Profesorius Leonas Jovaiša buvo mano mokytojas. Lietuvos ugdymo mokslo žmogus, kokių sutinkame labai retai. Tokį žmogų gerbi, su juo draugauji ir kartu jo bijai, jį supranti ir bandai įminti kaip mįslę, su juo esi atvira ir kartu atsargi, gali šmaikštauti ir įsitempus ieškoti tinkamo žodžio pokalbiui. 
Tai buvo labai stiprus žmogus, reikalaujantis tokio santykio, kokį retai patiriame, kuris transformuodavo pašnekovą tokiu būdu, kurio nupasakoti neįmanoma. Užuot linksniavusi visus profesoriaus darbus, o jų yra tikrai daug (40 parengtų doktorantų, 43 knygos, daugiau nei 300 kitų publikacijų), ir apie kuriuos galima nuodugniau pasiskaityti internete, noriu papasakoti apie kelias išmoktas profesoriaus pamokas. Pamanysite, kad tai labai individualu. Žinoma, tai asmeniška, bet esu tikra, kad mano pasakojimas perteikia ir bendresnę daugelio mano kolegų patirtį bendraujant su profesoriumi. Pirma pamoka – meilė praktiniam darbui ir darbštumas. Keistas, bet dabar jau atrodo dėsningas mano pirmasis susitikimas su profesoriaus šiuo charakterio bruožu įvyko netiesiogiai, kai, būdama paauglė, vasaros metu per mokyklos atostogas mėnesiui įsidarbinau Vilniaus Antakalnio klinikų Baro kamerų skyriuje, kuriam vadovavo profesoriaus sūnus Linas Jovaiša, pagalbininke.
Tai buvo pirmoji pažintis su Jovaišų darbštumu, veržlumu, atsidavimu, kitaip tariant, meile praktiniam darbui. Neabejotinai Lino Jovaišos asmenyje atsispindėjo tai, kas buvo būdinga jo tėveliui – Leonui Jovaišai, ir tai supratau daug vėliau. Tame poliklinikos skyriuje dirbome dieną naktį, dirbome tiek, kiek reikėjo. Tai buvo mano pirmoji pažintis su darbu ir požiūriu į darbą. Baigusi mėnesio darbą, gavau iš kolektyvo dovanų knygą ir rožę, parsinešiau namo ir 193 nesustojau verkti. Negalėjau tėveliams paaiškinti kodėl. „Ne – man nieko nenutiko“, – atsakiau į jų klausimą. Verkiau, nes buvo sunku atsisveikinti su kolektyvu, kuriam vadovavo linas Jovaiša ir kuris buvo nuostabiausia kada nors mano matyta komanda. taip jau nutiko, kad profesorius atgulė Antakalnio kapinėse šalia savo sūnaus, anksčiau už jį išėjusio Anapilin. Kita pamoka – profesorius nepaprastai mylėjo savo teorinį-mokslinį darbą. Stodama į edukologijos doktorantūrą Vilniaus universitete paprašiau jo būti mano vadovu. Sutiko. Sakiau, kad noriu darbą rašyti remdamasi sandūra su flosofja (buvau baigusi flosofjos mokytojų perkvalifkavimo kursus Pedagoginiame universitete).
Profesorius apsidžiaugė, davė puikių nuorodų, knygų, pasakojo apie klausytas A. Maceinos paskaitas, dalijomės įvairiomis flosofjos naujovėmis, taikomomis ugdymui. Profesoriaus išprusimas buvo nepralenkiamas ir ugdymo moksle, ir psichologijoje, ir flosofjoje, jis nuolat skaitė ir rašė. Doktorantei tai buvo neįkainojama. Atitinkamai dirbau prie minčių dėlionės daug. Kai kuriuos parašytus tekstus turėjau perrašyti po kelis kartus: profesorius mane mokė nerašyti perteklinių žodžių, palikti tik esmę. Tekstas kartais buvo trumpinamas net tris kartus.
Man, jaunai doktorantei, kiekvieną žodį išmesti buvo nepaprastai sunku, skausminga, juk jis buvo ilgai „išnešiotas“. Tik vėliau supratau ir įvertinau, kokią puikią metodiką taikė profesorius, – mane augindamas rašyti gerą tekstą, kuris atitiktų mintį, būtų kultūriškai platus, intriguojantis, atitiktų akademinį stilių. Trečia pamoka – profesorius buvo ne- įtikėtinai atidus ne tik savo pašnekovui, doktorantui, bet ir jo aplinkai. Leonas Jovaiša visada klausdavo: – „O kaip mamytė, tėvelis, kaip vyras ir vaikai?“ „Kodėl klausia“, – galvodavau, juk atėjau dėl disertacijos. Gal kiek pavėluotai supratau, kad jam šeima yra itin didelė vertybė ir sė- kmės garantas. Šalia profesoriaus visada buvo žmona Stefutė. Su kavute, su pyragais, jei užsisėdėdavome ilgėliau. Profesorius mylėjo savo artimą ir savo artimo artimą, buvo jam dėmesingas.
Ketvirta pamoka – drąsa gyventi pagal įsitikinimus. Profesorius buvo nestandartinis mokytojas ir profesorius. Jis galėjo pasielgti taip, kaip kiti nesitikėjo. Jis nebijojo būti kitoks, nesuprastas. Anykščių gimnazijos archyvas pasakoja, koks jis buvo nenuorama mokytojas darbo pradžioje – kū- rybingas, inovatyvus, veržlus, principingas, nebijantis išsakyti savo tiesos mokyklos direktoriui, pasipriešinti. Kitaip tariant, buvo tarsi maištininkas, protestuojantis prieš neteisybę ir rutiną. Mūsų pokalbių metu profesorius atskleidė ne vieną savo „prasižengimą“ einant mokyklos direktoriaus pareigas.
Prasižengimas būdavo absoliučiai suprantamas iš humanizmo perspektyvos, bet baustinas iš ofcialios, administracinės perspektyvos. Klausydavau profesoriaus ir galvojau, kad, nepaisant garbaus amžiaus, jis visada liks jaunas savo meile tiesai, nors ji būtų ir labai nepatogi. Jis ne tik išsakys tiesą, bet ir dėl jos pakovos. Penkta pamoka – ką reiškia būti vadovu? Profesorius buvo vadovavimo mokytojas.
Dirbdamas Vilniaus universiteto Pedagogikos katedros vedėju buvo reiklus, bet pirmiausiai – savo kolektyvo draugas. Deja, neteko dirbti jo tuometėje komandoje: vadovauti edukologijos katedrai (pervadinta buvusi Pedagogikos katedra) atėjau daug vėliau. Sėkmei ir ačiū katedros kolegėms – prof. Vandai Aramavičiūtei, doc. Giedrei Purvaneckienei ir psicholo gei doc. Birutei Pociūtei: kadedroje saugomi dideli sovietinio stiliaus albumai su daugybe nuotraukų, kur užfksuotos darbo akimirkos. Jose besišypsantys mokslininkai, dėstytojai, laborantai, atsipalaidavę, juokaujantys, draugingai žvelgiantys vienas į kitą. Supratau, kad „gera vadovo ranka“ pirmiausiai pasireiškia per bičiulystę. Galiausiai šeštoji pamoka – meilė savai žemei, savo kraštui. Profesorius karštai mylėjo Lietuvą, nors nebijojo kalbėtis apie globalizacijos naujoves ir jos pranašumus. Jam Lietuva – tai gamta, mokslas, kultūra, šeima.
Visa siekė puoselėti, plėtoti, gilinti, estetizuoti, kad būtų užtikrintos sąlygos ateities kartoms, vaikus ir jaunuolius iš- ugdyti meilės, darbštumo, drąsos ir tikėjimo dvasia. Profesoriaus amžius jo požiūrį darė vis griežtesnį, labiau lokalizuojantį kultūrines naujoves, koncentruojantis į naudą Lietuvai, Lietuvos švietimui, gebė- jimą atsispirti kartu su atsivėrusiu pasauliu atneštoms „informacinėms šiukšlėms ir triukšmui“. Atrodo, profesorius vėl grįžo į jaunatviško protesto dvasią, maištavimą už tiesą, kuria tikėjo. Tebūnie lengva jam Lietuvos žemė ir aukštas, platus Lietuvos dangus.
Lilija Duoblienė
ISSN 1392-5016. ACTA PAEDAGOGICA VIlNENSIA 2017 38 DOI: http://dx.doi.org/10.15388/ActPaed.2017.38.1????