Prisimenant iškiliuosius Lietuvos mokslininkus
2004-jų lapkričio 25 d. Amžinybėn išėjo Vladas Rajeckas – pedagogas, mokslininkas, mokslo organizatorius. Šių metų pabaigoje būtų sulaukę jo 90-jų gimimo metinių, tačiau šią datą teko minėti, tik jį prisimenant. Akademikas Vladas išėjo su kaupu atlikęs savo misiją šiame gyvenime, savo darbais palikęs neblėstantį pėdsaką. Jo gyvenimas – ryškus pavyzdys, kaip reikia siekti užsibrėžto tikslo, įveikti sunkumus, likimo mestus išbandymus, išliekant savimi. Pradėjęs eiliniu mokytoju Panevėžio mokytojų seminarijoje, išaugo iki didžiausio ir įtakingiausio edukologijos mokslo centro vadovo Lietuvoje.
Darbštumu ir atkakliu pasirinkto tikslo siekimu paženklintas mokslo žmogaus gyvenimo kelias. 1963 m. apginta pedagogikos mokslų kandidato ( dabar mokslų daktaro ) disertacija. Kaip gabus mokslininkas ir mokslinių tyrimų organizatorius 1968 m. išrenkamas TSRS Pedagogikos mokslo akademijos nariu korespondentu. 1969 m. jam suteikiamas mokslinis docento vardas. 1980 m. Vladas Rajeckas apgina pedagogikos mokslų daktaro (habilitacinę) disertaciją, o po metų jam suteikiamas profesoriaus mokslinis vardas. Nepriklausomybės metais net dviejų užsienio šalių mokslų akademijos išrenka jį savo nariu.
V. Rajeckas Švietimo ministerijos Mokyklų (vėliau – Pedagogikos mokslinio tyrimo instituto direktoriumi dirbo ilgiausiai – nuo 1963 iki 1975-ųjų. Čia ypač atsiskleidė jo kaip mokslo organizatoriaus talentas. Nebuvo tais laikais dabar taip madingo vadybos mokslo teorijos, iš kurios būtų galima pasimokyti, kaip tapti geru vadovu, bet jam to ir nereikėjo. Jis toks buvo, nė kiek neperdedant, vadovas, atitikęs aukščiausius šiuolaikinės vadybos reikalavimus. Jis žinojo, ko turi siekti jo vadovaujama mokslo įstaiga, mokėjo kažkaip paprastai, natūraliai pasitelkti kolektyvą, bendruomenę svarbiausių ugdymo mokslo tikslų įgyvendinimui.
Šiuolaikinė vadyba moko, kad vadovo tikslai tampa kiekvieno komandos, bendruomenės nario tikslais, kai šie jaučia vadovo rūpestį psichologiniu darbovietės klimatu ir jaučiasi saugūs, kai vadovas vertina kiekvieno dirbančiojo pastangas, rūpinasi jų materialinėmis sąlygomis, profesinio augimo perspektyvomis ir pan. Taip ir buvo Vlado Rajecko vadovaujamame PMTI. Tuo paaiškinamas spartus ir įvairiapusis šio mokslinio tyrimo įstaigos augimas: per 12 metų nuo 32 iki daugiau kaip 80 išaugo mokslinių darbuotojų skaičius. Daugiau kaip 20 apgynė mokslų kandidato (dabar – mokslų daktaro), o Jonas Laužikas, Meilė Lukšienė, Leonas Jovaiša ir Bronius Bitinas – mokslų daktaro (dabar – habilituoto daktaro) disertacijas. Čia subrendo ir vėliau habilituotais daktarais tapę mokslininkai: Vytautas Šernas, Juozas Uzdila, Marija Barkauskaitė ir kt.
Šilta kūrybinė atmosfera Pedagogikos mokslinio tyrimo institute buvo žinoma Lietuvoje, todėl į šią mokslo įstaigą, palikę tuomet geriau apmokamus mokyklų direktorių ar pavaduotojų postus, ėjo lituanistai, istorikai, biologai, pasiryžę siekti mokslo aukštumų. Plėtėsi jau veikę ir kūrėsi instituto padaliniai – sektoriai, plėtėsi ir tyrimų tematika, apimdama naujas, Lietuvos mokyklai aktualiausias problemas. Anuo metu įstaigos vadovas negalėjo reguliuoti standartizuotų ir išties menkų atlyginimų, bet PMTI direktorius nesidrovėjo varstyti valdžios institucijų durų, reikalaudamas savo žmonėms bent kooperatinių butų ar kelialapių poilsiui. Tada net sprendžiant tokius klausimus reikėjo tarpininkavimo raštų. Ir nebuvo atvejo, kai darbuotojui atnešus prašymą, direktorius tarpininkavimo rašte nebūtų įterpęs nuo savęs gero žodžio, įtikinamesnio argumento.
Žmonės gerbė savo direktorių: už rūpinimąsi jais, už geranoriškumą, už žmogišką padorumą. Iš tiesų, padorumas, humanizmas buvo išskirtiniai Vlado Rajecko asmenybės bruožai. Jie reiškėsi net ten, kur anais laikais buvo rizikinga ir galėjo kainuoti ne tik karjerą, bet ir visos mokslo įstaigos tolesnį likimą. Vlado Rajecko vadovaujamame institute rado prieglobstį valdžiai neįtikusi būsimoji tautinės mokyklos koncepcijos autorė Meilė Lukšienė, visų laikų valdžių už tiesų žodį persekiotas profesorius Jonas Laužikas, iš Sibiro tremties nelegaliai grįžęs Zenonas Marcinkevičius bei kiti tremtiniai: Stasė Dzenuškaitė, Zigmantas Ramanauskas, Stasys Vyšniauskas (iš viso virš dvylikos žmonių). Direktorius sugebėjo juos užtarti, nes su jo autoritetu skaitėsi ir tuometinės respublikinės valdžios vadovai. Ir suprantama, tie patarimai – atsargūs, diplomatiški, bet visada pasitarnaudavo Lietuvos mokyklos, gimtosios kalbos ar nacionalinių pedagoginių kadrų išsaugojimui ir įtvirtinimui.
Didelis PMTI direktoriaus autoritetas pelnė Lietuvai pagarbą ir pripažinimą už jos ribų. TSRS Pedagogikos mokslų akademijos narį korespondentą Vladą Rajecką pripažino ir gerbė Maskvos, Sankt-Peterburgo akademiniai sluoksniai, kitų respublikų pedagogikos mokslų atstovai. Platus direktoriaus pripažinimas daugeliui instituto darbuotojų atverdavo kelią kvalifikacijos kėlimui: žymiausi TSRS pedagogikos mokslų atstovai mielai sutikdavo būti PMTI bendradarbių disertacijų vadovais, oponentais, sudarydavo sąlygas savo įstaigose laikyti kandidatinio minimumo egzaminus ar parašytai disertacijai atlikdavo viešąją ekspertizę (vedančiosios įstaigos atsiliepimą).
Ne mažiau rūpestingas savo pavaldiniams profesorius išliko ir tapęs Vilniaus Pedagoginio universiteto Pedagogikos katedros vedėju: nuolat rūpinosi dėstytojų kvalifikacija, skatino ir sudarė sąlygas publikacijoms. Tad nenuostabu, kad ši katedra kasmet išsiskirdavo didžiausiu publikacijų kraičiu, dideliu magistrantų, doktorantų ir sėkmingai apgynusių magistro diplomus ar daktaro disertacijas būriu. O pats profesorius ligi pat gyvenimo pabaigos buvo darbštumo ir kūrybingumo pavyzdžiu: šimtai mokslinių straipsnių, dešimtys mokymo priemonių, vadovėlių, ne viena monografija, dešimtimis skaičiuojamos kitų autorių leidinių ir mokslinių straipsnių recenzijos, vadovavimas disertacijoms, dalyvavimas disertacijų gynimo komitetuose. Tai vėlgi dešimtys jo išugdytų mokslo daktarų, pasklidusių po visos šalies aukštąsias mokyklas… Atrodė, kad laikas jo nelietė, kad metų našta neslėgė pečių. Ir jo pasitraukimas iš katedros atrodė tik kaip duoklė biurokratinių instrukcijų reikalavimams, nes jis ir toliau išliko produktyviausiu pedagoginių leidinių autoriumi ir netgi vienu iš labiausiai skaitomų autoriumi šalyje…
Nepaprastai turiningas, ženkliais darbais įprasmintas šio Žmogaus gyvenimas. Ir vis tik ne vien rožėmis klotas… Netrūko ir erškėčių spyglių. Savo gabumų, valios, darbštumo dėka neeilinę padėtį visuomenėje pasiekusi asmenybė per visą sovietmetį buvo pažymėta “kaltės“ ženklu, nes jo žmona, atseit, kilusi iš buržuazinių nacionalistų šeimos. Bet jis atsilaikė, neišdavė savo gyvenimo Meilės – susikibę rankomis, suglaudę pečius iki galo nuėjo likimo skirtą kelią. Kartais žeidė ir savųjų elgesys: apkalbos, neišsiugdžiusių darbštumo ar riboto talento kolegų pavydas dėl profesoriaus nepaprasto darbštumo vaisių – gausybės leidinių, straipsnių ar sugebėjimo ugdyti jaunąją mokslininkų kartą….
Per visą sovietmetį saugojęs ir gynęs Lietuvos mokyklą ir gimtąją kalbą, jis su dideliu džiaugsmu sutiko Nepriklausomybę, entuziastingai tikėjosi dalyvauti Lietuvos mokyklos atsinaujinime. Deja, po kurio laiko pasijuto atstumtas, nebereikalingas, o kai kurių buvusių bendražygių, anais negandų laikais jo priglaustų ir gelbėtų, išvadintas “raudonuoju” profesoriumi. Ką gi bepadarysi, toks kartais mūsų lietuviškas dėkingumas, tokia mūsų atmintis, tokie mes… O jis nepuolė nei siūlytis, nei aiškintis – neleido doro žmogaus savigarba. Tik giliai pergyveno, matydamas mokyklos pertvarkos klaidas, dažną „tvarkytojų“ nekompetenciją, nenuoseklumą, nuo tikrovės atitrūkusį deklaratyvumą. Apie tai prabildavo tik artimiausių bičiulių rate.
Ir vis tik jo požiūris į žmones išliko optimistinis ir humaniškas. Apie ką byloja jo žodžiai, pasakyti švenčiant garbingą 70-čio jubiliejų: „Nepakanka pripažinti, jog kiekvienas žmogus – individualybė. Būtina gerbti kiekvieno nuomonę ar bent ją toleruoti. Nesiskaitymas su kitais žmonėmis ir jų niekinimas, pavydas, neapykanta, kerštavimas, apgaudinėjimas, veidmainiavimas – ryškiausi amoralaus elgesio bruožai, mizantropinės apraiškos. Ir priešingai – pagalba pagal galimybes ir jėgas kitiems, jų veiklos laisvės palaikymas, gera linkintis požiūris, žinoma, nevengiant pasakyti tiesos, džiugus kitų sėkmės pergyvenimas, įsijautimas į kitų žmonių padėtį atitinka bendražmogiškųjų vertybių humanistinės demokratijos esmę: tai normalus žmonių bendravimo pagrindas, būtina bet kurio kolektyvo sėkmingo funkcionavimo prielaida”.
Ačiū Tau, Mokytojau, Bičiuli už visas gyvenimo pamokas ir už šią, paskutinę, kurią prisiminėme palydėdami Tave į Antakalnio Tautos Šviesulių kalnelį… (Straipsnis parengtas pagal kalbą, pasakytą pašventinant prof. Vlado Rajecko antkapinį paminklą 2005 m. lapkrityje)
Doc. dr. Stasys Jankevičius