Nepailstantis savo krašto kultūros tradicijų puoselėtojas kraštotyrininkas Tautvilis Uža visą savo laiką skiria gimtojo krašto – Viešintų miestelio (Anykščių r.) praeities tyrinėjimui ir medžiagos apie šio krašto žmones rinkimui.
albumo nuotr.
Jo surinkta kraštotyros medžiaga ir didžiulis paties darytų nuotraukų archyvas jau sugulė į savo lėšomis išleistas penkias kraštotyros knygas. Prieš devynerius metus –2008 m. jis išleido pirmąją savo fotografijų knygą „Viešintiškių pražydinta žemė“, 2010 m. pasirodė knyga „Iš širdies – viešintiškiai“, dar po poros metų „Talentingieji viešintiškiai“ (2012). 2014 m. kraštotyrininkas tyrinėjo Viešintų mokyklos praeitį ir surinktą medžiagą sudėjo į knygą „Viešintų mokykla, lyg vakar palikta“. Šiais metais T. Uža skaitytojus pradžiugino penktąja savo knyga „Viešintų kraštas: kaimai ir žmonės“.
Nors T. Uža nuo 1961 m. išvykęs iš savo gimtųjų Viešintų ir gyvena Panevėžyje, tačiau ilgesys ir prisiminimai jį nuolat grąžina čia, kur prabėgo nerūpestingiausi vaikystės metai, kur jo tėvelio ir senelių šaknys. T. Uža kaupia, užrašo visus – ne tik praeities, bet ir šiandienos įvykius, renka medžiagą apie iškilius kraštiečius, fotografuoja kultūros, istorijos ir tautodailės paminklus bei jų kūrėjus, stengiasi, kad visa ta informacija išliktų ir pasitarnautų ateities kartoms.
Drąsiai galime teigti, kad kraštotyrininkai yra pirmieji mokslininkų istorikų pagalbininkai. Juk mūsų šalies istorija susideda iš miestų ir kaimų bei juose gyvenančių žmonių gyvenimų istorijų. O tų žmonių istorijas dažniausia ir aprašo kraštotyrininkai. T. Uža yra pasakęs: „Mes dažnai mintimis grįžtame į praeitį, kuri, be abejo, susijusi su laiku, vieta, žmonėmis. Troškimas nepamiršti liudija mūsų pastovumą, pagarbą istorijai. Nors jau nemažai laiko gyvenu toli nuo gimtųjų Viešintų, bet šis miestelis, jį supantys kaimai iki šiol artimi ir brangūs. Mintimis aš visada su šiuo kraštu, gal dėl to ir kilo noras įamžinti jį nuotraukose, atsiminimuose, knygose.“
Ne pasirinkta profesija, o iš prigimties potraukis į savo krašto praeities tyrinėjimą, grožį ir meną, tikriausiai ir paskatino T. Užą aktyviai kultūrinei ir kraštotyros veiklai. „Meilė grožiui – natūraliam ir sukurtam – šviečia T. Užos fotografijų knygoje-albume „Viešintiškių pražydinta žemė“. Kiekviena nuotrauka liudija fotografo išmonę, sugebėjimą pažvelgti į paprasčiausią gėlytę taip, kad ji atsiskleistų visa savo prigimties grožybe.
Knygoje „Iš širdies – viešintiškiai“ atidus skaitytojas pastebės autoriaus sąžiningą ir dorą požiūrį į viešintiškių gyvenimą, jų darbus, poelgius, įvykius, datas. T. Užą domina viskas: kas ir kaip gyveno, kada ir kodėl taip atsitiko. Jo surinkti pasakojimai teka lėtai, ramiai – lyg plati gyvenimo upė, dėl to jie dar išsamesni, aiškesni ir patikimesni“, – taip apie pirmąsias dvi kraštotyrininko knygas rašė mokytoja Eugenija Sokienė.
2012 m. T. Uža sudarė ir išleido biografinį žinyną-albumą „Talentingieji viešintiškiai“. „Ši knyga – tai nuoširdžios pagarbos viešintiškiams – kūrėjams išraiška. Kaip J. Tumas-Vaižgantas visą gyvenimą ieškojo „deimančiukų“ – puikių paprastų Lietuvos kaimo žmonių – ir juos įamžino savo kūryboje, taip T. Uža užsimojo jų rasti tarp viešintiškių. Ir rado! Atrodo, atvėrė kraičių skrynias – kuparus, atidarė kalvių dirbtuvių duris ir pasakė: „Grožėkitės! Gėrėkitės! Tai mūsų moterų rankdarbiai. Tai mūsų vyrų metalo dirbiniai, medžio drožiniai. Štai kokias moteris ir kokius vyrus gimdo Viešintų žemė!”
Ne tokiais žodžiais kalba autorius, bet iš nuotraukų ir pasakojimų visi suprantame, kad abejingas žmogus nebūtų galėjęs taip su meile „išguldyti“ visos faktinės medžiagos“, – vėl savo mintimis apie trečiąją T. Užos knygą dalinosi E. Sokienė. Pats autorius, paprašytas papasakoti apie tai, kas paskatino išleisti knygą apie viešintiškius tautodailininkus ir šiaip auksarankius meniškų dirbinių kūrėjus, sako: „Iš dabartinių tautodailininkų tik vienas kitas dalyvauja parodose. Man labai liūdna ir gaila, kad kuklesni savo nuostabius rankdarbius laiko spintose ar senovinėse kraičių skryniose. Nusprendžiau medžiagą apie talentinguosius viešintiškius surinkti į knygą, kad jų darbus pamatytų ir pasidžiaugtų platesnis visuomenės ratas.“ T. Uža džiaugiasi, kad tarp viešintiškių surado nemažą būrelį tautodailės meistrų – kūrėjų, audėjų, mezgėjų, drožėjų iš medžio ar teptuku sukūrusių puikius kūrinius. Knygoje išspausdinta net 980 nuotraukų, aprašytos 43 personalijos, atskleista ir brandaus amžiaus, ir jaunųjų talentingų Viešintų krašto žmonių kūryba.
2014 m. T. Užos išleista daugiau kaip 500 puslapių knyga „Viešintų mokykla, lyg vakar palikta“ yra mokyklos praeities liudijimas. Kraštotyros leidinyje spausdinamos Viešintų vidurinės mokyklos abiturientų ir mokytojų nuotraukos, prisiminimai apie mokyklos direktorius, mokinių prisiminimai apie metus, praleistus mokykloje. Čia skaitytojai ras ir Viešintų mokyklos himną, Viešintų miestelio 1952 m. žemėlapį, šio žemėlapio paaiškinimus.
T. Uža apžvelgia ir Lietuvos mokyklų pirmuosius žingsnius. Buvęs Viešintų mokyklos mokinys Vilius Grigaliūnas knygoje pasakoja apie švietimo raidą Lietuvoje ir Viešintose. Knygoje prisiminti ir geriausi mokyklos sportininkai. Pats knygos autorius, rašydamas savo mokyklinius prisiminimus, labai vaizdžiai nupiešė to meto mokyklos vaizdą: „Mokėmės senose patalpose be jokių patogumų. Nebuvo vandentiekio. Žiemą klases šildydavo malkomis kūrenamos stačiamalkės koklinės krosnys. Tualetai buvo lauke iš lentų sukaltose patalpose, saugomose nuo vėjo. Visi džiaugėmės, kad turime nors tokias patalpas, nes labai norėjome mokytis.
Mokyklą laikėme lyg šventove. Labai gerbėme mokytojus ir mokyklos personalą. Kiek darbo įdėdavo darbininkės, valytojos. Ryte, atėję į mokyklą, jau rasdavome krosnis iškūrentas, išplautas klasių grindis, žiemą prie mokyklos nuvalytą sniegą. Per pamokas į mokytoją kreipdavomės „Tamsta mokytojau“. Visi buvome jauni, pilni energijos, mėgome pažaisti, o kartais nelabai tinkamai paišdykauti…“ Šių dienų jaunasis skaitytojas, žvelgdamas į tokią mokyklos praeitį, tikriausiai, pagalvos, kad tai buvo taip seniai… O autoriui tokia mokykla yra lyg vakar palikta.
Šiais metais išleistoje penktojoje knygoje, skirtoje gimtajam Viešintų kraštui, T. Uža pabandė atkreipti dėmesį į tas vietoves, pradines mokyklas ar talentinguosius viešintiškius, kurie buvo kiek atokiau Viešintų. Autorius stengėsi atiduoti duoklę tiems, kurių dar nebuvo kalbinęs, pastebėjęs ir aprašęs ankstesnėse knygose. Kraštotyrininko dėka knygoje „Viešintų kraštas: kaimai ir žmonės“ atgyja Akmenos, Bylėnų, Gilvydžių, Jurgiškių, Laičių, Maldeikių, Medinų, Nemeirių, Antalinos, Pelyšių kaimai, atsiveria juose gyvenusiųjų durys, žmonės pasakoja savo gyvenimo istorijas – linksmas ir liūdnas, kartais net tragiškas.
Per žmonių pasakojimus prisimenamos ir Viešintų krašte veikusios pradžios ir pradinės Akmenos, Antalinos, Bylėnų, Jurgiškio, Medinų, Morkūniškių, Trakų bei Adampolio mokyklos. Visi pasakojimai iliustruoti nuotraukomis su išsamiais aprašymais, kas ir kada jose užfiksuota, nurodyta, kur saugomas nuotraukos originalas ir kas jos autorius. Knygos pabaigoje sudarytojas pateikė išsamų naudotos literatūros sąrašą, kuris knygos skaitytojams pravers, ieškant papildomos informacijos.