (kaip visada, ne su žmona, o su dukteria. Įdomus darinys, pasaulyje lyg nebuvo girdėtas, kai, žmonai esant gyvai, valdžiūnas visur vaikščiojo su dukra), metropolitas pašlakstė ir, keistai nusiteikę, pritilę žmonės išėjo iš Katedros ir išsiskirstė kas sau…
Anais gūdžiais laikais Algimantas Keina buvo garsusis šauklys, šaukiantis tautą blaivumui. Su bendraminčiais rengėme pobūvius, vakarones, vestuves be šnapsų. Su visais tautiniais ir bažnyčios papročiais esu atsvočiavusi trims dešimtims nuotakų ir jaunųjų, jas apdainavusi, apnuometavusi, palydėjusi ligi altoriaus. Mūsų papročiuose ne tėvas lydi jaunąją prie altoriaus, o visas jaunosios pulkas – tėvai jaunųjų laukia namie su duona ir druska. Ir ne viena iš lauko ji ateina altoriaus link, o jau namie tėvų palaiminta, ateina su išrinktuoju, tik dar nesužieduotu. (Baigiam numindyti savo papročius, nuotakai raišom keliaraiščius, nebesegam vainiko – nebėr ko ir besegti.)
Visur su mumis būdavo ir kunigas Algimantas, aukodamas Mišias, kalbėdamas, keldamas mūsų dvasią, viską filmuodamas. Jautėmės laikantys Tautos Gerumą, Dorą, Dvasią savo jaunų rankų delnuose. Buvo gera, jauku ir net nebaugu dėl to mindant saugumo namo slenksčius. Tada kunigas Algimantas buvo bažnyčios žiburys, saugumo rakštis, mūsų vedlys. Po Atgimimo kunigas nebeturėjo vietos kunigavimui. Šen bei ten bažnyčiose Jam buvo leidžiama per Mišias paskaityti lektūrą, išklausyti išpažinčių. Būtų pikta, jei nebūtų graudu…
Su kunigu Algimantu ne tik palydėjom daug sutuoktinių „moterystės stonan,” bet ir daug „amžinatilsių” išlydėjom, kunigui aukojant Mišias, man jas atgiedant ir kapuosna palydint. Daug paaukota ir paslaptingų Mišių – prie nepažymėtų miško brolių kapų miškuose, prie buvusių bunkerių, jų žūties vietose: kunigas tiesia išlankstomą altorių – kur altorius – ten ir bažnyčia – kunigas Algimantas aukoja, dalyvaujantys giedam, meldžiamės. Paslaptinga, iškilminga, drąsu – ir gera.
Jau dabar, Laisvėje, važiavom su vienos įstaigos žmonėmis Červenėn pas mūsų tautos nužudytuosius. Buvo važiuota tenajos ne kartą su tremtiniais. Būdavo einam pėsti nužudytųjų keliu, melsdamiesi ir giedodami. Ilgokai paviešėję Minske, pribuvom ir Červenėn. Kunigas Algimantas rengiasi kunigo rūbais, ruošia altorių, aš derinu giesmes. Mus vežusieji skubina: gal trumpinkim, skubinkim – nors saulė dar aukštai lankstė savo lankstą dangumi. Buvo vasara, bet mums buvo liepta skubinai, sutrauktai atlaikyti Mišias. O paskui? O paskiau iki vakaro, niekur nesiskubindami, badziojomės pamiškiais… Buvo ir pikta, ir graudu, ir gaila tų „kontorų darbuotojų“, žyminčių „paukščiukus“ savo darbotvarkėj…
Su kunigu Alfonsu buvom iš vieno krašto. Ir su juo atbūta, atvargonuota ir atgiedota daug Mišių, apgiedota ir palydėta daug nabašnikėlių, kaip mūsų krašte jie vadinami. Kunigas mane prašydavo giedot Kantičkų giesmes tarmiškai. Esu jų daug išmokusi iš savo Mamos – giedorkos, Aluntos bažnyčios kantarkos, tuo metu chorą vedant dar ne maestro, bet gabiam vargonininkui leliūniškiui Juozapui Karosui. Giedodavom arba kalbėdavom ilgąjį Rožančių, kas pagrabuose jau tingima daryt – pasikviečiamas koks skripkorius, tas atgriežia nei šį, nei tą, arba klausomasi „iš sienos” sklindančių fokstrotų ir čerdašų, kas niekad mūsuose nebuvo daroma, nes mirusieji turi būt palydėti giesme.
Būdavo smagu ir juokinga: kunigas Alfonsas aukoja Mišias, pas mane ant „viškų” atbilda muzikontai su dūdom, skripkom, birbynėm, kanklėm ir reikalauja jiems vietos per Mišias kur nors pagriežt. „Kur, kurioj vietoj?” – „Na, kur nors.” Ir priekaištaudavo nulipę nuo „viškų” kunigui, kad tas jiems neleidęs padūduot, o kunigas griežtai užkirsdavo: „Birbynes ir skripinyčias neškitės po ąžuolais. Ant viškų tam yra vargonai, ir skalsu kalbos.”
Neturėjo pastovaus altoriaus ir kunigas Alfonsas. Tik namus turėjo, kur dažnokai aukodavo Mišias. Atidengiant Jam paminklinę lentą ant namo sienos, nenuskambėjo nė viena giesmė. Buvo dainuojamos tik etnografinės dainos, net ne jo mylimųjų partizanų dainos. O pakabinta lenta – tai tik marmurinė, net jos lietui nesulijus, ant lentos išraižytų veido bruožų neįmanoma įžiūrėt. Kunigas buvo neišpuikęs, net ir pasilaidojo ne ant šventoriaus, o prie savųjų partizanų, tik Tiesuolis, taip ir liko nežymus ir nematomas…
Traukiam prie Palaimintųjų ir Šventųjų mano giminaitį, gulagų kankinį, Arkivyskupą Teofilių Matulionį. Retai buvo minimas. Šventojo Kryžiaus (Bonifratrų) bažnyčioj su kunigu Juozapu Minderiu paminėdavom: kunigas paaukodavo Mišias, ašen atgiedodavau su vargonais. Jo ir mano giminaitis, politkalinys Kastytis Juozapas Matulionis taip pat neturėjo nei pastovios kunigystei vietos, nei pagarbumo: mat ir jis anuomet droždavo grūmojančius pamokslus Šv. Mikalojaus bažnyčioj. Buvo giedorius, baigęs muzikos mokslus, dažnai giedodavom kartu prie vargonų. Nuo šalčio sutrauktais reumato piršteliais jis galop buvo savųjų ištremtas kunigaut šaltan vienuolynan.
Irena Bražėnaitė