Regionai tuštėja. Daugumoje iš 60-ies šalies savivaldybių gyventojų skaičius mažėja. Išimtis yra tik keturios savivaldybės – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos rajonų ir Neringos, kuriose gyventojų daugėja.
Apie demografinių pokyčių keliamus iššūkius ekonomikai, socialinės apsaugos ir švietimo sistemoms bei nekilnojamojo turto rinkai kalbėjomės su Kauno technologijos universiteto Panevėžio technologijų ir verslo fakulteto dėstytoju doc. dr. Ričardu Mileriu.
Įvertinęs faktą, kad šiais metais ypač išaugo emigrantų skaičius (per pirmuosius 8 mėnesius iš Lietuvos jau išvyko 42 tūkst. gyventojų, kai per visus 2016 m. – 50 tūkst.), KTU docentas tikina, kad migracijos srautų ir mastų pasikeitimas mažai tikėtinas tol, kol Lietuvos ir kitų labiau ekonomiškai pažengusių Europos Sąjungos valstybių ekonominio išsivystymo lygis reikšmingai skirsis.
Geresnė padėtis – tik didžiuosiuose rajonuose
Pasak pašnekovo, 56 Lietuvos savivaldybėse daug optimistinių prognozių įžvelgti negalima, nes kiekvienais metais gyventojų skaičius jose mažėja. 1996–2017 m. kasmet vidutiniškai gyventojų skaičius sumažėjo nuo 0,28 iki 2,31 proc. „Blogiausia padėtis yra Visagino, Akmenės, Ignalinos, Skuodo, Biržų ir Kelmės rajonų savivaldybėse, kur kasmet prarandama po 2 ir daugiau proc. gyventojų“, – tikina R. Mileris.
Geriausia demografinė situacija yra trijų didžiausių miestų – Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos – rajonuose. Nors čia gyventojų skaičius didėja, R. Milerio teigimu, taip vyksta tik dėl vidinės migracijos, kai šių miestų gyventojai išsikelia gyventi į priemiesčius: „Tokiu atveju padėtis išlieka ta pati: nors ir atrodo, kad gyventojų skaičius didėja, pagal administracinį Lietuvos teritorijos suskirstymą pasikeičia tik šių mažais atstumais migruojančių gyventojų gyvenamoji savivaldybė.“
Nors minėtuose rajonuose padėtis geresnė, bet ir šių miestų savivaldybėse gyventojų iš lėto mažėja: Vilniaus apskrityje vidutinis metinis gyventojų sumažėjimo tempas yra 0,39 proc., Klaipėdos apskrityje kasmet gyventojų sumažėja po 0,9 proc., o Kauno apskrityje – po 1,05 proc.
„Akivaizdu, kad šie teigiami skirtumai, lyginant su kitais regionais, yra sąlygoti didžiųjų miestų aukšto ekonominio aktyvumo, didelės verslo subjektų koncentracijos, investicijų, aukštesnio gyvenimo lygio ir didesnės darbo jėgos paklausos“, – teigia R. Mileris.
Tikėtina perteklinė nekilnojamojo turto pasiūla
Kaip veiksnius, darančius įtaką nekilnojamojo turto rinkos paklausai, KTU docentas įvardija ekonomikos ciklus, gyventojų pajamų lygį, vidaus migracijos srautų kryptis, užimtumą, verslo aktyvumą regione, komercinių bankų kreditų politiką ir netgi emocinį faktorių, kurį dažnai lemia subjektyvios nuomonės formuotojai dėl artėjančių kainų burbulų ir pan. Nekilnojamojo turto rinka, kaip ir demografiniai rodikliai, Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje išsiskiria.
Didžiųjų Lietuvos regionų rinka savo specifika visai nebūdinga kitiems šalies regionams, kur šiuo metu nevyksta tokie spartūs ekonomikos augimo ir plėtros procesai. „Ten daug ką lemia demografija – dėl vidaus ir tarptautinės migracijos susidarančių nuolatinių neigiamų srautų, mažėjant gyventojų skaičiui, nekilnojamojo turto paklausa mažėja“, – sako R. Mileris.
Pasak KTU Panevėžio fakulteto docento, mažėjant Lietuvos gyventojų tankumui, kinta ir gyventojams tenkantis gyvenamojo ploto dydis: jei 1996 m. vienam Lietuvos gyventojui teko 21 kv. m gyvenamųjų patalpų ploto, tai 2017 m. ploto dydis išaugo iki 30,7 kv. m. Remiantis dabartinėmis statybų apimčių ir gyventojų skaičiaus kaitos tendencijomis, 2040 m. šis rodiklis turėtų išaugti iki 53,6 kv. m.
„Kyla klausimas: ar realu, kad kiekvienas statistinis Lietuvos namų ūkis, turintis keturis asmenis, ateityje galėtų gyventi vidutiniškai 200 kv. m būste? Labai tikėtina, kad regionuose jau netolimoje ateityje ims formuotis perteklinė nekilnojamojo turto pasiūla, o tai turėtų lemti kainų mažėjimą“, – mano pašnekovas.
Mažėjant gyventojų skaičiui – auga kainos
„Verslas jau dabar neabejotinai susiduria su kvalifikuotos darbo jėgos trūkumu. Dėl mažėjančios darbo jėgos pasiūlos, rinkoje auga kvalifikuotos darbo jėgos kaina, o tai didina gamybos sąnaudas“, – sako R. Mileris. Mokslininko teigimu, susidarius spaudimui didinti darbo užmokestį, kai iš esmės nepadidėja darbo našumas, skatinamas produkcijos savikainos ir kainų augimas. Kartu, sparčiai mažėjant gyventojų skaičiui, mažėja vartojimas regioninėse prekių ir paslaugų rinkose. „Toliau nuo didžiųjų miestų esančiose vietovėse gali įsisukti sunkiai sustabdomas skurdo ratas: populiacijos mažėjimas sukelia vidaus paklausos ir darbo jėgos mažėjimą, o tai mažina regiono patrauklumą investicijoms, sulėtėja jo ekonominis aktyvumas“, – įsitikinęs R. Mileris.
Socialinės apsaugos sistemai šalies depopuliacija taip pat turi didelę įtaką. R. Mileris pastebi, kad mažėjant darbingo amžiaus gyventojų skaičiui ir senstant visuomenei, valstybinio socialinio draudimo sistema ateityje gali susidurti su rimtomis problemomis, siekiant užtikrinti šalies gyventojų socialinę apsaugą. 2001 m. statistiškai 100-ui darbingo amžiaus gyventojų Lietuvoje teko išlaikyti 21 pagyvenusį (65 m. ir vyresnį) žmogų. 2017 m. šis rodiklis išaugo iki 29. R. Mileris teigia, kad prognozuojamas šio koeficiento augimas ir ateityje.
Demografiniai pokyčiai švietimo sistemoje pasireiškia tiek sumažėjusiu bendrojo ugdymo mokyklose besimokančių moksleivių, tiek į aukštąsias mokyklas stojančiųjų skaičiumi. „2000–2017 m. moksleivių skaičius sumažėjo 45,2 proc., įstojusių į universitetus – 29,3 proc., o į kolegijas – 21,7 proc. Tikėtina, kad šie skaičiai ir toliau mažės“, – teigia R. Mileris, svarstydamas, kad tokie pokyčiai lems esminius aukštojo mokslo sistemos pertvarkymo sprendimus.
Erika Paliulytė