Tomis dienomis, kai Seimas ruošėsi tvirtinti valstybės biudžetą, Vilniaus universiteto Filosofijos ir Istorijos fakultetai „pasipuošė“ gedulo juostomis, kurias galima buvo pamatyti ir pro Prezidentūros langus, o laidotuvių tematikai skirta muzika galėjo pasiekti ir ten dirbančiųjų ausis.
Tereikėjo tik noro pamatyti ir išgirsti. Tai buvo labai aštrus ir taiklus signalas: aukštojo universitetinio mokslo būklė – kritiška. Laidotuvių tema skirta ne žaidimams.
Geras paukštis savo lizdo neteršia
Tačiau tiek pačią situaciją, tiek esminių problemų sprendimo kelius valdantieji ir akademinė bendruomenė vertina absoliučiai skirtingai. Kai iš reformų planavimo grupių atvirai (ir tuo net didžiuojantis) eliminuojami mokslininkai, kai savų problemų vertinimo ekspertais kviečiami tik kitų valstybių atstovai, sunku tikėtis susikalbėjimo. Pažangos siekianti valdžia savos akademinės bendruomenės neniekina, iš jos nesityčioja, bet ja remiasi.
XVII Vyriausybė jau paminėjo pirmųjų veiklos metų sukaktį. Premjeras kalbėjo apie pradėtus darbus ir siūlė juos įvertinti dar po trejų metų – kadencijos pabaigoje. Komentaruose ne kartą nuskambėjo tezė, kad ši Vyriausybė taiso anksčiau dirbusių ministrų kabinetų padarytas klaidas ir tęsia būtinus, bet anų neužbaigtus darbus, bando išnarplioti ir sutraukyti korupcijos voratinklius. Premjeras aiškino, kad tai ne „žvaigždžių“, o „profesionalų“ kabinetas. Sudėtingų uždavinių neįmanoma išspręsti taip greitai, kaip norėtųsi.
Su daugeliu tokių teiginių būtina galima sutikti. Tačiau labiausiai pasigendama to vis kartojamo profesionalumo. Kaip sakoma, vis kartojant „cukrus“, saldžiau nepasidarys. Pati sudėtingiausia – sveikatos (tiek fizinės, tiek dvasinės) sritis. Tik tada, kai pats Premjeras, visi ministrai (net ir tie, kurie valdo agrarinio sektoriaus, geležinkelių ir energetikos sistemas) ir didžioji visuomenės dalis supras, kad nuo „medicinos ir farmacijos technologijų“ reikia persiorientuoti į sveikos gyvensenos metodologiją, atsivers galimybė pagerinti visuomenės savijautą. Jokiomis tabletėmis ar ampulėmis, jokiais tepalais ar masažais neišgydysime įpročių: primityvaus ir neretai net besaikio vartojimo („JAMAM“), godulio, saviniekos, paniekos gyvenantiems kiek atokiau nuo Vilniaus–Kauno–Klaipėdos magistralės.
Diletantizmo epidemija
Didžiausia liga, kurios niekaip nenorime pripažinti, yra tas pasiutęs įsitikinimas, kad „viską žinau“. Ši liga dabartinėje Vyriausybėje labiausiai apėmusi Švietimo ir mokslo, Kultūros, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijų kuruojamus sektorius. Išsakomi lyg ir teisingi siekiai, nuolat kartojami kokybės ir efektyvumo uždaviniai, tačiau jokie vadybiniai sprendimai nepadės, kol reformas bandys vykdyti nesuvokiantys šių sričių paskirties ir pagrindinių problemų esmės. Pavyzdžiui, gal kas nors galų gale prisipažins, kad ne siekinys apie „du universitetus, kurie pateks į geriausiųjų 500-tuką“ yra svarbiausias, t. y. galintis sustabdyti emigraciją ir nulemti valstybės pažangą? Gal kas nors išsiaiškins, kad ne mechaninis universitetų jungimas („iš 14 turės likti 9“) yra efektyviausia priemonė, skatinanti visuomenę siekti kuo aukštesnio išsilavinimo? Tokio, kuris užtikrintų didžiausią paklausą darbo rinkoje ir stipriausią pasitenkinimą atliekamos darbinės veiklos turiniu.
Kol docentui mokės mažiau negu pardavėjui, o profesoriui – triskart mažiau negu vilkiko vairuotojui, tol bet kokie postringavimai apie aukštą mokslo ir studijų kokybę skambės kaip demagogija. Visuomenės pažangą skatina ne kažkokie „dideli“, o tikslingai naudojami finansiniai ištekliai – aiškus prioritetų suvokimas. Už tuos 40 milijonų, kurie, kaip skelbiama, jau ištaškyti, bandant sukurti e. sveikatos sistemą, buvo galima įgyvendinti tokias sveikatos apsaugos stiprinimo priemones, kurios daugelį ketinusių dirbti šioje srityje būtų paskatinusios likti savame krašte.
Mūsų valstybė neišnaudoja nė dešimtosios dalies turimų rekreacinių išteklių, kurie ne tik leistų svariai papildyti valstybės biudžetą, bet ir pakeistų daugelio gyventojų supratimą apie poilsį ir laisvalaikį, sumažintų neigiamų emocijų plėtrą. Vadinamasis „sveikatos turizmas“ atneštų daug daugiau pajamų, negu kelių svetimų finansinių institucijų sukurtos darbo vietos. Susitvarkykime ežerų ir upių pakrantes taip, kad jos taptų tikromis šiuolaikiškomis poilsiavietėmis, ir pamatysime, kad ne tik bus kuriamos darbo vietos aukštos kvalifikacijos specialistams, bet ir mažės pykčio, pavydo, apmaudo, nevilties apraiškų. Išsivalykime griuvėsius ir apleistas dykvietes, kurių pilna kiekviename rajone, ir greitai pamatysime, kad ne tik patobulės visuomenės ekologinė savivoka, bet ir pagausės norinčių Lietuvoje investuoti.
Universitetų federacija vietoje skaičiaus „optimizacijos“
Viename iš naujausių ŠMM (nesutrumpinto pavadinimo jau net nebeverta rašyti) pranešimų sakoma: „Universitetų tinklo optimizavimui numatoma skirti 123 mln. eurų, iš jų 106 mln. eurų ES investicijų – įrangai atnaujinti, studentų bendrabučiams ir studijų miesteliams rekonstruoti, fakultetams sujungti ir perkelti (mūsų išryškinta – J. J.). Valstybės biudžeto lėšos – 22,6 mln. eurų – bus skiriamos mokslininkų ir dėstytojų darbo užmokesčiui didinti.“ Tai kodėl ta „optimizacija“, kurios tikslas, kaip jau antri metai skelbiama, – sutaupyti ir racionaliau naudoti mokslui ir studijoms skiriamas lėšas, taip brangiai kainuoja? Apie tai, kad jokio sutaupymo čia nebus, kad ir tų deklaruotų lėšų neužteks, jau ne kartą rašė aukštojo mokslo ekspertas prof. dr. Algis Krupavičius. Apie tai, kad jokia reforma negali vykti be naujų idėjų išryškinimo ir naujos strategijos sukūrimo, kalba tokie šios srities profesionalai, kaip Almantas Samalavičius ir Alvydas Jokubaitis, universitetų rektoriai – Juozas Augutis ir Antanas Maziliauskas, Švietimo tarybos pirmininkė Vilija Targamadzė ir kiti. Bet akivaizdu, kad toje ŠMM jų niekas negirdi. Neišgirdo ir VU rektoriaus Artūro Žukausko tokio trinktelėjimo kumščiu per Aukštojo mokslo tarybos posėdį, kad net iš vietos pašoko masyvus LMA salės stalas.
Visa tos ministerijos vadovų ir jų patarėjų komanda yra netekusi akademinės bendruomenės pasitikėjimo. Užsispyrėliška visažinių laikysena, ignoruojant net elementarius edukologijos reikalavimus, veda į aklavietę, o tokių sprendimų pasekmės ne tik labai skaudžiai atsilieptų valstybės biudžetui, bet ir turėtų neigiamų ilgalaikių, sunkiai ištaisomų pasekmių visuomenės raidai. Įsivaizduoti, kad dabar ministerijos peršamas „naujasis“ pedagogų rengimo modelis, lemiantis faktišką Lietuvos edukologijos universiteto sunaikinimą, yra racionalus, gali nebent tie, kurie su edukologija neturi nieko bendra, tačiau vadovaujasi kažkokiais kitais motyvais, pavyzdžiui, kaip kitaip panaudoti dabar LEU užimtą prestižinio Žvėryno mikrorajono teritoriją.
Apie tai, kad pedagogų rengimo sistemoje būtinos permainos, tikrai reikia diskutuoti, tačiau ne griaunant tai, kas sukurta. Pedagogo profesija yra neatsiejama nuo pašaukimo ir asmenybės profesinio kryptingumo, kurio neįmanoma išryškinti motyvaciniu pokalbiu ar testais. Pažangiausias švietimo sistemas diegiančių valstybių patirtis rodo, kad būtina sukurti naują profesinės praktikos sistemą – nuo pat pirmojo kurso. Kadangi tikrai ne visi įstojusieji atitiks šios ypač sudėtingos profesijos reikalavimus, būtina numatyti ir jų galimo persikvalifikavimo galimybes. Šiuo metu nei VDU, nei VU, nei joks kitas Lietuvos universitetas šiuolaikiškam pedagogų rengimui nėra pasirengęs. Bandymas vėl paversti Šiaulių universitetą „pedagoginiu institutu“ nesuderinamas su jokia šio regiono pažanga. Prireiks kelerių metų, kol bus sukurta pedagogų rengimo sistema, apimanti visas ugdymo formas – nuo ikimokyklinio iki universitetinio.
Daug racionalesnė išteklių konsolidacijos forma, vietoje ŠMM siūlomo prievartinio universitetų uždarinėjimo ir prijunginėjimo, yra universitetų federacijos modelis, išbandytas tiek Jungtinėje Karalystėje, tiek kitose valstybėse. (Išsamiau – kitame numeryje)
Prof. dr. Jonas Jasaitis