Gerais norais – pragaras grįstas?
Kodėl dabartinei Vyriausybei prireikė sukelti tokį visuomenės susipriešinimą? Ketinimai lyg ir gražūs, netgi kilnūs, bet pasirinktos priemonės ir veiksmai – primityvūs, „buldozeriški“. Lyg kažkoks kerėpla vos ne piktdžiugiškai švaistytųsi žmonėmis, nekreipdamas jokio dėmesio nei į jų darbus, nei į ateitį. Štai ir rezultatas – per šiuos metus Lietuvą paliko dar daugiau jos piliečių nei bet kada anksčiau. Demagogiškai aiškiname, kad dar niekada Lietuva nebuvo tokia turtinga kaip dabar, bet nebežinome, kaip pasiteisinti dėl didžiausios socialinės nelygybės. Giriamės, kad į Lietuvą ateina solidžios tarptautinės kompanijos, žadančios naujas darbo vietas su lyg gana neblogais atlyginimais, o tuo metu aktyvūs ir išradingi mūsų tautiečiai kraunasi lagaminus ir svetur griebiasi bet kokių darbų, kad išmaitintų šeimas. Išsiveža ir vaikus, nežadėdami sugrįžti.
Skaudžiausia atkūrimo šimtmečiui besiruošiančios valstybės problema – katastrofiškas atokesnių regionų tuštėjimas. Todėl šią problemą reikia spręsti. O ką daro Vyriausybė, atėjusi su darnios raidos lozungais? Lyg ir užsimojo kovoti su didžiausiais korupcijos židiniais, bet ar pasirūpino labiausiai nuo jos nukentėjusiais? Štai energetikos ir šilumos tiekimo kompanijų, milijonines aferas prasukusių su visokiais vietiniais „rubikonais“, žala valstybės iždui įrodyta neginčijamai, tačiau nepaskirta jokia bausmė, nes sukako… senatis. Keista pamoka: užsiimk visokiomis machinacijomis, paskui užvilkink tardymo ir teismo procesus ir gali ramiai sau švilpauti: „Aš – laisvas, nekaltas, nes tai buvo seniai…“
Žlugo ir daugybė kitų, dešimtmečiais vilkintų rezonansinių bylų. Kaip nuliniu rezultatu baigėsi garsioji „Darbo partijos“ afera, taip panašaus rezultato galima tikėtis ir „liberalų – verslo“ simbiozės byloje. Nėra vilties tikėtis, kad sugrįš ir „e. sveikatos“ aferoje išvaistyti milijonai. Niekas net nesiruošia aiškintis, kodėl griuvėsiais virto daugybė lengvosios pramonės, elektrotechnikos, maisto ir kitų įmonių bei kur dingo jų įranga. Bene vienintelė sėkmė lydėjo, išardant dar nuo sovietmečio užsilikusį korupcijos dinozaurą „Lietuvos geležinkeliuose“, bet ir čia reikia spręsti, kas sumokės 28 mln. eurų dydžio baudą ir atstatys tarp kaimyninių valstybių išardytą geležinkelio liniją, o svarbiausia – kas kompensuos žalą mūsų valstybės prestižui. Gėdingais rezultatais baigiasi net skaudžiausios politinės bylos, kai buvo daužomi ir neįgaliais liko daugybė Lietuvos sienas saugojusių idealistų, savo krauju apgynusių laisvos demokratiškos valstybės idėją. Beje, jų atstovų ir šiandien nėra svarbiausiose valdymo institucijose.
Ne veltui sakoma, kad teisingumas – valstybės pamatas. Pradėti reikia nuo paprastų dalykų: kiekvieno piliečio gyvenamosios vietos, veiklos ir pajamų deklaravimo, rūpesčio kiekvienu žmogumi ir kiekviena valstybės teritorijos pėda. Tam ir skirtas valstybės valdymas, nes visuotinės tvarkos ir saugumo siekis yra vienintelė politikos instituto paskirtis. Nėra kuo girtis, jei, vykdant miškų valdymo reformą, vėl keli šimtai atokesnėse vietovėse gyvenančių žmonių liko be darbo ir pragyvenimo šaltinio. Deklaruodami kovą su alkoholizmu, chamizmu ir smurtu, valdantieji paliko nuošalyje sveikos gyvensenos, gebėjimo prasmingai švęsti ir mėgautis laisvalaikiu įgūdžių ugdymą. Kai didžiausias finansinis smūgis teko vyno taurei, naivu tikėtis pažangos visuomenės elgsenoje. Kai, planuojant regionų raidą, pamirštama vietos savivaldos tobulinimo būtinybė, visi „Baltojoje knygoje“ sudėlioti regionų ūkinės specializacijos planai liks kaip nesuvoktas miražas. Kai pasitinkant ketvirtąją pramonės rezoliuciją, užsimota sumažinti ir studijuojančiųjų, ir mokslinėje veikloje dalyvaujančiųjų skaičių, aiškėja, kad valdantiesiems nesuprantama, kas iš tikrųjų lemia valstybės pažangą. Užtenka pamatyti, kokia ekonomine dykviete virsta Lietuvos paribio rajonai, kad išryškėtų, jog tokia valdžios trumparegystė tapo didžiausia grėsme visos valstybės saugumui.
Alternatyva – universitetų federacijos
Kodėl prieškario vyriausybės vis steigė naujus universitetus, o dabartinė bene didžiausiu savo uždaviniu laiko jų skaičiaus sumažinimą (prie kažko prijungiant)? Kodėl anų laikų vyriausybėms buvo reikalingas net atskiras Sporto universitetas, Pedagogikos ir Prekybos institutai, nors jos tikrai nebuvo turtingos arba lengvabūdiškai išlaidaujančios? Atsakymas gana paprastas, bet itin pamokantis: universitetų veikla geriausiai parodo valstybės patrauklumą, specializuoti universitetai efektyviausiai kuria mokslą ir užtikrina kokybiškas studijas.
Absurdišką kelių verslo garsiakalbių sukurptą „universitetų tinklo optimizacijos planą“ vadinti reforma, kuri neva skatins valstybės pažangą, gali tik visiškai nesuvokiantys šios sistemos esmės arba besivadovaujantys anaiptol negeranoriškais siekiais. Tai turi suprasti visas Seimas. Jokie prievartiniai jungimai pažangos nepaskatins. Nuskurdinti ir pergąsdinti, net dėl artimiausios ateities neužtikrinti mokslo institucijų darbuotojai, iš kurių dar ir nuolat tyčiojamasi, tikrai netaps tokių valdžios veiksmų šalininkais. Ar normalu, kad universitetų langai dangstomi gedulo juostomis?
Pirmiausia leiskime ramiai dirbti didžiausią potencialą sukaupusiam Vilniaus universitetui. Tokiame milžiniškame darinyje yra gana daug vidinių struktūrinių problemų, kurias turi išspręsti pati šio universiteto bendruomenė. Pirmiausia tai universiteto lituanistinės įtakos, plačiąja šios sąvokos prasme, stiprinimas ir būsimų absolventų rengimas darbui pačiose sudėtingiausiose valstybės valdymo srityse. Būtent toks vaidmuo ir skiriamas prestižiniams universitetams: Jungtinėje Karalystėje – Oksfordo (Oxford) ir Kembridžo (Cambridge), Jungtinėse Amerikos Valstijose – Harvardo, Masačusetso (Massachusetts). Nelogiška šiuo metu Vilniaus universitetui užkrauti pedagogų rengimo ar kurią nors kitą jam visiškai nebūdingą misiją. Šio universiteto vadovai ne kartą yra pripažinę, kad jų nežavi įpareigojimai prisijungti Mykolo Romerio, Lietuvos edukologijos ar Šiaulių universiteto padalinius.
Universitetų federacijos idėja – gerai žinoma. Bene didžiausią ir Lietuvai ypač patrauklią patirtį turi sukaupusi Jungtinė Karalystė. Federaciją sudarančios universitetinio ugdymo institucijos, išlaikydamos savarankišką juridinių asmenų statusą, įgyja daug galimybių sutelkti akademinį potencialą ir efektyviai naudoti finansinius bei infrastruktūros išteklius. Galima operatyviai išsiaiškinti, kurių studijų programų atskiruose universitetuose galima atsisakyti, o kuriuose yra ištekliai, leidžiantys jas kokybiškai vykdyti. Federacijai bendradarbiaujant su svarbiausiais mokslo centrais ir vietos bei užsienio pramonininkų asociacijomis, išryškėja vykdomų programų tobulinimo galimybės bei naujų programų kūrimo perspektyvos. Federacija leidžia atsisakyti besidubliuojančių administracinių ir ūkinių struktūrų, plėtoti tarpuniversitetinius ir tarptautinius projektus, integruoti dabar veikiančius ir įkurti naujus teritorinius mokslo centrus bei filialus regionuose, plėtoti mokslo populiarinimo veiklą, koordinuoti specialistų rengimo procesą kolegijose ir profesinio rengimo centruose.
Atsižvelgiant tiek į geografinius, tiek į ekonominius ir kitus veiksnius, Lietuvai optimalus būtų trijų – Vilniaus, Kauno ir Regionų raidos – universitetų federacijų modelis. Pastarąją sudarytų Aleksandro Stulginskio, Klaipėdos ir Šiaulių universitetai bei prie jo prijungtas dabartinis KTU Panevėžio filialas. Ši universitetų federacija gana operatyviai parengtų socioekonominius projektus, užtikrinančius tolygų ir tvarų visų Lietuvos regionų ekonomikos augimą.
Sutartiniai veikdamos trys universitetinės federacijos greitai išspręstų ir Lietuvai itin aktualią mokslininkų potencialo išsaugojimo problemą. Dėl šiuo metu sumažėjusio studentų skaičiaus nemaža dalis dėstytojų būtų perkelta į mokslinių tyrimų padalinius. Lėšas, kurias šiuo metu ŠMM yra numačiusi vadinamajai „universitetų tinklo optimizacijai“, panaudojant dėstytojų ir tyrėjų atlyginimams, naujai įrangai įsigyti bei esamai tobulinti, Lietuva įgytų unikalią galimybę pritraukti aukščiausios kvalifikacijos mokslininkus ir pasiekti tokią studijų kokybę, kuri ją priartintų prie pačių patraukliausių naujoms investicijoms valstybių. Mokslui skirtos biudžeto ir verslo lėšos duotų pačią didžiausią grąžą.
Prof. dr. Jonas Jasaitis