Daugelyje sėkmingu pavyzdžiu laikomų Europos Sąjungos (ES) valstybių aukštasis mokslas yra glaudžiai susietas su regionų plėtra, nes būtent ši sąsaja užtikrina efektyvų regionų vystymąsi. Tokią sąlygą pabrėžia ne vienas Lietuvos ir užsienio autorius, aiškindamas regioninio vystymosi sėkmės atvejų teorijas.
Pavyzdžiui, pagal „Regioninės inovacinės sistemos“ koncepciją, regionuose turėtų būti žinių centrai – universitetai ar mokslo institutai, kaip ir verslo struktūros bei Vyriausybės departamentai. Jeigu visa tai regione susieta sisteminiais abipusiais ryšiais, tai galima vadinti „regionine mokymosi sistema“ (Burneika D., Regioninė politika Lietuvoje. Vilnius: VU, 2013, p. 28–29). Panašiai pabrėžiama ir „Trigubos spiralės“ (angl. Triple Helix) koncepcijoje, kuri akcentuoja regione esančių trijų bazinių elementų – universitetų, verslo ir valdžios – sąveikos svarbą (Etzkowitz H. The Triple Helix: University-Industry-Government Innovation in Action. New York: Routledge, 2008). Šios nuostatos, iškeliant „besimokančio regiono“ reikšmę, yra įtvirtintos ir naujausiame ES regioninės plėtros etape, apimančiame 2014–2020 m. laikotarpį.
Tokio paties požiūrio laikomasi ir teikiant rekomendacijas ES valstybėms dėl aukštojo mokslo plėtros. Europos Komisija (EK), 2011 m. priimdama komunikatą „Europos aukštojo mokslo sistemų modernizavimo darbotvarkė. Ekonomikos augimo ir užimtumo rėmimas“, kaip vieną svarbiausių valstybių narių ir aukštojo mokslo institucijų siekių įvardijo vadinamojo „žinių trikampio“ – aukštojo mokslo, mokslinių tyrimų ir verslo – plėtotę, siekiant meistriškumo ir regioninės plėtros (žr. 2.4 punktą). Komunikate nurodyta, kad aukštosios mokyklos regionuose „galėtų tapti žinių tinklo ar branduolio centrais, aptarnaujančiais vietos ekonomiką ir visuomenę“, todėl būtina skatinti „sistemingą aukštojo mokslo institucijų įsitraukimą į integruotą vietos ir regioninės plėtros planų rengimo procesą ir tikslingai remti regioninį švietimo institucijų ir verslo bendradarbiavimą, visų pirma kuriant regioninius meistriškumo ir specializacijos centrus“ (ten pat).
Atsiliepdamas į šį EK komunikatą, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas 2012 m. akcentavo, kad „sisteminis aukštojo mokslo institucijų dalyvavimas paprastai skatina vietos ir regionų vystymąsi ir didina ekonominį atsparumą. Nacionalinės valdžios institucijos turi būti raginamos skatinti tokius procesus regionuose“ (4.12 punktas). Būtina priminti, kad dar 2006 m. EK ekspertai, rengdami dokumentą „Universitetai ir inovacijos: iššūkis Europai“ (Universities and Innovations: the Challenge for Europe), teigė, kad būtina užtikrinti regionų universitetų finansavimą, nes „universitetai, kurie pasižymi reikiamomis regionui kompetencijomis, būtų pajėgesni pritraukti vietos pramonės investicijų nei tie, kurie vykdo fundamentinius mokslo tyrimus ir nėra susiję su regioniniais poreikiais“.
Minėtas EK komunikatas dėl aukštojo mokslo modernizavimo ir jį vertinęs Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas rekomenduoja ES valstybėms plėtoti aukštųjų mokyklų įvairovę ir specializavimąsi, o tai yra visiškai priešinga šiemet Lietuvoje pradėtos universitetų pertvarkos siekiams. Šios pertvarkos iniciatorei – Švietimo ir mokslo ministerijai – puikiai žinomos tokios ES nuostatos, nes apie jas rašoma ŠMM institucijos leidinyje: „..aukštųjų mokyklų įvairovė aukštojo mokslo sistemoje sąlygotų geresnį jų pritaikymą prie nacionalinių ir regioninių poreikių, geresnius visos sistemos veiklos rezultatus, nes per didelis valstybinis reguliavimas sukėlė vienodumo grėsmę ir trukdė aukštosioms mokykloms plėtoti išskirtines kompetencijas. Aukštojo mokslo sistemos vidinis diversifikavimas yra svarbus Europos Sąjungos lygmeniu, o nacionaliniu lygmeniu akcentuojama aukštųjų mokyklų įvairovė.“ (Lietuvos studijų politikos ir EAME bei Europos Sąjungos strateginių nuostatų lyginamosios analizės ataskaita (studija). Vilnius: Mosta, 2014, p. 44).
ES nuolat pabrėžiama būtinybė užtikrinti aukštųjų mokyklų autonomiją (taip pat ir regioninių universitetų), tačiau Lietuvoje tai nėra visiškai įgyvendinama. Teisinio reguliavimo priemonės suteikia aukštosioms mokykloms institucinę autonomiją, tačiau ją susiaurina daug didesnis kitų valstybinio reguliavimo priemonių tiesioginis poveikis: valstybinis finansavimas (valstybinių „krepšelių“ skaičiaus skyrimas ar neskyrimas studijų programoms, ko vargu ar pasitaiko kitose ES šalyse), minimalus studentų skaičiaus programoje nustatymas, akreditacijos ir veiklos rezultatų vertinimo procedūros ir kt. Nepriklausomi tyrimai rodo, kad studijų kokybės užtikrinimo sistema Lietuvoje yra pernelyg centralizuota ir formalizuota, studijų programų turinio formavimo normos yra itin detalizuotos ir perteklinės. Visa tai ne tik užkrauna aukštosioms mokykloms papildomą administracinę naštą, bet ir iš esmės naikina aukštųjų mokyklų atsakomybę už studijų turinį bei jų kokybę (Pūraitė A. Aukštojo mokslo kokybės užtikrinimo teisinio reguliavimo problemos. Socialinių mokslų studijos. 3(4), 2011, p. 1247).
Naujausias grėsmes Lietuvos valstybinių aukštųjų mokyklų autonomijai, įvairovei ir regioniškumui kelia LR Seimo 2017 m. birželio 27 d. nutarimu Nr. XIIIP-717(3) patvirtintas Valstybinių universitetų tinklo optimizavimo planas, kuris buvo parengtas, neatsižvelgus nei į mokslininkų pastabas, nei į minėtas tarptautines ES valstybėms skirtas rekomendacijas. Pagal šį planą numatoma Vilniuje ir Kaune sutelkti po vieną plačios aprėpties tyrimų klasikinį universitetą, šiuose miestuose paliekant galimybę veikti ir savarankiškiems profiliniams technologijos, sveikatos mokslų ir menų universitetams (plano 23 punktas), o Klaipėdoje ir Šiauliuose – palikti tik „regionų poreikius atitinkančius ir savo išskirtinumu pasižyminčius universitetinio mokslo centrus, kurie gali būti kitų universitetų padaliniai (plano 24 punktas).
Toks sprendimas – šiek tiek geresnis, negu ankstesnis Vyriausybės pasiūlytas projektas, pagal kurį Šiaulių universitetas, be jokių išlygų, būtų prijungtas prie Vilniaus universiteto, o Klaipėdos universiteto paskirtis būtų susiaurinta iki profilinio technologinio universiteto lygmens. Šio sumanymo ydingumą taikliai apibūdino KU dekanas Rimantas Balsys: „Neliktų humanitarinių ir socialinių mokslų – neliktų ir universiteto.“ (Žr. interviu: http://www.ve.lt/naujienos/visuomene/svietimas/neliktu-humanitariniu-ir-socialiniu-mokslu—nebutu-ir-universiteto-1558953/)
Apie Klaipėdos universiteto reikšmę regionui rašė ir dr. Vytautas Jokubauskas (žr. https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/nuomones/vytautas-jokubauskas-klaipedos-universitetas-geopolitiniame-kontekste-18-815682?all#print). Seimo nutarimu priėmus minėtą planą, visgi išlieka grėsmė Šiauliams ir Klaipėdai nebetekti savarankiškų universitetų, nes juos planuojama nuvertinti iki mokslo centrų, pavaldžių kitiems universitetams Vilniuje ir Kaune. Toks savo universitetų praradimas regionuose ir universitetinio mokslo centralizavimas gali duoti panašių rezultatų kaip ir prekyboje. Pasak Vytauto Jokubausko, įsigalėjus stambiems tinklams, sumažėja konkurencija ir darbo vietų skaičius. Tai gali nulemti dar didesnį mokslo ir studijų kokybės kritimą, nes nebebus poreikio stambiesiems universitetams konkuruoti su kitais universitetais Lietuvos rinkoje (žr. http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/v-jokubauskas-su-traktoriumi-per-svietimo-sistema.d?id=73454064).
Pertvarkos kūrėjai labiausiai tikisi, kad Vilniuje ir Kaune centralizavus universitetus pakils stambiųjų universitetų pasauliniai reitingai. Tačiau vien stambinimo kriterijus to negarantuoja: yra gana daug mažų universitetų, vertinamų pasauliniuose reitinguose labai aukštais balais, o stambių – itin žemais. Antra vertus, nors ir pasiekę aukštus reitingus, vargu ar tokie universitetai, kurie nutolę nuo regionų, užtikrintų gyvenimo kokybės regionuose kilimą, o tai Lietuvai yra gyvybiškai svarbu.
Svarstant aukštojo mokslo pertvarką, neretai piktinamasi, kad Lietuvoje yra net 45 aukštosios mokyklos, kurių esą per daug tokiai nedidelei valstybei, tačiau nutylima, kad tarp jų yra tik 26 valstybinės, o likusios 19 – nevalstybinės aukštosios mokyklos, taip pat gaunančios tam tikrą dalį valstybinio finansavimo.
Valstybinės universitetinės aukštosios mokyklos ar jų padaliniai dabar yra ne tik Vilniuje (7), Kaune (8), Klaipėdoje (2), bet ir Šiauliuose (2), Telšiuose (1) bei Panevėžyje (1). Nevalstybiniai universitetai yra įsikūrę tik Vilniuje (5), Kaune (1) ir Klaipėdoje (2), neskaitant seminarijos Telšiuose.
Valstybinės kolegijos ar jų padaliniai taip pat plačiai pasklidę po regionus: jų yra ne tik Vilniuje (2), Kaune (3), Klaipėdoje (2), bet ir po vieną Šiauliuose, Marijampolėje, Alytuje, Utenoje, Panevėžyje, Rokiškyje, Kėdainiuose, Telšiuose, Mažeikiuose ir Rietave. Nevalstybinės kolegijos yra susikoncentravusios tik Vilniuje (net 9), Kaune (4), Klaipėdoje (3) ir Šiauliuose (2)
Planuojama pertvarka, atsiribojant nuo nevalstybinių aukštųjų mokyklų, paliestų tik 13 valstybinių universitetinių mokyklų (neliečiant skirtingą statusą turinčios Lietuvos karo akademijos). Gali būti, kad po tokios pertvarkos didesnį universitetinių aukštųjų mokyklų skaičių Lietuvoje sudarys nevalstybiniai universitetai, nes panašiai jau atsitiko su kolegijomis. Kai nuo 2000 m. valstybinės kolegijos buvo nuolat jungiamos, dabar iš 24 kolegijų Lietuvoje jau net pusę sudaro nevalstybinės (privačios ar tarptautinės).
Negana to, planuojama šį valstybinių kolegijų skaičių dar labiau mažinti, atsisakant profiliavimo, prijungiant regionines prie stambinamų didmiesčių kolegijų. Švietimo ir mokslo ministerijos parengtame Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo „Dėl valstybinių universitetų tinklo optimizavimo plano patvirtinimo“ projekte buvo įrašytas siūlymas Vyriausybei iki 2018 m. birželio 1 d. priimti sprendimus dėl valstybinių kolegijų tinklo optimizavimo. Tam tikslui buvo numatyta parengti teisės aktų projektus (3 straipsnis), tačiau vėliau šis straipsnis buvo išbrauktas, kadangi Vyriausybė jį gali įgyvendinti savarankiškai ir to nebūtina nurodyti Seimo nutarime
Lietuvos kolegijų direktorių konferencijos prezidentas Gintautas Bužinskas teigia, kad kolegijos yra svarbios regionų išlikimui, todėl erdvės jungimuisi nėra daug. Jo nuomone, „atimti iš regionų aukštojo mokslo įstaigas būtų klaida. Utenos kolegija turi apie 2 tūkst. studentų, todėl, jeigu jų nebeliktų, nesunku numanyti, kas gali nutikti regionui. Kolegijos dalyvauja ne tik jaunimo mokyme, bet ir apskritai regiono švietime, kultūriniame gyvenime“ (žr. http://www.delfi.lt/projektai/atvira-lietuva/delfi-naujienos/ruosiamasi-reformuoti-aukstojo-mokslo-sistema-ko-tiketis.d?id=73619202).
Beje, šiuo metu nevalstybinės kolegijos savo skaičiumi didžiuosiuose Lietuvos miestuose jau lenkia valstybines – ypač Vilniuje (santykiu 9/2), taip pat Kaune (santykiu 4/3), Klaipėdoje (santykiu 3/2) ir Šiauliuose (santykiu 2/1). Ateityje valstybinėms kolegijoms gali būti dar sunkiau su jomis konkuruoti, jei šioms nebus pradėta taikyti jų stiprinimo strateginių priemonių. Svarbu ir tai, kad dalis regioninių valstybinių kolegijų absolventų tęsia studijas valstybiniuose Klaipėdos ir Šiaulių universitetuose, tačiau, jei šie netektų savarankiškumo, jiems taip pat būtų sunku konkuruoti su regione veikiančiais nevalstybiniais universitetais.
Doc. dr. Dalia Urbanavičienė
(Tęsinys – kitame numeryje)