MEMORANDUMAS
I. Dėl mokslo ir studijų veiklos reglamentavimo, pažeidžiančio Lietuvos Respublikos Konstituciją ir kitus teisės aktus
Konferencijos dalyviai konstatuoja daugybinius LR Konstitucijos ir kitų teisės aktų pažeidimus, reglamentuojant mokslo ir studijų sistemos veiklą, įvardindami šiuos faktus:
1. Konstitucinis Teismas 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, kad beveik keturiasdešimt šio įstatymo nuostatų prieštarauja LR Konstitucijai. Didelė dalis šių pažeidimų nepašalinta iki šiol ir liko Seimui svarstyti pateiktame minėto įstatymo tobulinimo projekte. LR Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalyje laiduojama tiek akademinė, tiek institucinė aukštųjų mokyklų autonomija. Konstitucinis Teismas priminė, kad aukštosios mokyklos teisė nustatyti studentų priėmimo tvarką ir sąlygas yra vienas esminių aukštosios mokyklos autonomijos elementų.
2. Švietimo ir mokslo ministerijos vadovybė nuo 2016 m. ėmė tendencingai skirstyti aukštosioms mokykloms valstybės finansuojamas vietas, nustatė minimalius stojančiųjų pagal atskiras studijų programas skaičius, ignoruodama būtinybę atsižvelgti į aukštųjų mokyklų pasiūlymus ir valstybės poreikius bei atskirų studijų programų specifiką. Pavyzdžiui, ministerija nusprendė, kad Šiaulių universitete tikslinga tęsti tik specialiosios edukologijos studijas, o Lietuvos edukologijos universitete – tik ikimokyklinio, priešmokyklinio ir pradinio ugdymo studijas, taip žlugdydama šiuose universitetuose pagal kitas programas vykdomas studijas, nors tarptautinis auditas jas akreditavo maksimaliam – 6 metų laikotarpiui. Ministerijos vadovybė, monopolizuodama daugiausia didžiuosiuose universitetuose vykdomas programas, labai apribojo galimybę formuotis skirtingoms akademinėms mokykloms ir iš esmės eliminavo natūralią studijų programų konkurenciją.
3. Švietimo ir mokslo ministerija 2017 m. gegužės 9 d. įsakymu perkėlė įprastinį sprendimų dėl mokslo programų suspendavimo ar finansavimo priėmimo laiką iš rugpjūčio 30 d. į liepos pradžią, t. y. jau po pirmojo stojančiųjų registravimo etapo, taip atimdama teisę kitiems pageidavusiems studijuoti pasinaudoti antrojo priėmimo galimybe. Buvo pažeista ne tik aukštųjų mokyklų autonomija, bet ir įstatymais įtvirtintas reikalavimas, kad visi sprendimai, reguliuojantys studentų priėmimą į aukštąsias mokyklas, turi būti parengti iki einamųjų metų balandžio 15 d. Dėl šio antikonstitucinio ministerijos sprendimo Lietuvoje buvo priverstinai uždaryta net 110 studijų programų, tarp kurių yra ir tarptautinio audito įvertintų aukščiausiais balais, o kelių tūkstančių stojančiųjų teisėti lūkesčiai apvilti. Tokie šios ministerijos veiksmai padidino studijuoti Lietuvoje planavusio jaunimo emigracijos bangą.
4. Švietimo ir mokslo ministerijos 2017 m. nustatytas kategoriškas reikalavimas pakelti stojančiųjų į universitetus priėmimo balą (ir jau deklaruotas „įstojimo kartelės“ kėlimas kitais metais) atskleidė, kad ši ministerija, ignoruodama bazinius edukologijos principus ir asmens profesinio kryptingumo vertinimus, traktuoja ketinančius studijuoti kaip statiškas, o ne kaip tobulėjančias asmenybes, kurių gebėjimus įgyti profesiją neva lemia tik bendrojo lavinimo sistemoje gautų pažymių vidurkis. Dabartiniai šios ministerijos vadovai suskirstė studijuoti pageidaujančius asmenis į dvi absoliučiai skirtingai įvertintas grupes – į galinčius ir negalinčius siekti universitetinio išsilavinimo, ignoruodami gerai žinomus mokslo istorijos faktus, kai aukščiausių rezultatų pasiekė asmenybės, kurias atitinkamoje ugdymo sistemos pakopoje kažkas buvo įvertinęs kaip negebančias toliau mokytis. Tokia ministerijos pozicija siejasi ir su viešojoje erdvėje jos vadovų išsakytais negatyviais Lietuvoje vykdytų edukologijos tyrimų vertinimais.
Šis ministerijos sprendimas akivaizdžiai prieštarauja minėtam Konstitucinio Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimui, apibrėžusiam universitetų teisę reglamentuoti studentų priėmimo tvarką. Privalomo „stojamojo balo“ reikalavimas taip pat pažeidė atokesniuose regionuose besimokančio jaunimo teisę studijuoti universitetuose, nes jų galimybės pasirengti brandos egzaminams akivaizdžiai skiriasi nuo besimokančių didmiesčiuose. Tai vėl paskatino nemažą dalį jaunimo, ketinusio studijuoti Lietuvoje, išvykti į tas valstybes, kuriose tokių apribojimų nėra. Tokie ministerijos veiksmai sėja nerimą ir baimę tarp besimokančių bendrojo lavinimo baigiamojoje pakopoje. Šių metų apklausos rodo, kad emigracijos galimybę linkę rinktis beveik 80 proc. dabartinių abiturientų.
5. Šiuo metu pradėta vykdyti valstybinių universitetų tinklo pertvarka grindžiama prievartiniais metodais, panaudojant minėtas antikonstitucines universitetuose vykdytų studijų programų uždarymo, valstybinio finansavimo mažinimo, neobjektyvios ir tendencingos informacijos skleidimo bei kitas priemones. Universitetai verčiami paklusti Švietimo ir mokslo ministerijos aprobuotam valstybinių universitetų optimizavimo planui, pagal kurį nesiskaitoma nei su akademinių bendruomenių nuostatomis, nei su demokratiškos regioninės politikos principais. Prijungiamų universitetų tolesnio teisinio statuso, jų akademinės struktūros ir studijų programų tolesnio vykdymo klausimai sprendžiami neatsiklausus nei jungiamų universitetų, nei tų, prie kurių jungiama, akademinės bendruomenės nuomonės.
II. Dėl akademinių institucijų darbuotojų padėties žmogaus teisių aspektu
LR darbo kodekso 2 straipsnis nustato, kad darbo santykiai reglamentuojami, vadovaujantis teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, darbo santykių stabilumo, teisingo apmokėjimo už darbą, darbo teisės subjektų lygybės, laisvų kolektyvinių derybų ir teisės imtis kolektyvinių veiksmų principais. Tačiau pagal dabartinę praktiką tai negalioja akademinį darbą dirbantiems asmenims:
1. Pastaruoju metu vis labiau reikalaujama, kad universitetuose šalia pagrindinės pedagoginės veiklos būtų pasiekti ir aukšti mokslinės veiklos rezultatai, nes būtent su jais tiesiogiai siejamos ir dėstytojų pedagoginės karjeros galimybės. Pedagogų mokslinė veikla universitetuose ne tik nėra pakankamai atlyginama, bet ir nepaliekama laiko jai tinkamai vykdyti, nes pedagoginio krūvio normos Lietuvoje yra nepalyginamai aukštesnės negu kitose valstybėse. Dėstytojai priversti dirbti keliuose universitetuose arba pragyvenimui užsidirbti darbovietėse, nesusijusiose su akademine veikla. Vertinant dėstytojo ar tyrėjo veiklą, nėra objektyviai atsižvelgiama į turimą mažesnį nei visą etatinį darbo krūvį ir dažnai reikalaujama vykdyti visam darbo krūviui taikomus mokslinės veiklos reikalavimus.
2. Kas penkeri metai vykdomos mokslo darbuotojų ir dėstytojų atestacijos yra pedagoginės veiklos ir mokslinių tyrimų rezultatų vertinimo priemonė. Tačiau po atestacijos, net kai jos išvada yra teigiama, visada skelbiamas konkursas į atestuoto asmens darbo vietą. Per dėstytojų ir mokslo darbuotojų atestacijas dažnai nesilaikoma DK 2 straipsnyje įvardintų darbo pasirinkimo laisvės, darbo teisės subjektų lygybės ir darbo santykių stabilumo principų. Jei konkursą į teigiamai įvertinto darbuotojo darbo vietą laimi kitas asmuo, pralaimėjusiam net atimama teisė gauti išeitinę kompensaciją, kaip tai įprasta dirbant kitose srityse.
3. Kiekvienas universiteto dėstytojas arba tyrėjas privalo turėti galimybę kilti mokslinės karjeros laiptais, kai atitinka aukštesniam laipsniui keliamus reikalavimus. Deja, nereti atvejai, kai universiteto ar jo padalinio vadovybė atsisako skelbti konkursus aukštesnėms pareigoms eiti, motyvuodama tuo, kad trūksta lėšų didesniems atlyginimams mokėti. Susidarius tokiai situacijai, galimybė įgyti aukštesnį mokslinį ar pedagoginį vardą visiškai nepriklauso nuo asmens pastangų ir jo mokslinės veiklos rezultatų.
4. Neretai pastebimas mokslo ir studijų institucijose dirbančių asmenų teisės į darbą diskriminavimas dėl amžiaus. Kai kurių universitetų veiklą reglamentuojančiuose dokumentuose nustatyta, kad, sulaukus tam tikro amžiaus, mokslo darbuotojų ar dėstytojų darbas nebegali būti finansuojamas iš universiteto gaunamo biudžetinio finansavimo, paliekant tik galimybę užsidirbti per projektinę veiklą arba pereiti į žemesnes pareigas. Tokie diskriminaciniai apribojimai, piktnaudžiaujant universiteto autonomija, prieštarauja LR Konstitucijos 29 ir 48 straipsniams, užtikrinantiems visų piliečių lygybę prieš įstatymą ir teisę į sąžiningą atlyginimą už darbą. DK 129 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad „darbuotojo amžius gali būti darbo sutarties nutraukimo priežastis tik tada, kai ji yra svarbi, t. y. turi esminę įtaką darbuotojo profesiniams gebėjimams ir kitiems kriterijams, dėl ko, suėjus tam tikram darbuotojo amžiui, kyla klausimas, ar jis gali tinkamai atlikti darbo sutartyje sulygtas darbo funkcijas“. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija (2004 m. kovo 1 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-144/2004) išaiškino, kad „atleidžiant iš darbo tik dėl to, kad darbuotojui suėjo tam tikras amžius, nors jis nedaro įtakos tinkamam darbo funkcijų atlikimui, yra pagrindas tokį atleidimą vertinti kaip diskriminacinį (DK 2 straipsnio 1 dalies 4 punktas)“.
Gerai žinoma, kad, skelbiant publikacijas aukščiausios kategorijos mokslo žurnaluose, didesnės jų dalies autoriai yra vyresnio amžiaus dėstytojai ir mokslo darbuotojai. Todėl minėtų diskriminacijos dėl amžiaus atvejų poveikis mokslo ir studijų kokybei yra itin neigiamas: universitetai, neįvykdę reikalavimo skelbti aukščiausio lygio publikacijas, gali netekti doktorantūros ir magistrantūros studijų įgyvendinimo teisės arba gauti proporcingai mažesnį institucijos mokslinės veiklos finansavimą. Neobjektyviai traktuojant vyresnio amžiaus asmenis, ribojama tarptautinio pripažinimo pasiekusių ekspertų mokslinė ir pedagoginė veikla, trikdomas žinių ir kvalifikacijos perdavimo jaunesniajai kartai procesas, skatinamas skirtingų kartų bendruomenės supriešinimas. (Pabaiga – kitame numeryje)