Maisto stoka pasaulyje: mitas ar tikrovė?

Pabaiga. Pradžia Nr. 16

JT duomenimis, gėlo vandens pritrūks daugiau nei pusei planetos gyventojų, o 2050 m. ši problema bus aktuali trims ketvirčiams visų gyventojų. Erdvinis vandens pasiskirstymas jau netolimoje ateityje pateikiamas 6 pav.

Du Šinskas R portretin Ś nauja
Raimundas Dužinskas

Dauguma analitikų sutinka, kad žemės ūkio plėtrai ir apsirūpinimo maistu gerinimui reikalingų komponentų grandinėje – žemės vanduo, kapitalas ir technologijos – silpniausia ir daugiausia grėsmės kelianti grandis yra vanduo. Žemės ūkis yra pagrindinis gėlojo vandens išteklių naudotojas (žemės ūkyje sunaudojama 70 proc. viso suvartojamo vandens). Laistomos žemės sudaro apie 300 mln. ha ir tai, anot analitikų, yra riba, kurios nevalia peržengti. Siekiant švelninti abi minėtas tendencijas, svarbu individų lygmeniu keisti mitybos struktūrą, didinant augalinės kilmės maisto suvartojimą. Tai svarbu ir klimato kaitos mažinimo bei sveikos gyvensenos plėtros požiūriu. Lietuva turi daugiau nei 2 mln. kub. m potencialių išteklių, o suvartojame kasdien kiek mažiau negu 0,5 mln. kub. m.

Žvelgdami į ateitį, aptarkime pagrindines žemės ūkio raidos tendencijas. XXI a. grūdų, mėsos ir pieno gamyba padidėjo maždaug penktadaliu. Didėjant ūkiams, dirbančiųjų skaičius šiame sektoriuje nepaliaujamai mažėja. Perdirbimo sektoriuje didėja stambių korporacijų užimama rinkos dalis. Itin sparčiai plėtojamas BRICS šalių maisto sektorius, pirmiausia Kinijos, Brazilijos, Indijos ir Argentinos (tiesa, pastaroji valstybė BRICS šalių grupei nepriklauso).

 

Autoriaus pastaba: BRICS – geopolitinis susivienijimas (Brazilija, Rusija, Indija, Kinija, Pietų Afrikos Respublika), kurio viena iš ypatybių – spartus ekonomikos augimas. Išvardintų šalių santykiai intensyvėja daugelyje sričių, įskaitant žemės ūkį ir prekybą maisto produktais. Jeigu šių valstybių darinys įgaus vienokią ar kitokią integracinę formą, tikėtina, kad netolygaus apsirūpinimo maistu problema bent šioje valstybių grupėje bus ne tokia ryški (žr.: http://news.kremlin.ru/media/events/files/41d452a8a232b2f6f8a5.pdf).

Sveikos mitybos propaguotojus džiugina faktas, kad plinta ekologiškas ūkininkavimas, tačiau nerimą kelia aplinkybė, kad plečiasi genetiškai modifikuotų augalų plotai. Dabar daugiausia (nuošimčiais nuo bendro ploto) genetiškai modifikuotų kultūrų augina Brazilija, Argentina, Indija, Kinija ir Kanada. Tarp žemės ūkio kultūrų „lyderių“ yra medvilnė – jos modifikuota 80 proc., soja – apie 75 proc., kukurūzai – vienas trečdalis ir rapsai – penktadalis nuo bendro pasėlių ploto.

 

Mažėjant naftos gamybos apimtims ir esant dideliam subsidijavimui, didėja žemės ūkio kultūrų plotai, kuriuose auginami augalai ne maisto reikmėms. Prognozuojama, kad po 5 metų apie 60 proc. cukranendrių Brazilijoje, trečdalis kukurūzų, išaugintų Kanadoje, bus panaudota bioetanolio, o daugiau kaip pusė Europos Sąjungoje išaugintų rapsų – biodyzelino gamybai. Taigi, žemėnaudos plotų struktūra kinta vis didesnės jų dalies panaudojimo ne maisto reikmėms link. Analitinėse studijose daugėja išvadų, kad minėta tendencija yra viena iš kainų šuolių priežasčių ir, mažėjant paramai žemės ūkiui, bus grįžtama prie tradicinės paskirties žemės ūkio kultūrų.

 

Analizuojant paramos žemės ūkio subjektams tendencijas, akivaizdu, kad ji mažėja. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) ūkių subjektų paramos kiekybiniam vertinimui nuo 1986 m. naudoja PSE (angl. producer subsidy equivalent – gamintojo paramos įverčio) indikatorių, kuris gana integruotai parodo įvairių paramos formų dalį ūkio subjekto pajamose. Aptariamas rodiklis EBPO šalyse 1986 m. sudarė 37 proc., o pastaruoju metu – beveik 4 kartus mažiau.

Apskritai parama žemės ūkiui išsivysčiusiose valstybėse per 25 metus, skaičiuojant nuo jų BVP, sumažėjo nuo 3 proc. iki 1 proc. Didžiausias PSE yra Islandijoje, Pietų Korėjoje, Japonijoje, Šveicarijoje ir Norvegijoje – 47–60 proc., o mažiausias – Naujojoje Zelandijoje, Austrijoje ir Čilėje. Paramos mažėjimas susijęs pirmiausia su Pasaulinės prekybos organizacijos (PPO) Urugvajaus derybų raundo išdavomis ir vis dar su pertraukomis besitęsiančio Dohos derybų raundo reikalavimais.

pav6
6 pav. Vandens poreikio prognozė 2025 m.

Kokios tendencijos prognozuojamos ateityje? Dauguma analitikų daro tą pačią išvadą (nors kiekybiniai vertinimai šiek tiek skiriasi) – išliks regioninė maisto stygiaus, nepakankamo apsirūpinimo maistu problema, todėl reikalingos globalios pastangos, t. y. globalių institucijų lygmeniu. Atsižvelgiant į dabartinius mokslo laimėjimus, žemės ūkis yra pajėgus sukurti pasiūlą maždaug 10 mlrd. žmonių. Siūloma ne plėsti žemės ūkio veiklos į naujas teritorijas, bet efektyviau panaudoti esamus išteklius, mažiau švaistyti maistą (ypač vartojamą) ir keisti mitybos įpročius.

 

Visai neseniai paskelbtoje OECD-FAO studijoje (žr.: OECD-FAO, Agricultural Outlook 2016-2025. – www.agri-outlook.org) teigiama, kad iki 2025 m. nepakankamai besimaitinančių (angl. undernourished) skaičius toliau mažės. Maisto paklausos didėjimą apribos gyventojų prieaugio tempų lėtėjimas ir vis geresnis poreikių maistui patenkinimas kylančios (angl. emerging) ekonomikos šalyse. Pasiūla, anot autorių, didės, nes gamybos efektyvumo augimas lems produkcijos gamybos didėjimą net ir esant mažesnėms kainoms. Eksportas globaliu mastu išliks koncentruotas, t. y. bus akivaizdūs keli lyderiai, o importas – diversifikuotas. Besivystančių šalių maisto importas turės tendenciją didėti.

 

OECD-FAO studijos projekcijos atspindi fundamentalias rinkos tendencijas, todėl pagrindinės prielaidos, kaip pažymi jos autoriai, gali būti nulemtos nenumatytų veiksnių, o įžvalgos gali prasilenkti su realiais procesais. Beje, viena iš jų jau „susvyravo“, nes šioje studijoje prognozuota ilgalaikė (iki 2025 m.) nedidelių kainų tendencija nuo 2016 m. vasaros pasisuko kainų didėjimo link, pirmiausia – pieno sektoriuje. Tai palankus veiksnys didinti investicijas į žemės ūkį. Prisiminus dar žemą euro kursą, palankias finansavimo sąlygas ir nedideles naftos kainas, akivaizdu, kad investuotojams žemės ūkis ir maisto pramonė bent artimiausiais metais bus patrauklus ekonomikos segmentas. Tiesa, yra ir ne itin palankių veiksnių: sulėtėjęs Kinijos ir kitų valstybių ekonomikos augimas, vangi pasaulinė prekyba ir didelis geopolitinis neapibrėžtumas.

Analizuojant Lietuvos maisto ūkio situaciją, išryškėja, kad dabartiniai jo privalumai – vietinės žaliavos ir pigesnė darbo jėga – yra laikini ir teks taikytis prie pakitusios aplinkos, konkuruoti ne tik Europos Sąjungoje, bet ir kitose rinkose, pirmiausia Azijoje ir Šiaurės Amerikoje. Aktuali investicijų problema žemės ūkyje. Dabar investicijų apimtis vienam hektarui Lietuvoje, palyginus su Danija, yra 2,5 karto mažesnė, Tiek pat mažesnės ir pajamos. Beje, darbo našumas Lietuvoje atsilieka nuo analogiško Danijos rodiklio daugiau kaip dešimt kartų.

 

Nemažą įtaką apsirūpinimui maistu gali turėti atskirų valstybių ar jų grupių numatoma vykdyti žemės ūkio politika ir daugiašalių prekybinių susitarimų likimas. Europos Sąjunga kol kas dar tik pradeda projektuoti Bendrąją žemės ūkio politiką (BŽŪP) 2020–2026 m. finansinės perspektyvos laikotarpiui. Tikėtina, kad kai kurie BŽŪP elementai bus keičiami naujais rizikos valdymo įrankiais, t. y. panašiomis ūkių pajamų draudimo schemomis, kurios veikia JAV ar Kanadoje. Be abejonės, pasikeis ne tik politikos instrumentai, bet ir jos finansavimo apimtys. Mokslininkai yra apskaičiavę, kad, taikant bet kurį BŽŪP scenarijų, Europa tikrai nejus maisto stygiaus.

 

Pastaraisiais metais europiniam žemės ūkio modeliui, kurį suformavo BŽŪP, būdingas didelis subsidijavimas ir reguliavimas. Vis stipresnė priešprieša yra nuolat savo įtaką didinanti Keirnso grupė (angl. Cairns Group). Keirnso grupei priklauso valstybės, turinčios akivaizdų lyginamąjį pranašumą žemės ūkio produktų gamyboje. Keirnso šalių grupė įsteigta 1986 m. Australijos mieste Keirnse (Cairns), jos steigėjomis tapo 14 valstybių. Dabar jai priklauso 20 išsivysčiusių šalių, kur itin palankios ūkininkavimo požiūriu gamtinės ir klimatinės sąlygos. Tarp jų yra Australija, Argentina, Brazilija, Čilė, Kanada ir kt. Šios grupės lyginamasis svoris bendroje pasaulio prekyboje žemės ūkio ir maisto produktais sudaro ketvirtadalį.

Keirnso grupės valstybės pasisako už tai, kad būtų visiškai liberalizuota prekyba žemės ūkio produktais ir maistu, eliminuoti muitai, pašalintos kvotos ir kitos kiekybinio reguliavimo priemonės. Reikalaujama, kad nebūtų taikomos vidaus subsidijos (angl. domestic support), nekalbant, aišku, apie eksporto subsidijavimą – sritį, kurioje pasiekta itin daug. Visa tai laikoma rinkos jėgų iškraipymu. Keirnso grupė yra institucionalizuotas derybininkas Dohos derybų raunde ir pagrindinis eksporto liberalizavimo šalininkų lobistas. Jei ši kryptis tarptautinėje prekyboje įsigalės, tai turės poveikį apsirūpinimo maistu situacijai visame pasaulyje.

 

Visiškai kitų tikslų siekia tarptautinė asociacija „Lėtas maistas“ (angl. Slow Food), įsteigta 1986 m. Šio judėjimo pradininku laikomas Carlo Petini. Asociacija siūlo keisti gamybos ir vartojimo modelius, skatina glaudesnį ryšį tarp gamintojų ir vartotojų, siekia, kad būtų remiama vietinių, ypač aplinkai nekenksmingų produktų gamyba. Kitaip tariant, jos siekis – lokalizacija vietoj globalizacijos. Kol kas šios asociacijos pagal įtaką realiems procesams net nedera lyginti su Keirnso grupe ar kitais lobistais, bet kaip bus ateityje, nežinia.

 

Netolygaus apsirūpinimo maistu problema, žinoma, priklausys nuo globalių susitarimų, iš kurių paminėtini du. Pirmasis – transatlantinė prekybos ir investicijų partnerystė tarp JAV ir ES (angl. Transatlantic Trade and Investment Partnership, TTIP), kuri vis dar rengiama ir susilaukia daug antiglobalistinių judėjimų ir atskirų valstybių kritikos. Antruoju susitarimu yra jau pasirašyta Ramiojo vandenyno regiono laisvosios prekybos sutartis (angl. Trans-Pacific Partnership, TPP). Šios sutarties, kuri apima apie 40 proc. pasaulio prekybos maistu, ratifikavimas tik prasidėjo, tačiau jos galutinis likimas priklauso nuo JAV naujosios administracijos. Anot prezidento Donaldo Trampo (Donald Trump) pareiškimo, ši sutartis yra potenciali nelaimė JAV, nes naikina darbo vietas. Jeigu bus teikiamas prioritetas dvišalėms, o ne daugiašalėms sutartims, pasaulio ekonomika gali pasukti protekcionizmo link ir tolygesnio pasaulio valstybių aprūpinimo maistu problema nusikels į tolimesnę ateitį. Kol kas akivaizdu, kad valstybių izoliacionistinės tendencijos stiprėja, nes didėja nusivylimas globalia neoliberaliąja politika.

 

Išvados

1. Apsirūpinimas maistu yra aktuali problema, tačiau ji iš esmės – regioninio pobūdžio.

2. Dabartinės gyventojų ir maisto gamybos produkcijos tendencijos neleidžia daryti išvadų dėl maisto gamybai reikalingų išteklių išsekimo ir prastėsiančio apsirūpinimo maistu, nors regioniniai skirtumai išliks.

3. Pagrindinėmis kryptimis, sprendžiant maisto problemą, turėtų būti efektyvesnis vietinių išteklių naudojimas, gamybos ir vartojimo struktūros kitimas, intensyvesnis investicinis procesas.

4. Aptariamos problemos neįmanoma išspręsti be efektyvesnio tarptautinių institucijų, pirmiausia Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos, veiklos. Egzistuojančios programos nėra efektyvios, o parama vystymui kai kuriose šalyse, pirmiausia – Užsachario Afrikos dalyje lemia neigiamas pasekmes.

 

Doc. dr. Raimundas Dužinskas

Literatūra:

Behrens III William W., Randers Jørgen, Meadows Dennis, Meadows Donella. The Limits to Growth. – Universe Books, New York. 1972.

Čiegis R., Kulvelytė B. Europos šalių aprūpinimas maistu. – Taikomoji ekonomika: sisteminiai tyrimai=Applied economics: systematic research. T6/1, (2012), psl. 25-39.

Čiegis R., Kulvelytė B. Maisto saugumas. – Taikomoji ekonomika: sisteminiai tyrimai=Applied economics: systematic research. T5/1, (2011), psl. 13-33.

OECD-FAO Agricultural Outlook 2016-2025. – www.agri-outlook.org

Randers Jørgen. 2052: A Global Forecast for the Next Forty Years. – University of Cambridge. 2012.

The State of Food Insecurity in the World. – Meeting the 2015 international hunger targets: taking stock of uneven progress. – Food and Agriculture Organization of the United Nations. – Rome, 27 May 2015. – http://www.fao.org/hunger/en/

Volkov A., A. Martišiūnaitė. Globalus apsirūpinimas maistu. – Mano ūkis. – 2011/3

World Investment Report 2015. Reforming International Investment Governance. – UNCTAD, United Nations Publication, 2015. – http://unctad.org/en/pages/PublicationWebflyer.aspx?publicationid=1245

Концепция участия Российской Федерации в объединении БРИКС. – http://news.kremlin.ru/media/events/files/41d452a8a232b2f6f8a5.pdf

 

Maisto stoka pasaulyje: mitas ar tikrovė?

Maisto stoka pasaulyje: mitas ar tikrovė?

 

Palikti atsiliepimą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.