I. Dėl mokslo ir studijų veiklos reglamentavimo, pažeidžiančio Lietuvos Respublikos Konstituciją ir kitus teisės aktus
Konferencijos dalyviai konstatuoja daugybinius LR Konstitucijos ir kitų teisės aktų pažeidimus, reglamentuojant mokslo ir studijų sistemos veiklą, įvardindami šiuos faktus:
1. Konstitucinis Teismas 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, kad beveik keturiasdešimt šio įstatymo nuostatų prieštarauja LR Konstitucijai. Didelė dalis šių pažeidimų nepašalinta iki šiol ir liko Seimui svarstyti pateiktame minėto įstatymo tobulinimo projekte. LR Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalyje laiduojama tiek akademinė, tiek institucinė aukštųjų mokyklų autonomija. Konstitucinis Teismas priminė, kad aukštosios mokyklos teisė nustatyti studentų priėmimo tvarką, inter alia jų priėmimo sąlygas yra vienas esminių aukštosios mokyklos autonomijos elementų.
2. Švietimo ir mokslo ministerijos vadovybė nuo 2016 m. ėmė tendencingai skirstyti aukštosioms mokykloms valstybės finansuojamas vietas, nustatė minimalius stojančiųjų pagal atskiras studijų programas skaičius, ignoruodama būtinybę atsižvelgti į aukštųjų mokyklų pasiūlymus ir valstybės poreikius bei atskirų studijų programų specifiką. Pavyzdžiui, ministerija nusprendė, kad Šiaulių universitete tikslinga tęsti tik specialiosios edukologijos studijas, o Lietuvos edukologijos universitete – tik ikimokyklinio, priešmokyklinio ir pradinio ugdymo studijas, taip žlugdant šiuose universitetuose pagal kitas programas vykdomas studijas, nors tarptautinis auditas jas akreditavo maksimaliam – 6 metų laikotarpiui. Ministerijos vadovybė, monopolizuodama daugiausia didžiuosiuose universitetuose vykdomas programas, labai apribojo galimybę formuotis skirtingoms akademinėms mokykloms ir iš esmės eliminavo natūralią studijų programų konkurenciją.
3. Švietimo ir mokslo ministerija 2017 m. gegužės 9 d. įsakymu perkėlė įprastinį sprendimų dėl mokslo programų suspendavimo ar finansavimo priėmimo laiką iš rugpjūčio 30 d. į liepos pradžią, t. y. jau po pirmojo stojančiųjų registravimo etapo, taip atimdama teisę kitiems pageidavusiems studijuoti pasinaudoti antrojo priėmimo galimybe. Buvo pažeista ne tik aukštųjų mokyklų autonomija, bet ir įstatymais įtvirtintas reikalavimas, kad visi sprendimai, reguliuojantys studentų priėmimą į aukštąsias mokyklas, turi būti parengti iki einamųjų metų balandžio 15 d. Dėl šio antikonstitucinio ministerijos sprendimo Lietuvoje buvo priverstinai uždaryta net 110 studijų programų, tarp kurių yra ir tarptautinio audito įvertintų aukščiausiais balais, o kelių tūkstančių stojančiųjų teisėti lūkesčiai apvilti. Tokie šios ministerijos veiksmai padidino studijuoti Lietuvoje planavusio jaunimo emigracijos bangą.
4. Švietimo ir mokslo ministerijos 2017 m. nustatytas kategoriškas reikalavimas pakelti stojančių
jų į universitetus priėmimo balą (ir jau deklaruotas „įstojimo kartelės“ kėlimas kitais metais) atskleidė, kad ši ministerija, ignoruodama bazinius edukologijos principus ir asmens profesinio kryptingumo vertinimus, traktuoja ketinančius studijuoti kaip statiškas, o ne kaip tobulėjančias asmenybes, kurių gebėjimus įgyti profesiją neva lemia tik bendrojo lavinimo sistemoje gautų pažymių vidurkis. Dabartiniai šios ministerijos vadovai suskirstė studijuoti pageidaujančius asmenis į dvi absoliučiai skirtingai įvertintas grupes – į galinčius ir negalinčius siekti universitetinio išsilavinimo, ignoruodami gerai žinomus mokslo istorijos faktus, kai aukščiausių rezultatų pasiekė asmenybės, kurias atitinkamoje ugdymo sistemos pakopoje kažkas buvo įvertinęs kaip negebančius toliau mokytis. Tokia ministerijos pozicija siejasi ir su viešojoje erdvėje jos vadovų išsakytais negatyviais Lietuvoje vykdytų edukologijos tyrimų vertinimais.
Šis ministerijos sprendimas akivaizdžiai prieštarauja minėtam Konstitucinio Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimui, apibrėžusiam universitetų teisę reglamentuoti studentų priėmimo tvarką. Privalomo „stojamojo balo“ reikalavimas taip pat pažeidė atokesniuose regionuose besimokančio jaunimo teisę studijuoti universitetuose, nes jų galimybės pasirengti brandos egzaminams akivaizdžiai skiriasi nuo besimokančių didmiesčiuose. Tai vėl paskatino nemažą dalį jaunimo, ketinusio studijuoti Lietuvoje, išvykti į tas valstybes, kuriose tokių apribojimų nėra. Tokie ministerijos veiksmai sėja nerimą ir baimę tarp besimokančių bendrojo lavinimo baigiamojoje pakopoje. Šių metų apklausos rodo, kad emigracijos galimybę linkę rinktis beveik 80 proc. dabartinių abiturientų.
5. Šiuo metu pradėta vykdyti valstybinių universitetų tinklo pertvarka grindžiama prievartiniais metodais, panaudojant minėtas antikonstitucines universitetuose vykdytų studijų programų uždarymo, valstybinio finansavimo mažinimo, neobjektyvios ir tendencingos informacijos skleidimo bei kitas priemones. Universitetai verčiami paklusti Švietimo ir mokslo ministerijos aprobuotam valstybinių universitetų optimizavimo planui, pagal kurį nesiskaitoma nei su akademinių bendruomenių nuostatomis, nei su demokratiškos regioninės politikos principais. Prijungiamų universitetų tolesnio teisinio statuso, jų akademinės struktūros ir studijų programų tolesnio vykdymo klausimai sprendžiami neatsiklausus nei jungiamų universitetų, nei tų, prie kurių jungiama, akademinės bendruomenės nuomonės.
II. Dėl akademinių institucijų darbuotojų padėties žmogaus teisių aspektu
LR darbo kodekso 2 straipsnis nustato, kad darbo santykiai reglamentuojami, vadovaujantis teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, darbo santykių stabilumo, teisingo apmokėjimo už darbą, darbo teisės subjektų lygybės, laisvų kolektyvinių derybų ir teisės imtis kolektyvinių veiksmų principais. Tačiau pagal dabartinę praktiką tai negalioja akademinį darbą dirbantiems asmenims:
1. Pastaruoju metu vis labiau reikalaujama, kad universitetuose šalia pagrindinės pedagoginės veiklos būtų pasiekti ir aukšti mokslinės veiklos rezultatai, nes būtent su jais tiesiogiai siejamos ir dėstytojų pedagoginės karjeros galimybės. Pedagogų mokslinė veikla universitetuose ne tik nėra pakankamai atlyginama, bet ir nepaliekama laiko jai tinkamai vykdyti, nes pedagoginio krūvio normos Lietuvoje yra nepalyginamai aukštesnės, negu kitose valstybėse. Dėstytojai priversti dirbti keliuose universitetuose arba pragyvenimui užsidirbti darbovietėse, nesusijusiose su akademine veikla. Vertinant dėstytojo ar tyrėjo veiklą, nėra objektyviai atsižvelgiama į turimą mažesnį nei visą etatinį darbo krūvį ir dažnai reikalaujama vykdyti visam darbo krūviui taikomus mokslinės veiklos reikalavimus.
2. Kas penkeri metai vykdomos mokslo darbuotojų ir dėstytojų atestacijos yra pedagoginės veiklos ir mokslinių tyrimų rezultatų vertinimo priemonė. Tačiau po atestacijos, net kai jos išvada yra teigiama, visada skelbiamas konkursas į atestuoto asmens darbo vietą. Per dėstytojų ir mokslo darbuotojų atestacijas dažnai nesilaikoma DK 2 straipsnyje įvardintų darbo pasirinkimo laisvės, darbo teisės subjektų lygybės ir darbo santykių stabilumo principų. Jei konkursą į teigiamai įvertinto darbuotojo darbo vietą laimi kitas asmuo, pralaimėjusiam net atimama teisė gauti išeitinę kompensaciją, kaip tai įprasta dirbant kitose srityse.
3. Kiekvienas universiteto dėstytojas arba tyrėjas privalo turėti galimybę kilti mokslinės karjeros laiptais, kai atitinka aukštesniam laipsniui keliamus reikalavimus. Deja, nereti atvejai, kai universiteto ar jo padalinio vadovybė atsisako skelbti konkursus aukštesnėms pareigoms eiti, motyvuodama tuo, kad trūksta lėšų didesniems atlyginimams mokėti. Susidarius tokiai situacijai, galimybė įgyti aukštesnį mokslinį ar pedagoginį vardą visiškai nepriklauso nuo asmens pastangų ir jo mokslinės veiklos rezultatų.
4. Neretai pastebimas mokslo ir studijų institucijose dirbančių asmenų teisės į darbą diskriminavimas dėl amžiaus. Kai kurių universitetų veiklą reglamentuojančiuose dokumentuose nustatyta, kad, sulaukus tam tikro amžiaus, mokslo darbuotojų ar dėstytojų darbas nebegali būti finansuojamas iš universiteto gaunamo biudžetinio finansavimo, paliekant tik galimybę užsidirbti per projektinę veiklą arba pereiti į žemesnes pareigas. Tokie diskriminaciniai apribojimai, piktnaudžiaujant universiteto autonomija, prieštarauja LR Konstitucijos 29 ir 48 straipsniams, užtikrinantiems visų piliečių lygybę prieš įstatymą ir teisę į sąžiningą atlyginimą už darbą. DK 129 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad „darbuotojo amžius gali būti darbo sutarties nutraukimo priežastis tik tada, kai ji yra svarbi, t. y. turi esminę įtaką darbuotojo profesiniams gebėjimams ir kitiems kriterijams, dėl ko, suėjus tam tikram darbuotojo amžiui, kyla klausimas, ar jis gali tinkamai atlikti darbo sutartyje sulygtas darbo funkcijas“. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija (2004 m. kovo 1 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-144/2004) išaiškino, kad „atleidžiant iš darbo tik dėl to, kad darbuotojui suėjo tam tikras amžius, nors jis nedaro įtakos tinkamam darbo funkcijų atlikimui, yra pagrindas tokį atleidimą vertinti kaip diskriminacinį (DK 2 straipsnio 1 dalies 4 punktas)“.
Gerai žinoma, kad, skelbiant publikacijas aukščiausios kategorijos mokslo žurnaluose, didesnės jų dalies autoriai yra vyresnio amžiaus dėstytojai ir mokslo darbuotojai. Todėl minėtų diskriminacijos dėl amžiaus atvejų poveikis mokslo ir studijų kokybei yra itin neigiamas: universitetai, neįvykdę reikalavimo skelbti aukščiausio lygio publikacijas, gali netekti doktorantūros ir magistrantūros studijų įgyvendinimo teisės arba gauti proporcingai mažesnį institucijos mokslinės veiklos finansavimą. Neobjektyviai traktuojant vyresnio amžiaus asmenis, ribojama tarptautinio pripažinimo pasiekusių ekspertų mokslinė ir pedagoginė veikla, trikdomas žinių ir kvalifikacijos perdavimo jaunesniajai kartai procesas, skatinamas skirtingų kartų bendruomenės supriešinimas.
III. Dėl atlyginimo už mokslininkų veiklos rezultatus
1. Intelektualinius produktus kuriantiems mokslininkams turėtų būti užtikrinama teisė į atlygį pagal Autorinių ir gretutinių teisių įstatymą. Tačiau mokslo ir studijų institucijose dažnai stebimi visiškai priešingi reiškiniai: mokslininkas, norėdamas paskelbti ar paviešinti savo sukurtą intelektualinį produktą, dažnai ne tik negauna jokio atlyginimo, bet pats turi sumokėti už mokslinio straipsnio ar kitos intelektinės produkcijos publikavimą. Mokslininkui dažniausiai tenka mokėti konferencijos dalyvio mokestį ne tik, kai ji organizuojama kitame mokslo centre, bet ir institucijoje, kuri yra jo pagrindinė darbovietė. Konferencijos dalyvio mokesčio reikalaujama net tada, kai dėstytojas arba mokslo darbuotojas pats dalyvauja, organizuojant ši renginį, pavyzdžiui, vadovauja konferencijos sekcijai, diskusijai, rezoliucijų rengimui ir kt.
Ypač didelio asmeninio finansinio indėlio reikalauja dalyvavimas užsienio valstybėse rengiamose konferencijose, tarptautinėse programose, projektuose ir pan. Jį sudaro ne tik konferencijos dalyvio ir straipsnio publikavimo mokesčiai, bet ir kelionės bei pragyvenimo išlaidos, kurių tik dalį padengia arba net visai nepadengia mokslininko darbovietė. Įprastine praktika tapo mokslininko darbovietės (universiteto arba mokslo centro) administracijos reikalavimas, kad į planinę mokslinę komandiruotę vykstantis mokslininkas pats „savanoriškai“ atsisakytų dienpinigių, kuriuos privaloma mokėti mokslininkui esant užsienio valstybėje, ir pats apmokėtų dalį nakvynės išlaidų.
2. Vykstant į kitą valstybę (tarptautinės mokslinės programos aptarimą, tarptautinio projekto kūrimą ir pan.) savo transportu, kompensuojamos tik kuro sąnaudos. Vykdant tyrimus savo apskrityje, visas išlaidas (transporto, apklausų medžiagos rengimo, jos suvedimo į kompiuterines laikmenas ir duomenų matematinio bei grafinio apdorojimo ir pan.) turi padengti pats tyrėjas, tarsi tai būtų tik jo asmeninė, t. y. nei institucijai, nei valstybei nereikšminga, veikla.
3. Sudarant institucijos leidybinius planus, dažnai reikalaujama, kad būsimų publikacijų (mokomųjų knygų, metodinių rekomendacijų ir kt.) autoriai patys surastų rėmėjus, sutinkančius kompensuoti leidinių rengimo išlaidas. Nėra numatyta jokio tyrėjo patirtų išlaidų kompensavimo tuo atveju, jei jo parengtas projektas nepateko tarp finansuojamų, nors gerai žinoma, kad mokslinė veikla neapsiriboja tik sėkmingais, iš karto pastebėtais ir įvertintais sprendimais.
4. Vieša paslaptis, kad didelė dalis užsienio leidyklose skelbiamų publikacijų labai brangiai kainuoja (įskaitant mokslinį tekstų redagavimą ir recenzavimą), tačiau tik labai retais atvejais šias išlaidas kompensuoja tyrėjo darbovietė. Gerai žinomas ir pastaruoju metu plintantis reiškinys, kai, vaikantis tarptautinių publikacijų kiekybės, Lietuvos mokslo ir studijų institucijos išmoka didžiules sumas kitų valstybių leidykloms, nors tokių publikacijų poveikis mūsų valstybės ūkiui yra menkai reikšmingas arba net nulinis, nesusijęs su valstybės ūkio konkurencingumo stiprinimu arba itin aktualių problemų sprendimu. Itin brangus yra ir mokslinių išradimų, naujų teorinių koncepcijų patentavimas. Joks valstybinis išlaidų kompensavimas nenumatytas, jei tyrėjas dirbo individualiai ir nėra susijęs su jokia mokslo institucija ar konkretaus projekto vykdymu.
5. Įvertinus minėtas išlaidas mokslo veiklai, kurios didele dalimi gula ant pačių aukštojo mokslo darbuotojų pečių, akivaizdus visiškai neadekvatus atlyginimas už jų darbą. Kylantys reikalavimai šio darbo kiekiui ir kokybei bei santykinis (pagal vidutinį Lietuvos darbuotojų atlyginimą) šio atlyginimo mažėjimas ir didžiosios aukštųjų mokyklų bei mokslo įstaigų darbuotojų dalies artėjimas prie skurdo ribos prieštarauja LR Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, kurioje įtvirtintas teisingo apmokėjimo už darbą principas. Nepakankamas aukštojo mokslo darbuotojų atlyginimas
už atliekamą darbą žemina jų orumą ir gali būti įvardijamas kaip viena iš jų diskriminavimo formų.
6. Pernelyg maži ir nemotyvuojantys dirbti atlyginimai, neskaidri netiesioginių išlaidų apskaičiavimo sistema, aiškios teisinės bazės, užtikrinančios lygiavertį vyresnio personalo ir doktorantų bei kitų jaunųjų mokslininkų bendradarbiavimą, nebuvimas trukdo jauniesiems mokslininkams skirti visą savo darbo laiką mokslui. Tokia situacija jų universitetinę karjerą daro neperspektyvia, todėl didelė dalis perspektyvaus kūrybiško jaunimo bei neseniai apgynusių disertacijas ar sukūrusių moksliniams tyrimams aktualią įrangą, dėl neadekvačiai mažo, oriai pragyventi neleidžiančio atlyginimo imasi verslo arba emigruoja.
7. Nerimą kelia dažnėjantys susidorojimai su akademinės bendruomenės atstovais, viešai nepritariančiais autoritariniams ir neteisėtiems mokslo ir studijų institucijų vadovybės sprendimams, pranešusiais apie korupciją, itin šiurkščius akademinės etikos pažeidimus, intelektinės nuosavybės vagystes, prisidengiant įvairiomis dingstimis (neeilinėmis atestacijomis ar konkursais, padalinių reorganizavimu ir pan.) ir taip nutraukiant jų mokslinę veiklą bei sužlugdant jų profesinę karjerą.
Skaudžiausias pasekmes patiria tie mokslininkai, kurių darbus pasisavina įtakingas pareigas einantys arba mokslo bendruomenėje reikšmingas pozicijas turinys asmenys, jų giminaičiai ar kitaip su jais susiję asmenys. Gerai žinomas ne vienas atvejis, kai padalinių vadovai sau priskiria pavaldinių mokslinės veiklos rezultatus (kartais net nespėtus publikuoti), kai pasisavinami kitų valstybių mokslo institucijose sukurti darbai arba jų dalys, originaliais kūriniais paskelbiamos kitų autorių darbų kompiliacijos ir pan. Net išryškėjus intelektinės nuosavybės vagystei, nusikaltę asmenys dažniausiai inicijuoja daugelį metų trunkančius teismų procesus, apkaltindami pačius apvogtuosius arba apie vagystę pranešusius mokslininkus tariamu šmeižtu, sukeltu pavojumi jų sveikatai ir pan. Net kai po daugelį metų trukusių teismų aukščiausios teisinės institucijos paskelbia plagiatoriams ir jų bendrininkams nepalankius galutinius ir neskundžiamus sprendimus, paaiškėja, kad Lietuvoje nėra teisinio mechanizmo, įpareigojančio grąžinti nukentėjusius mokslininkus į anksčiau turėtas pareigas ir atlyginti jų patirtą finansinę bei moralinę žalą.
8. Nereti šiurkštūs vieno iš esminių demokratijos principų – viešumo – pažeidimų atvejai, kai vengiama pateikti viešam aptarimui visai mokslo ir studijų institucijos akademinei bendruomenei aktualius administracijos parengtus sprendimus, įskaitant universitetų statutų projektus. Tokie sprendimai skelbiami pavėluotai, kai jau nebegalima pakeisti jų pasekmių. Tai išryškėjo ir prasidėjus universitetų tinklo optimizacijai.
IV. Dėl mokslo ir studijų veiklos vertinimo kriterijų
Konferencijos dalyviai konstatavo, kad Lietuvoje taikomi mokslo ir studijų veiklos vertinimo kriterijai neatitinka ne tik kai kurių Mokslo ir studijų įstatyme įtvirtintų nuostatų, bet ir tarptautinių vertinimo kriterijų:
1. Lietuvoje sukurti universitetų veiklos vertinimo kriterijai iš esmės skiriasi nuo tarptautinių, kuriais remiantis renkami geriausi pasaulio universitetai. Pavyzdžiui, pagal tarptautinę metodologiją, kuria remiantis nustatoma universitetų vieta pripažintuose reitinguose, renkami duomenys ne tik apie mokslines publikacijas ir universitetų akademinę poziciją, bet ir apie regioninę jų reputaciją. Įvertinama, kaip akademinė bendruomenė prisideda prie universiteto socialinės atsakomybės įgyvendinimo, apimant įtaką visuomenei, vietos bendruomenėms, aplinkosaugai ir žmogiškojo kapitalo plėtrai regionuose, kultūrai, žemės ūkiui, sveikatos apsaugai, finansinių ir ryšių paslaugų plėtrai. Analizuojama, kokios sąlygos sukurtos mokslinei veiklai vykdyti, kokia infrastruktūra yra prieinama tyrėjams, kokios jų mokslinės karjeros galimybės. Vertinant Lietuvos universitetus, taip pat būtina remtis tokiomis metodologijomis, tačiau ne visi čia įvardyti duomenys mūsų šalyje yra renkami.
2. Švietimo ir mokslo ministrės 2017 m. rugsėjo 26 d. įsakymu Nr. V-706 patvirtintame „Palyginamajame ekspertiniame mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros vertinimo reglamente“ surašyti mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros (MTEP) vertinimo kriterijai gerokai skiriasi nuo minėtų tarptautinių kriterijų. Šiame reglamente nepagrįstai iškeliamas dalyvavimas užsienio konferencijose, konkursiniuose MTEP projektuose, verslo užsakymų įgyvendinimas, narystė tarptautinėse darbo grupėse ir asociacijose.
3. Teikiant prioritetą užsienio konferencijoms ir publikacijoms, Lietuvoje žlugdoma fundamentinių tyrimų (ypač humanitarinių mokslų) plėtra, nes dažnai neatsižvelgiama į šiems tyrimams atlikti būtinas laiko ir lėšų sąnaudas. Nepagrįstai nuvertinamos Lietuvoje parašytos autorinės mokslinės knygos (monografijos, studijos ir pan.) ir Lietuvos mokslo darbų leidiniuose paskelbti straipsniai. Taip paneigiamas vienas svarbiausių universitetinio ugdymo uždavinių – išsilavinusios pilietinės visuomenės ugdymas, įsisavinant socialinių ir humanitarinių mokslų pagrindus.
4. Dėl vien užsienyje skaitytiems pranešimams suteikto prioriteto labiausiai nukenčia lituanistiniai tyrimai, kurių pagrįstumas Lietuvoje gali būti įvertintas daug patikimiau ir kritiškiau, negu užsienio institucijose, nes jose tikrai stokojama žinių apie mūsų krašto istorijos, lingvistikos ar etnologijos ypatybes. Tokio prioriteto suabsoliutinimas akivaizdžiai pažeidžia Mokslo ir studijų įstatyme įtvirtintą lituanistikos prioritetą, kuris čia įvardytas net kelis kartus (3 str. 1 d. 3 pad., 2 d. 8 pad., 3 d.; 12 str. 4 d.; 40 str.) pabrėžiant, kad šį prioritetą įgyvendinančios mokslo ir studijų institucijos laikomos vykdančiomis ypatingos nacionalinės svarbos veiklą, o valstybiniams mokslinių tyrimų institutams, kaupiantiems, sisteminantiems, saugantiems bei skleidžiantiems nematerialųjį ir dokumentinį lituanistikos paveldą, vykdantiems fundamentinius lietuvių kalbos, etnologijos, raštijos, kultūros ir istorijos paveldo tyrimus, suteikiamas ypatingos nacionalinės svarbos statusas.
Nepaisant tokio išskirtinio teisiškai įtvirtinto lituanistinių tyrimų statuso, vertinant juos vykdančių mokslininkų veiklą, visa tai yra ignoruojama. Patys tyrėjai yra verčiami pažeisti minėtas Mokslo ir studijų įstatymo nuostatas, t. y. skirti mažiau dėmesio nacionalinėms konferencijoms, taip susiaurinant galimybes skleisti savo mokslines įžvalgas Lietuvoje.
V. Dėl būtinybės įvertinti 2009 m. įvykdytos aukštojo mokslo reformos pasekmes ir dabartinės valstybinių universitetų pertvarkos plano įgyvendinimo grėsmes
Konferencijos dalyvių nuomone, nesibaigiančios aukštojo mokslo reformos, neįvertinus prieš tai buvusių reformų neigiamų pasekmių ir nepašalinus pagrindinių aukštąjį mokslą žlugdančių priežasčių, yra ydinga praktika. Konstatuota, kad:
1. 2009 m. pradėtos aukštojo mokslo ir studijų reformos labiausiai krentantys į akis neigiami padariniai yra ne tik prieštaravimai LR Konstitucijai, aukštojo mokslo finansavimo pagal „studentų krepšelius“ ydingumas, bet ir švietimo bei mokslo sistemą aptarnaujančio biurokratinio aparato augimas. LAMPSS ir LMS duomenimis, Lietuvoje šis biurokratinis aparatas jau dabar yra dvigubai didesnis, negu tokiose pažangią švietimo sistemą turinčiose šalyse, kaip Estija ar Suomija. Švietimo ministerija ir jai pavaldžios įstaigos, užsiimančios primityvia dabar vykstančių procesų stebėsena ir niekam neatsiskaitančios už savo veiklos rezultatus bei teikiamas rekomendacijas, savo darbuotojams skiria dukart didesnius už mokslininkų ar dėstytojų atlyginimus, taip sunaudodamos apie trečdalį biudžeto lėšų, skirtų švietimo ir mokslo sistemai.
2. Lietuvoje susiduriama su atstovaujamai demokratijai nepriimtinu paradoksu, kai nevykdomos LR Vyriausybių programose išdėstytos nuostatos dėl mokslo ir studijų sistemos tobulinimo. Vyriausybių veikla, įskaitant įsipareigojimų ir programų vykdymą, turi būti tęstinė. Tačiau tai mūsų valstybėje nėra įgyvendinama. Pavyzdžiui, XVI Vyriausybė savo programos skyriuje apie studijas ir aukštąjį mokslą buvo įtvirtinusi šias nuostatas: atstatyti LR Konstitucijos veikimą, koreguoti aukštojo mokslo finansavimo modelį, esmingai didinti atlyginimus dėstytojams ir tyrėjams. Deja, nė vienas šios programos įsipareigojimas nebuvo įvykdytas. Akademinei bendruomenei itin aktualios nuostatos įrašytos ir į XVII Vyriausybės programą.
Šis Memorandumas yra sudėtinė ir neatskiriama rezoliucijos, priimtos LŽTGA, LMS ir LAMPSS organizuotoje konferencijoje „Lietuvos mokslo ir studijų institucijų darbuotojų padėtis žmogaus teisių aspektu“, vykusioje 2017 m. lapkričio 22 d., Lietuvos Respublikos Seime, dalis.
Konferencijos dalyvių vardu pasirašo rezoliucijos ir memorandumo rengimo komisija:
Doc. dr. Romualdas Povilaitis (LŽTGA, LAMPSS)
Prof. dr. Jonas Jasaitis (LMS)
Doc. dr. Dalia Urbanavičienė (LMS)
Prof. habil. dr. Gediminas Merkys (LAMPSS, LŽTGA)
Prof. habil.. dr. Leonidas Sakalauskas (LMS)
Rezoliucijos ir memorandumo rengimo komisijos parašus tvirtinu: Doc. dr. Romualdas Povilaitis
Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkui
LR Seimo Švietimo ir mokslo komitetui
LR Seimo Žmogaus teisių komitetui
LR Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetui
LR Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetui
LR Seimo Ekonomikos komitetui
LR Seimo Biudžeto ir finansų komitetui
LR Seimo Informacinės visuomenės plėtros komitetui
LR Seimo Konstitucijos komisijai
LR Seimo Etikos ir procedūrų komisijai
LR Seimo Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijai
LR Vyriausybės Ministrui Pirmininkui
LR švietimo ir mokslo ministerijai
LR finansų ministerijai
LR ekonomikos ministerijai
Mokslo ir studijų institucijoms
Žiniasklaidai