Edukologijos profesorius, mokslinių tyrimų vadovas Vladas Rajeckas (1927 11 23 – 2004 11 25)
Šviesios atminties žymiam XX a. lietuvių didaktikos specialistui profesoriui habilituotam daktarui Vladui Rajeckui šių metų lapkričio 23 d. būtų sukakę 90 metų. Pasak jo mokinės prof. habil. dr. Onos Tijūnėlienės, „stiprios asmenybės palieka pėdsakus tautos ir žmonijos kultūroje, prisideda prie jos pažangos. <…> Tikslinga apmąstyti mokslininko nueitą kelią, patraukliausius asmenybės bruožus, būtinus jaunų ir suaugusiųjų ugdytojui, įvertinti jo palikimą, ieškoti humanistinės krypties keliamų idėjų ištakų“.
Vladas Rajeckas gimė Vidiškiuose, Ukmergės apskrityje. Baigęs Kurklių šešiametę pradinę mokyklą, 1940–1946 m. mokėsi Ukmergės berniukų gimnazijoje, kurią baigė aukso medaliu. 1946–1950 m. studijavo Vilniaus pedagoginiame institute ir įgijo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo kvalifikaciją. 1950–1952 m. dirbo Panevėžio mokytojų seminarijoje mokytoju ir direktoriaus pavaduotoju. Pertvarkius šią mokymo įstaigą, 1952–1956 m. dirbo Panevėžio pedagoginės mokyklos direktoriaus pavaduotoju, 1956–1960 m. – Panevėžio 2-osios vidurinės mokyklos direktoriumi.
Per tą praktinės veiklos dešimtmetį V. Rajeckas susidomėjo pedagogikos problemomis ir tvirtai nusprendė 1960 m. stoti į Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas) A. Gerceno pedagoginio instituto aspirantūrą. Darbštų tyrėją lydėjo sėkmė – 1963 m. apgynė pedagogikos mokslų kandidato (dabar – daktaro) disertaciją, o 1979 m. – pedagogikos mokslų daktaro (dabar – habilituoto daktaro) disertaciją. Nuo 1981 m. – profesorius. Jo mokslinių interesų sritys: bendroji didaktika, asmenybės formavimas, teigiamo požiūrio į mokymąsi ugdymas, mokymo proceso tobulinimas, mokymo ir auklėjimo vienovė.
1963 m. Vladas Rajeckas buvo paskirtas Mokyklų (vėliau – Pedagogikos mokslinio tyrimo instituto – PMTI) direktoriumi. Čia jis galėjo skleisti pedagoginę patirtį, organizuoti mokslinius tyrimus ir jiems vadovauti. Jam pavyko suburti darnią jaunų veiklių mokslininkų bendruomenę – instituto mokslo darbuotojų skaičius išaugo nuo 32 iki 80. V. Rajeckas vertino mokslininkus pagal jų darbus. Čia buvo priimti ir apginti nuo persekiojimų tuometinei sovietų valdžiai neįtikę mokslininkai: Jonas Laužikas, Meilė Lukšienė, Antanas Mockus ir kt.
dr. Vladas Rajeckas (2000)
Vladui Rajeckui vadovaujant, buvo išplėsta instituto tyrimų tematika, sudarytos mokslininkų grupės, tyrusios švietimo ekonomiką ir organizavimą, kūno kultūros metodiką, mokyklinę mediciną, specialiųjų poreikių vaikų ugdymą, moksleivių auklėjimą, profesinį orientavimą ir kt. Jo iniciatyva 1968 m. pradėtas leisti tęstinis leidinys „Mokymo ir auklėjimo klausimai: straipsnių rinkinys“, ėjęs iki 1996 m. Jame atsispindėjo svarbiausios instituto darbuotojų mokslinės veiklos kryptys ir turinys. Daugeliui PMTI mokslinių bendradarbių jis atvėrė kelius į platesnes ir aukštesnes pedagogikos mokslo erdves, skatino siekti užsibrėžtų tikslų.
Ypač ryški profesoriaus Vlado Rajecko akademinė veikla Vilniaus pedagoginiame institute 1967–1975 m. Ten jis dėstė įvairius pedagogikos mokslo dalykus, o nuo 1975 iki 2002 m. sėkmingai vadovavo šio instituto (vėliau – Lietuvos edukologijos universiteto) Pedagogikos katedrai. Daug dėmesio skyrė katedros mokslinei ir metodinei veiklai, pedagogikos kursų dėstymo pertvarkymui, naujų programų rengimui bakalaurams, magistrantams ir doktorantams.
Profesorius daug prisidėjo prie Lietuvos bendrojo ugdymo mokyklų mokytojų kvalifikacijos tobulinimo. Jis skaitė paskaitas ne tik Respublikos mokytojų kvalifikacijos tobulinimo institute, bet ir įvairiose mokslinėse konferencijose (kasmet po 4–6 pranešimus) aktualiausiomis temomis: „Demokratinė švietimo reforma Lietuvoje: esmė ir organizavimas“, „Novatoriško požiūrio į pamoką ugdymas“, „Švietimo reforma ir mokytojų rengimas“ ir kt. Siekdamas gerinti būsimų mokytojų rengimą, jis ne tik skatino katedros dėstytojus rengti mokslo studijas, bet ir pats parašė per 10 naujų mokymo priemonių, skirtų ugdomajai mokymo krypčiai: „Ugdomasis mokymas ir kitos mokymo kryptys“ (1994), „Asmenybės raida ir ugdymas“ (1995), „Mokymo svarba, esmė“ (1996), „Mokymas – ugdymo pagrindas“ (1997), „Mokymo metodai“ (1997), „Mokinių mokymosi rezultatų tikrinimas ir vertinimas“ (1998), „Pedagogika – kaip mokslas ir menas“ (1999), „Mokymo organizavimas: vadovėlis aukštosioms mokykloms“ (1999) ir kt. Vieną iš vertingiausių mokslinių darbų „Pedagogikos pagrindai: studijų knyga“ profesorius parašė ir išleido paskutiniaisiais gyvenimo metais, jau sunkiai sirgdamas. Jo mokslinės ir pedagoginės-metodinės veiklos rezultatas – 4 monografijos (iš jų dvi – su bendraautoriais), per 200 mokslinių publikacijų, 150 pedagoginės publicistikos ir mokslo populiarinimo straipsnių, daugiau kaip 10 mokymo priemonių. Jis sudarė ir redagavo 72 straipsnių ir konferencijų tezių rinkinius, tarp kurių ir daugiau kaip 20 „Pedagogikos“ tomų.
Sunku įvertinti profesoriaus Vlado Rajecko veiklą, rengiant pedagogikos mokslininkus. Jis buvo 32 daktaro disertacijų ir 7 habilitacijos komitetų vadovas, 5 habilitacijos ir 30 doktorantūros komitetų narys Net 28 metus (nuo 1964 m.) buvo Mokslinės tarybos prie Vilniaus universiteto mokslinių laipsnių teikimo narys. 1981–1987 m. jis buvo Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo darbų leidinio „Pedagogika“ atsakingasis redaktorius, 1988–2002 m. – Vilniaus pedagoginio instituto mokslinio leidinio „Pedagogika“ atsakingasis redaktorius. Iki gyvenimo pabaigos buvo Vilniaus pedagoginio universiteto Senato narys, Pedagogikos ir psichologijos fakulteto tarybos pirmininkas.
Profesorių V. Rajecką sėkmė lydėjo ne tik studijose, bet ir pedagoginiame darbe, mokslinėje ir visuomeninėje veikloje. Apie tai dar prieš 18 metų rašiau straipsnyje „Profesorių lydi sėkmė“ („Mokslo Lietuva“, 1999-07-01, Nr. 13, p. 4–5). Savo mokslo darbais jis pasižymėjo kaip vienas kūrybiškiausių ir produktyviausių XX a. antrosios pusės lietuvių pedagogikos mokslininkų. Jo turtingas pedagoginis palikimas liko vertingas ir ateinančioms kartoms. Pagerbiant šviesų iškilaus pedagogo mokslininko atminimą, Lietuvos edukologijos universitete 2004 m. įsteigta Profesoriaus Vlado Rajecko auditorija. Daugybė jo mokinių ir bendradarbių prisimena iškilųjį mokslininką ir vadovą su didžiausiu dėkingumu ir neblėstančia pagarba.
Dr. Jonas Dautaras
Rudinsko nuotr.