Pabaiga. Pradžia Nr. 21 (598)
III. Dėl atlyginimo už mokslininkų veiklos rezultatus
1. Intelektualinius produktus kuriantiems mokslininkams turėtų būti užtikrinama teisė į atlygį pagal Autorinių ir gretutinių teisių įstatymą. Tačiau mokslo ir studijų institucijose dažnai stebimi visiškai priešingi reiškiniai: mokslininkas, norėdamas paskelbti ar paviešinti savo sukurtą intelektualinį produktą, dažnai ne tik negauna jokio atlyginimo, bet pats turi sumokėti už mokslinio straipsnio ar kitos intelektinės produkcijos publikavimą. Mokslininkui dažniausiai tenka mokėti konferencijos dalyvio mokestį ne tik, kai ji organizuojama kitame mokslo centre, bet ir institucijoje, kuri yra jo pagrindinė darbovietė. Konferencijos dalyvio mokesčio reikalaujama net tada, kai dėstytojas arba mokslo darbuotojas pats dalyvauja, organizuojant ši renginį, pavyzdžiui, vadovauja konferencijos sekcijai, diskusijai, rezoliucijų rengimui ir kt.
Ypač didelio asmeninio finansinio indėlio reikalauja dalyvavimas užsienio valstybėse rengiamose konferencijose, tarptautinėse programose, projektuose ir pan. Jį sudaro ne tik konferencijos dalyvio ir straipsnio publikavimo mokesčiai, bet ir kelionės bei pragyvenimo išlaidos, kurių tik dalį padengia arba net visai nepadengia mokslininko darbovietė. Įprastine praktika tapo mokslininko darbovietės (universiteto arba mokslo centro) administracijos reikalavimas, kad į planinę mokslinę komandiruotę vykstantis mokslininkas pats „savanoriškai“ atsisakytų dienpinigių, kuriuos privaloma mokėti mokslininkui esant užsienio valstybėje, ir pats apmokėtų dalį nakvynės išlaidų.
2. Vykstant į kitą valstybę (tarptautinės mokslinės programos aptarimą, tarptautinio projekto kūrimą ir pan.) savo transportu, kompensuojamos tik kuro sąnaudos. Vykdant tyrimus savo apskrityje, visas išlaidas (transporto, apklausų medžiagos rengimo, jos suvedimo į kompiuterines laikmenas ir duomenų matematinio bei grafinio apdorojimo ir pan.) turi padengti pats tyrėjas, tarsi tai būtų tik jo asmeninė, t. y. nei institucijai, nei valstybei nereikšminga, veikla.
3. Sudarant institucijos leidybinius planus, dažnai reikalaujama, kad būsimų publikacijų (mokomųjų knygų, metodinių rekomendacijų ir kt.) autoriai patys surastų rėmėjus, sutinkančius kompensuoti leidinių rengimo išlaidas. Nėra numatyta jokio tyrėjo patirtų išlaidų kompensavimo tuo atveju, jei jo parengtas projektas nepateko tarp finansuojamų, nors gerai žinoma, kad mokslinė veikla neapsiriboja tik sėkmingais, iš karto pastebėtais ir įvertintais sprendimais.
4. Vieša paslaptis, kad didelė dalis užsienio leidyklose skelbiamų publikacijų labai brangiai kainuoja (įskaitant mokslinį tekstų redagavimą ir recenzavimą), tačiau tik labai retais atvejais šias išlaidas kompensuoja tyrėjo darbovietė. Gerai žinomas ir pastaruoju metu plintantis reiškinys, kai, vaikantis tarptautinių publikacijų kiekybės, Lietuvos mokslo ir studijų institucijos išmoka didžiules sumas kitų valstybių leidykloms, nors tokių publikacijų poveikis mūsų valstybės ūkiui yra menkai reikšmingas arba net nulinis, nesusijęs su valstybės ūkio konkurencingumo stiprinimu arba itin aktualių problemų sprendimu. Itin brangus yra ir mokslinių išradimų, naujų teorinių koncepcijų patentavimas. Joks valstybinis išlaidų kompensavimas nenumatytas, jei tyrėjas dirbo individualiai ir nėra susijęs su jokia mokslo institucija ar konkretaus projekto vykdymu.
5. Įvertinus minėtas išlaidas mokslo veiklai, kurios didele dalimi gula ant aukštojo mokslo darbuotojų pečių, akivaizdus visiškai neadekvatus atlyginimas už jų darbą. Kylantys reikalavimai šio darbo kiekiui ir kokybei bei santykinis (pagal vidutinį Lietuvos darbuotojų atlyginimą) šio atlyginimo mažėjimas ir didžiosios aukštųjų mokyklų bei mokslo įstaigų darbuotojų dalies artėjimas prie skurdo ribos prieštarauja LR Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, kurioje įtvirtintas teisingo apmokėjimo už darbą principas. Nepakankamas aukštojo mokslo darbuotojų atlyginimas už atliekamą darbą žemina jų orumą ir gali būti įvardijamas kaip viena iš jų diskriminavimo formų.
6. Pernelyg maži ir nemotyvuojantys dirbti atlyginimai, neskaidri netiesioginių išlaidų apskaičiavimo sistema, aiškios teisinės bazės, užtikrinančios lygiavertį vyresnio personalo ir doktorantų bei kitų jaunųjų mokslininkų bendradarbiavimą, nebuvimas trukdo jauniesiems mokslininkams skirti visą savo darbo laiką mokslui. Tokia situacija jų universitetinę karjerą daro neperspektyvia, todėl didelė dalis perspektyvaus kūrybiško jaunimo bei neseniai apgynusių disertacijas ar sukūrusių moksliniams tyrimams aktualią įrangą, dėl neadekvačiai mažo, oriai pragyventi neleidžiančio atlyginimo imasi verslo arba emigruoja.
7. Nerimą kelia dažnėjantys susidorojimai su akademinės bendruomenės atstovais, viešai nepritariančiais autoritariniams ir neteisėtiems mokslo ir studijų institucijų vadovybės sprendimams, pranešusiais apie korupciją, itin šiurkščius akademinės etikos pažeidimus, intelektinės nuosavybės vagystes, prisidengiant įvairiomis dingstimis (neeilinėmis atestacijomis ar konkursais, padalinių reorganizavimu ir pan.) ir taip nutraukiant jų mokslinę veiklą bei sužlugdant jų profesinę karjerą.
Skaudžiausias pasekmes patiria tie mokslininkai, kurių darbus pasisavina įtakingas pareigas einantys arba mokslo bendruomenėje reikšmingas pozicijas turinys asmenys, jų giminaičiai ar kitaip su jais susiję asmenys. Gerai žinomas ne vienas atvejis, kai padalinių vadovai sau priskiria pavaldinių mokslinės veiklos rezultatus (kartais net nespėtus publikuoti), kai pasisavinami kitų valstybių mokslo institucijose sukurti darbai arba jų dalys, originaliais kūriniais paskelbiamos kitų autorių darbų kompiliacijos ir pan. Net išryškėjus intelektinės nuosavybės vagystei, nusikaltę asmenys dažniausiai inicijuoja daugelį metų trunkančius teismų procesus, apkaltindami pačius apvogtuosius arba apie vagystę pranešusius mokslininkus tariamu šmeižtu, sukeltu pavojumi jų sveikatai ir pan. Net kai po daugelį metų trukusių teismų aukščiausiosios teisinės institucijos paskelbia plagiatoriams ir jų bendrininkams nepalankius galutinius ir neskundžiamus sprendimus, paaiškėja, kad Lietuvoje nėra teisinio mechanizmo, įpareigojančio grąžinti nukentėjusius mokslininkus į anksčiau turėtas pareigas ir atlyginti jų patirtą finansinę bei moralinę žalą.
8. Nereti šiurkštūs vieno iš esminių demokratijos principų – viešumo – pažeidimų atvejai, kai vengiama pateikti viešam aptarimui visai mokslo ir studijų institucijos akademinei bendruomenei aktualius administracijos parengtus sprendimus, įskaitant universitetų statutų projektus. Tokie sprendimai skelbiami pavėluotai, kai jau nebegalima pakeisti jų pasekmių. Tai išryškėjo ir prasidėjus universitetų tinklo optimizacijai.
IV. Dėl mokslo ir studijų veiklos vertinimo kriterijų
Konferencijos dalyviai konstatavo, kad Lietuvoje taikomi mokslo ir studijų veiklos vertinimo kriterijai neatitinka ne tik kai kurių Mokslo ir studijų įstatymu įtvirtintų nuostatų, bet ir tarptautinių vertinimo kriterijų:
1. Lietuvoje sukurti universitetų veiklos vertinimo kriterijai iš esmės skiriasi nuo tarptautinių, kuriais remiantis renkami geriausi pasaulio universitetai. Pavyzdžiui, pagal tarptautinę metodologiją, kuria remiantis nustatoma universitetų vieta pripažintuose reitinguose, renkami duomenys ne tik apie mokslines publikacijas ir universitetų akademinę poziciją, bet ir apie regioninę jų reputaciją. Įvertinama, kaip akademinė bendruomenė prisideda prie universiteto socialinės atsakomybės įgyvendinimo, apimant įtaką visuomenei, vietos bendruomenėms, aplinkosaugai ir žmogiškojo kapitalo plėtrai regionuose, kultūrai, žemės ūkiui, sveikatos apsaugai, finansinių ir ryšių paslaugų plėtrai. Analizuojama, kokios sąlygos sukurtos mokslinei veiklai vykdyti, kokia infrastruktūra yra prieinama tyrėjams, kokios jų mokslinės karjeros galimybės. Vertinant Lietuvos universitetus, taip pat būtina remtis tokiomis metodologijomis, tačiau ne visi čia įvardyti duomenys mūsų šalyje yra renkami.
2. Švietimo ir mokslo ministrės 2017 m. rugsėjo 26 d. įsakymu Nr. V-706 patvirtintame „Palyginamajame ekspertiniame mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros vertinimo reglamente“ surašyti mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros (MTEP) vertinimo kriterijai gerokai skiriasi nuo minėtų tarptautinių kriterijų. Šiame reglamente nepagrįstai iškeliamas dalyvavimas užsienio konferencijose, konkursiniuose MTEP projektuose, verslo užsakymų įgyvendinimas, narystė tarptautinėse darbo grupėse ir asociacijose.
3. Teikiant prioritetą užsienio konferencijoms ir publikacijoms, Lietuvoje žlugdoma fundamentinių tyrimų (ypač humanitarinių mokslų) plėtra, nes dažnai neatsižvelgiama į šiems tyrimams atlikti būtinas laiko ir lėšų sąnaudas. Nepagrįstai nuvertinamos Lietuvoje parašytos autorinės mokslinės knygos (monografijos, studijos ir pan.) ir Lietuvos mokslo darbų leidiniuose paskelbti straipsniai. Taip paneigiamas vienas svarbiausių universitetinio ugdymo uždavinių – išsilavinusios pilietinės visuomenės ugdymas, įsisavinant socialinių ir humanitarinių mokslų pagrindus.
4. Dėl vien užsienyje skaitytiems pranešimams suteikto prioriteto labiausiai nukenčia lituanistiniai tyrimai, kurių pagrįstumas Lietuvoje gali būti įvertintas daug patikimiau ir kritiškiau, negu užsienio institucijose, nes jose tikrai stokojama žinių apie mūsų krašto istorijos, lingvistikos ar etnologijos ypatybes. Tokio prioriteto suabsoliutinimas akivaizdžiai pažeidžia Mokslo ir studijų įstatyme įtvirtintą lituanistikos prioritetą, kuris čia įvardytas net kelis kartus (3 str. 1 d. 3 pad., 2 d. 8 pad., 3 d.; 12 str. 4 d.; 40 str.), pabrėžiant, kad šį prioritetą įgyvendinančios mokslo ir studijų institucijos laikomos vykdančiomis ypatingos nacionalinės svarbos veiklą, o valstybiniams mokslinių tyrimų institutams, kaupiantiems, sisteminantiems, saugantiems bei skleidžiantiems nematerialųjį ir dokumentinį lituanistikos paveldą, vykdantiems fundamentinius lietuvių kalbos, etnologijos, raštijos, kultūros ir istorijos paveldo tyrimus, suteikiamas ypatingos nacionalinės svarbos statusas.
Nepaisant tokio išskirtinio teisiškai įtvirtinto lituanistinių tyrimų statuso, vertinant juos vykdančių mokslininkų veiklą, visa tai yra ignoruojama. Patys tyrėjai yra verčiami pažeisti minėtas Mokslo ir studijų įstatymo nuostatas, t. y. skirti mažiau dėmesio nacionalinėms konferencijoms, taip susiaurinant galimybes skleisti savo mokslines įžvalgas Lietuvoje.
V. Dėl būtinybės įvertinti 2009 m. įvykdytos aukštojo mokslo reformos pasekmes ir dabartinės valstybinių universitetų pertvarkos plano įgyvendinimo grėsmes
Konferencijos dalyvių nuomone, nesibaigiančios aukštojo mokslo reformos, neįvertinus prieš tai buvusių reformų neigiamų pasekmių ir nepašalinus pagrindinių aukštąjį mokslą žlugdančių priežasčių, yra ydinga praktika. Konstatuota, kad:
1. 2009 m. pradėtos aukštojo mokslo ir studijų reformos labiausiai krentantys į akis neigiami padariniai yra ne tik prieštaravimai LR Konstitucijai, aukštojo mokslo finansavimo pagal „studentų krepšelius“ ydingumas, bet ir švietimo bei mokslo sistemą aptarnaujančio biurokratinio aparato augimas. LAMPSS ir LMS duomenimis, Lietuvoje šis biurokratinis aparatas jau dabar yra dvigubai didesnis negu tokiose pažangią švietimo sistemą turinčiose šalyse, kaip Estija ar Suomija. Švietimo ministerija ir jai pavaldžios įstaigos, užsiimančios primityvia dabar vykstančių procesų stebėsena ir niekam neatsiskaitančios už savo veiklos rezultatus bei teikiamas rekomendacijas, savo darbuotojams skiria dukart didesnius už mokslininkų ar dėstytojų atlyginimus, taip sunaudodamos apie trečdalį biudžeto lėšų, skirtų švietimo ir mokslo sistemai.
2. Lietuvoje susiduriama su atstovaujamai demokratijai nepriimtinu paradoksu, kai nevykdomos LR Vyriausybių programose išdėstytos nuostatos dėl mokslo ir studijų sistemos tobulinimo. Vyriausybių veikla, įskaitant įsipareigojimų ir programų vykdymą, turi būti tęstinė. Tačiau tai mūsų valstybėje nėra įgyvendinama. Pavyzdžiui, XVI Vyriausybė savo programos skyriuje apie studijas ir aukštąjį mokslą buvo įtvirtinusi šias nuostatas: atstatyti LR Konstitucijos veikimą, koreguoti aukštojo mokslo finansavimo modelį, esmingai didinti atlyginimus dėstytojams ir tyrėjams. Deja, nė vienas šios programos įsipareigojimas nebuvo įvykdytas. Akademinei bendruomenei itin aktualios nuostatos įrašytos ir į XVII Vyriausybės programą.
Šis Memorandumas yra sudėtinė ir neatskiriama rezoliucijos, priimtos LŽTGA, LMS ir LAMPSS organizuotoje konferencijoje „Lietuvos mokslo ir studijų institucijų darbuotojų padėtis žmogaus teisių aspektu“, vykusioje 2017 m. lapkričio 22 d., Lietuvos Respublikos Seime, dalis.