Paskirta Valstybės Nepriklausomybės stipendija. Sausio 29 d. Valstybės Nepriklausomybės stipendijos skyrimo komisija, išnagrinėjusi pateiktas kandidatų paraiškas, nusprendė Valstybės Nepriklausomybės stipendiją skirti dr. Norbertui Černiauskui. Norbertas Černiauskas gimė 1984 m. balandžio 9 d. Utenoje. Baigė Anykščių Antano Vienuolio gimnaziją. Studijavo Vilniaus universitete. Dirbo istorijos ir pilietiškumo pagrindų mokytoju Vilniaus r. Paberžės „Verdenės“ gimnazijoje (2007–2009), Utenos apskrities šaulių 9-osios rinktinės vado pavaduotoju (2009–2012), moksliniu ekspertu Utenos kraštotyros muziejuje (2012–2013). Nuo 2013 m. yra Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Naujosios istorijos katedros lektorius.
N. Černiauskas Valstybės Nepriklausomybės stipendijos skyrimo komisijai pateikė projektą „Gerovės valstybės vizija ir jos kūrėjai Lietuvos Respublikoje 1918–1940 metais“. Projekto tikslas – ištirti 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos socialinės politikos teoretikų ir praktikų indelį, kuriant gerovės valstybės užuomazgas, ir sudaryti kolektyvinę socialinės politikos kūrėjų biografiją.
Valstybės Nepriklausomybės stipendija skiriama humanitarinių ir socialinių mokslų sričių jauniesiems mokslininkams už Lietuvos valstybingumo stiprinimui svarbius mokslo tyrimus, su jais susijusią visuomeninę veiklą ir mokslo populiarinimo darbus bei konkursui stipendijai gauti pateiktą įgyvendinti mokslinio tyrimo projektą. Valstybės Nepriklausomybės stipendija įteikiama kiekvienų metų kovo 11 d. – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną.
Dėl moksleiviams ir pedagogams organizuojamų lytinio švietimo mokymų. Seimo narys Rimantas Jonas Dagys kreipėsi į švietimo ir mokslo ministrę Jurgitą Petrauskienę, prašydamas atsakymų dėl VšĮ „Įvairovės ir edukacijos namai“ organizuojamų mokymų lytinio švietimo temomis. R. J. Dagys teigia, kad klausimai kilo dėl tėvų ir pedagogų susirūpinimo, kad mokyklose lankosi neformalaus lytinio švietimo atstovai, kurie dėsto galimai švietimo ir mokslo ministro patvirtintos Sveikatos ir lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai bendrosios programos neatitinkančią informaciją. „Suaugę žmonės turi prisiimti atsakomybę ir nuspręsti, ko norime išmokyti jaunuomenę: žongliruoti lytimis ir lengvabūdiškai santykiauti, kadangi galima apsisaugoti nuo ligų ir nėštumo, ar lytiniais santykiais užsiimti suprantant savo ir kito žmogaus vertę, moralinę atsakomybę už savo veiksmus, orientuojantis į ilgalaikius santykius“, – teigia Seimo narys. Pasak R. J. Dagio, „tėvai ir pedagogai informuoja, kad Viešosios įstaigos viešai pateikiama medžiaga yra pagrįsta LGBT nuostatomis ir mokymu apie „socialinę lytį“, „galimybę išbandyti įvairius lytinės tapatybės ir nestereotipinius lyties raiškos būdus“. Joje teigiama, kad „svarbu, kad vaikai suprastų savo socialinės lyties tapatybę ir tai, kad jie neprivalo tilpti į binarės lyčių sistemos rėmus“, ir pan. „Tai kelia rūpestį, ar pedagogai ir ypač moksleiviai už mokinių krepšelio lėšas nėra mokomi dalykų, kurie prieštarauja pačios ministerijos patvirtintoms nuostatoms ir valstybės tikslams šioje srityje“, – klausia Socialinių reikalų ir darbo komiteto narys.
Rasti lėšų knygų leidybai apie 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos signatarus. Seimo narys Laurynas Kasčiūnas kreipėsi į kultūros ministrę Lianą Ruokytę-Jonsson ir krašto apsaugos ministrą Raimundą Karoblį, prašydamas atsižvelgti į Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Tarybos 1949 m. vasario 16-osios Deklaracijos reikšmę Lietuvos valstybės tęstinumui ir surasti galimybę skirti lėšų knygų serijos apie 1949 m. vasario 16 d. deklaraciją pasirašiusius asmenis: Joną Žemaitį-Vytautą, Adolfą Ramanauską-Vanagą, Juozą Šibailą-Merainį, Petrą Bartkų-Žadgailą, Aleksandrą Grybiną-Faustą, Leonardą Grigonį-Užpalį, Vytautą Gužą-Kardą ir Bronių Liesį-Naktį leidybai.
„Informacijos ir mokomosios medžiagos apie LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos signatarus trūkumas buvo pastebimas nuolat. Sovietinės okupacijos metais informacija apie LLKS deklaraciją buvo slepiama, dėl ko užaugo karta, nieko nežinanti apie šį istorinį įvykį ir jame dalyvavusius asmenis. Tokia padėtis lemia ir tai, kad informacija apie Lietuvos valstybei nusipelniusius asmenis viešojoje erdvėje yra lengvai manipuliuojama – visuomenė yra neatspari trečiųjų šalių skleidžiamai propagandai“, – komentavo Seimo narys.
Užtikrinti Lietuvos televizijos transliavimą lietuvių gyvenamose Lenkijos vietovėse. Seimo nariai – Laurynas Kasčiūnas, Žygimantas Pavilionis, Audronius Ažubalis ir Paulius Saudargas kreipėsi į Lietuvos Respublikos susisiekimo ministrą Roką Masiulį, Lietuvos radijo ir televizijos generalinį direktorių Audrių Siaurusevičių ir Lietuvos radijo ir televizijos centro generalinį direktorių Remigijų Šerį, prašydami užtikrinti LRT kanalų transliavimą lietuvių gyvenamose Lenkijos vietovėse.
Pasak parlamentarų, nors dauguma lietuvių kilmės Lenkijos Respublikos piliečių gyvena netoli pasienio su Lietuva įsikūrusiose gyvenvietėse, dalyje jų Lietuvos televizijų programos kol kas nėra transliuojamos. Tai ypač aktualu Suvalkų mieste gyvenantiems Lenkijos lietuviams. Tokia situacija mažina galimybes šioje šalyje gyvenantiems lietuviams sužinoti apie įvykius Lietuvoje, taip pat domėtis Lietuvos kultūriniu gyvenimu.
L. Kasčiūno teigimu, dėl lietuviškų kanalų retransliacijos nebuvimo didelė dalis Lenkijos lietuvių faktiškai neturi galimybės domėtis Lietuvos aktualijomis. Be to, dauguma Lietuvoje sukurtų kino filmų rodomi tik Lietuvos kino teatruose ir televizijos kanaluose. Todėl Lenkijos lietuviai turi ribotas galimybes susipažinti su Lietuvos kinematografija. „Galimybė Lenkijos lietuviams žiūrėti lietuviškus televizijos kanalus yra viena iš priemonių, siekiant, kad kitose šalyse gyvenantys lietuvių kilmės asmenys turėtų geresnes galimybes išmokti lietuvių kalbą. Nors Lenkijoje veikia mokyklos, kuriose dėstoma lietuvių kalba, tačiau, gyvendami šioje šalyje, lietuviškų mokyklų abiturientai turi ribotas galimybes pritaikyti mokykloje įgytas taisyklingos lietuvių kalbos žinias ir dėl šios priežasties dalis jų rizikuoja prarasti savo lietuvišką tapatybę “, – pabrėžė Ž. Pavilionis.
Laikas stabdyti nežabotą miškų išpardavimą. Pastaruoju metu paaiškėjo, kad ne tik žemės ūkio paskirties žemė superkama dideliais kiekiais, galimai apeinant įstatymus, bet taip pat ir miško žemė „parceliuojama“ neribotai, nes Aplinkos ministerija nemato reikalo įvesti kokius nors saugiklius. Vienas iš pavyzdžių, kai Lietuvoje atskiros galingos korporacijos dideliais kiekiais superka mūsų šalies miškus: Švedijos baldų pramonės ir prekybos grupė „Ikea“ jau galimai įsigijo 15 tūkst. hektarų Lietuvos miškų, panašų miškų plotą jau įsigijo ir kita bendrovė „Eurofbrest“. „Vyriausybei reikėtų susirūpinti, ar tokiais kiekiais parduodant miškus, įkūrus vieną miškų valdymo įmonę, mūsų girios „nesubėgs“ į vienas rankas. Žemės sukoncentravimu tūkstantiniuose vieno savininko plotuose susirūpinta pavėluotai. Visuomenė, žiniasklaida turi atidžiai stebėti – ar po kurio laiko nepasigirs balsų, kviečiančių į centralizuotą miškų valdymą įsileisti „privatų investuotoją“. Gal savą, gal svetimšalį, ir pradėti masinį miškų kirtimą. Ypač tai svarbu pasienio zonose, kai mūsų šalies juridiniai asmenys, šiose teritorijoje supirkę didelius miškų plotus, vėliau galimai juos akcijų pavidalu parduos nedraugiškos užsienio šalies investuotojams. Tai galėtų kelti grėsmę šalies saugumui“, – pažymi K. Starkevičius.