Savo piliečius gerbiantys valstybės vadovai nešvaisto savo akademinio potencialo ir neuždarinėja universitetų. Universitetai kuriami šimtmečiams. Savoji Alma Mater jos absolventams lieka šventove visam gyvenimui. „Iš čia kylama į žvaigždes“, – skelbia Vilniaus universiteto šūkis. Tai ir didžiausias įpareigojimas, ir didžiausia galimybė kiekvienam jo auklėtiniui.
Nepakartojami Žemės ūkio akademijos (dabar – Aleksandro Stulginskio universiteto) istorijos puslapiai ir įspūdingi pasiekimai surašyti jos 90-mečio jubiliejui skirtoje ir 2014 m. išleistoje knygoje „Permainų, iššūkių ir ryžto vedini. Pastarojo dešimtmečio ženklai“, kurią sudarė LMA akademikas habil. dr. Algirdas Juozas Motuzas. Tuo metu išleista ir pirmajam akademijos rektoriui skirta monografija „Povilas Matulionis: ateities pradžia – tai mes“. Joje randame tokias 1922 m. užrašytas J. Tumo-Vaižganto eilutes: „Basanavičiai, Vileišiai, Kudirkai, Matulioniai sudarinėjo atmosferą, kuri <…> pagaliau nulėmė tautos likimą.“ Monografijos autorius – žymus miškininkystės mokslininkas, buvęs šio universiteto rektorius profesorius Romualdas Deltuvas. Tačiau net ir keliolikoje monografijų vargiai sutilptų šios Alma Mater mokslininkų ir jų išugdytų auklėtinių pasiekimai. Ši Pirmojoje Respublikoje (1918–1940 m.) įkurta universitetinė mokykla praktiškai „nuo nulio“ sukūrė šiuolaikišką agrarinį sektorių. Jos vaidmens neįmanoma pervertinti.
Visi, kam teko laimė dalyvauti praėjusių metų gegužės 28 d. „Siemens“ arenoje vykusioje Vilniaus Gedimino technikos universiteto 60-mečio šventėje, šio renginio niekada nepamirš. Čia buvo prisiminti VISI–VGTU kūrėjai ir visų laidų absolventai. Įspūdingos šventės akcentai buvo kuriami čia pat, susirinkusių akivaizdoje: priešais fotoaparatų objektyvus stojo gausios įvairiais laikotarpiais baigusių absolventų grupės, įvairių laidų studentai su džiaugsmo ašaromis apkabindavo Sibire kelią į mokslus pradėjusį tremtinių šeimos atstovą – buvusį VGTU rektorių, LMA akademiką Edmundą Kazimierą Zavadską ir kitus mylimus profesorius. „Nuo vakarinius kursus lankančių keleto studentų prasidėjusi aukštoji mokykla per 60 metų tapo universitetu, patenkančiu tarp 4 proc. geriausių pasaulyje“, – jubiliejaus renginyje sakė dabartinis VGTU rektorius prof. Alfonsas Daniūnas.
Apie labai garbingą ir sudėtingą, Klaipėdoje prasidėjusio, po to per Panevėžį į Vilnių atkeliavusio, daug kartų pavadinimą keitusio Lietuvos edukologijos universiteto istoriją galėtų papasakoti ne tik šia tema susidomėję tyrėjai, bet ir dešimtys tūkstančių absolventų, ir šiandien sudarančių mūsų valstybės pedagogų branduolį. Čia veikė unikalus Būsimojo pedagogo fakultetas, leidęs atrinkti mokytojo pašaukimą ir šiai profesijai būtinų gebėjimų turintį jaunimą. Čia buvo sukurti šiam laikmečiui pritaikyti, tarptautinį pripažinimą pelnę vadovėliai ir kitos mokymo priemonės, parašyti unikalūs edukologijos mokslo darbai, plėtojamas glaudus bendradarbiavimas su Lietuvą nuo prievartinio surusinimo ir sovietinės ideologijos diegimo kelis dešimtmečius gelbėjusiu Mokyklų (Pedagogikos) mokslinio tyrimo institutu ir kitais šio mokslo centrais, mokytojų kvalifikacijos tobulinimo institucijomis.
Ypač apmaudu, kad, atkūrus nepriklausomą valstybę, kai kas, neatsiklausęs nei mokslininkų, nei mokytojų, nusprendė, kad Lietuvai Pedagogikos instituto nebereikia. O dabartiniai valdantieji, ignoruodami pasaulio patirtį, paskelbė, kad pedagogus gali rengti praktiškai bet kuri aukštoji mokykla. Esą užteks tik papildomų studijų, kad šalia pagrindinės specialybės atsirastų leidimas dirbti pedagogu. Biurokratinių institucijų atstovai, gal niekada negirdėję, o gal visai pamiršę edukologijos mokslo rekomendacijas, nesuvokiantys, kas yra pedagogo pašaukimas ir kokie reikalavimai keliami šiandieniam mokytojui, primityviais vadybiniais sprendimais kurpia neva naują pedagogų rengimo sistemą. Kai kas, net nelabai suvokdamas, apie ką bando kalbėti, siūlo kopijuoti kurios nors kitos valstybės, pavyzdžiui, Suomijos, patirtį, ignoruodamas absoliučiai skirtingą Lietuvos ekonominę situaciją, jau nė nekalbant apie ilgametes tautos kultūros tradicijas ir kapitalinius Lietuvos edukologų mokslo darbus.
Ar tie, kurie dabar įvairiausiomis progomis pliauškia apie švietimo inovacijas, patys turi gilų edukologinį išprusimą ir šios veiklos patirtį? Ar yra suvokę Jono Laužiko, Leono Jovaišos, Vlado Rajecko, Juozo Vaitkevičiaus, Vytauto Šerno, Vytauto Karvelio, Palmiros Jucevičienės, Apolonijos Paurienės ir daugelio kitų tyrėjų nustatytus pedagoginio proceso dėsningumus: ugdymo diferencijavimą, profesinį orientavimą, valios ir charakterio formavimą, psichologinę diagnostiką, universitetinę edukologiją ir kt.
Visiškai skirtingi profesiniai gebėjimai būtini dirbantiems ikimokyklinio ir pradinio ugdymo institucijose, bendrojo lavinimo vidurinėje ir baigiamojoje pakopoje, pradinio (kvalifikuotų darbininkų) profesinio rengimo centruose ir kolegijose. Labai skirtingas parengimas būtinas universitetų dėstytojams, dirbantiems bakalaurinėse ir magistrų studijose, ypač doktorantūroje. Aukštosios universitetinės mokyklos edukologijos tyrimai – sritis, kurioje, pasitinkant ketvirtąją pramonės revoliuciją, būtinai reikia naujų tarpdisciplininių tyrimų projektų ir programų.
Pagaliau, kur dingo visą Lietuvos visuomenę sutelkę Tautinės mokyklos formavimo siekiai? Gal kas nors naujiesiems „vadybininkams“ išsamiai paaiškins, kad tautinė mokykla neturi nieko bendra nei su tariamu provincialumu, nei su kultūrine saviizoliacija, tačiau tvirtai remiasi tiek tautos etnoso, tiek nepriklausomos valstybės modernaus ūkio ir šiuolaikinės kultūros puoselėjimo siekiais. Šiandienėje masinio mokyklų uždarinėjimo kampanijos, nedarbo ir emigracijos siautėjimo aplinkoje ciniška postringauti apie tariamai gerėjančias mokyklų darbo sąlygas ir neva lygias atokesniuose regionuose gyvenančio jaunimo galimybes įgyti universitetinį išsilavinimą.
Kas nusprendė, kad etninė kultūra ir lituanistikos tyrimai – nebeaktualūs XXI a., o per brandos egzaminus bus visai normalu, laikant lietuvių literatūros egzaminą, nebeužsiminti apie Lietuvos rašytojus ir poetus? Na ir kas, kad jų kūriniai išversti į kelias dešimtis pasaulio kalbų, kad jie jau seniai įtraukti į kitų valstybių mokyklų ir universitetų programas. Juk taip madingai, taigi liberaliai skamba: neprivaloma, bet lyg ir rekomenduojama.
Pasiteiraukime tų, kurie puikiai mokėsi bendrojo lavinimo mokykloje ir kurių nebaugina nei 3, nei 4 balų kartelė, stojant į mūsų universitetus, kiek jie gali išvardinti Lietuvos matematikų ir fizikų, chemikų ir biologų, ką gali papasakoti apie žymiųjų medikų ir inžinierių darbus, kuriais žavisi pasaulinių mokslo forumų dalyviai.
Jokia demokratinė, sparčios ūkio pažangos siekianti valstybė nesityčioja iš vyresnio amžiaus mokslininkų, aiškindama, kad jiems jau seniai laikas sėdėti ant pensininkų suolelio, nes jie neva skaito studentams iš „pageltusių užrašų“ ir nesugeba naudotis „išmaniosiomis“ technologijomis. Pažangos siekiančioje valstybėje puikiai suvokiama, kiek žmogui tenka investuoti į save, kad sukurtum savąją akademinę mokyklą. Kiek valandų sudeginta, ieškant racionaliausio sprendimo? Pasižiūrėkime kad ir į šių metų Nobelio premijos laureatus biotechnologijos ir medicinos, fizikos ir chemijos srityse. Šie naujųjų laikų genijai, mokslui paaukoję visą savo gyvenimą, dažniausiai tik po daugelio dešimtmečių atsidūrė savo didžiųjų atradimų akivaizdoje.
Kokioje padėtyje dabar yra atsidūrę gyvulininkystės (beje, ir kitų su agrarine veikla susijusių mokslų) tyrėjai, kurie, užuot domėjęsi, kas vyksta Lietuvos fermose ir laukuose, rašo straipsnius angliškiems „prestižiniams“ leidiniams? Kokias sąlygas savo tyrimams turi Lietuvos geologai? Ar tikrai artėja toks laikas, kai Lietuvos gelmes tirs atvykėliai iš kitų planetos regionų, nes savų geologų jau nebeturėsime, nes kažkas svetimas jau seniai nusprendė, kad Lietuva šiai mokslo sričiai yra per maža ir mums jų nereikia?
Vis tik bene didžiausia problema yra pačios akademinės bendruomenės susiskaldymas, apatija ir netikėjimas savo jėgomis. Daugkartiniai raginimai susitelkti jau ima duoti rezultatų, tačiau iki tikros bendros veiklos dar nesugebame ateiti.
Prof. Jonas Jasaitis