Kas atėmė šią teisę iš akademinės bendruomenės ir kaip ją susigrąžinti?
Koks buvo iš tikrųjų mokslo vaidmuo, formuojant Lietuvos ekonominę politiką? Gerai besitvarkančioje visuomenėje mokslas turi būti vienu iš ekonominės politikos formuotojų – greta politinio elito, verslo interesų grupių, veikiančių per lobistus, asocijuotas struktūras, arba politinės korupcijos būdais perkančių įstatymus. Dar pridėkime nevyriausybines organizacijas, žiniasklaidą, ir, be abejo, tarptautines institucijas, kurių vaidmuo anaiptol ne visada yra naudingas valstybei.
Pirmaisiais Nepriklausomybės metais mūsų to meto mokslo vaidmuo tikrai buvo ryškus. Prisiminkime Ekonominio savarankiškumo koncepciją, vėliau virtusią įstatymu, didžiulę grupę ekonomistų, rengusią tą koncepciją. Kai kurių iš jų vardais pavadintos Seimo salės. Pamename Kazimierą Antanavičių, gal kiek mažiau Stasį Uosį, Vladą Terlecką ir daugybę kitų.
Pirmaisiais Nepriklausomybės metais Lietuvai integruojantis į tarptautines institucijas, ekonominėje politikoje akivaizdžiai stiprėjo neoliberalų spaudimas. Beveik visi pamiršo dokumentą „Ekonominės politikos memorandumas“, tarnavusį kaip gairės to meto ekonominei politikai. Aš tuo metu kaip tik grįžau iš stažuotės Nyderlanduose ir klausiau savo kolegų ekonomistų, su kuriais dar Sąjūdžio laikais buvome Jaunųjų ekonomistų klubo nariais, kas iš jų dalyvavo rengiant šį dokumentą. Atsakymas buvo toks: tik Tarptautinio valiutos fondo ekspertai. Jau vėliau, man dirbant Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje, mes su kolegomis parengėme lyginamąją analizę, išbraukdami iš teksto žodį „Lietuva“ ir įrašydami Bulgariją, Latviją ar Albaniją. Niekas nepasikeitė. Viskas ėjo viena vaga. Ta viena vaga, kaip mes sakydavome su kolega iš Latvijos (estų atstovas nelabai norėjo kalbėti), buvo trys „ne“ – ne paramai, ne subsidijoms, ne importo tarifams. Šis požiūris ir nugalėjo.
Čia buvo mūsų ekonominės politikos pradžia. Ar buvo bandymų atsispirti? Jie buvo nepopuliarūs. Žmogus toje itin politizuotoje aplinkoje su kitokiomis ekonominėmis pažiūromis buvo kalamas prie sienos. Itin retas dokumentas buvo išspausdintas laikraštyje „Atgimimas“, autoriai – akad. Raimundas Rajeckas ir ministras Julius Veselka (abu jau mirę). Šiuo įstatymu norėta apibrėžti valstybės galias ekonomikoje ir verslo laisvės ribas. To įstatymo pagrindu, kaip rašo patys autoriai, turėjo būti kuriama savarankiškos ekonominės politikos teisinė bazė. Deja, šis įstatymas buvo palaidotas vienos komisijos stalčiuje. Tai – ne sąmokslo teorija, apie tai rašo patys įstatymo autoriai.
Kaip viskas vyko toliau? Mūsų ekonominę politiką apibrėžė narystė tarptautinėse organizacijose. Prieš tai: stojimas į jas, derybiniai reikalavimai. Kaip žinia, stojome į Pasaulinę prekybos organizaciją, kurios reikalavimai buvo gana kieti. Tarptautinio valiutos fondo įtakos pavyko kažkiek atsikratyti, kai mes jiems grąžinome skolas. Kad ir kaip būtų, tarptautinių institucijų vaidmuo buvo pernelyg didelis, ignoruojant visą nacionalinę specifiką.
O kaip yra dabar? Antai penkioliktos Vyriausybės darbo pradžioje buvo konstatuota, kad Lietuvoje visos strategijos parengtos chaotiškai. Tuo metu galiojo Valstybės ilgalaikės raidos strategija, Ekonomikos (ūkio) plėtros strategija, visos savivaldybės privalėjo parengti savąsias strategijas. Jose buvo įdomių dalykų: Zokniuose (Šiauliuose) – kosmodromas, Klaipėdoje – „raudonųjų žibintų kvartalas“ ir pan. Matyt, taip norėta pritraukti dėmesį ir investicijas. Po to buvo bandoma įvesti tvarką, kurios rezultatas žinomas – Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“.
Dabar visi diskutuoja – tiek verslo žmonės, tiek akademikai, kurių, beje, strategiją rengiančioje grupėje, buvo labai mažai, kodėl ji neveikia. Kodėl dokumentas nėra toks, koks turėtų būti tokio pobūdžio dokumentas, nors buvo priimtas ir Vyriausybės, ir Seimo. Taigi ką dabar daryti? Ar toks dokumentas tikrai reikalingas (nes manoma, kad jo nereikia, nes gyvenimas dinamiškas, situacija keičiasi itin greitai ir tiesiog neįmanoma numatyti kaitos veiksnių)? Tačiau nutiko tai, ką yra rašęs prof. Povilas Gylys: „Jeigu nežinai kur eiti, ten ir nenueisi.“ Jeigu tokios strategijos reikia, būtina ją modifikuoti ir įgyvendinti. Pasidomėjęs Vyriausybėje, išgirdau įdomų teiginį: esą ją modifikuoti reikia, tačiau dabartinė strategija labai patinka Briuseliui. Todėl klausiu, ar jos reikia Lietuvai, jos verslui, viešajam sektoriui? Ar svarbiau tai, kad ji tinka Briuseliui, todėl nieko nekeičiame?
Mano išvados – labai paprastos. Manau, kad mokslo poveikis teisėkūrai ekonomikoje turi remtis penkiais žingsniais. Pirma, turi būti kuo daugiau užsakomųjų studijų, ruošiantis vienokiam ar kitokiam posūkiui ekonomikoje. Čia būtų galima pateikti daug pavyzdžių net iš ES istorijos. Antra, mokslas turėtų dalyvauti rengiant konkrečius teisės aktus ir pateikti savąjį dokumento vertinimą. Trečia, mokslininkai, turėtų stebėti to dokumento kelią iki tol, kol jis priimamas Seime. Ketvirta, būtina dokumento įgyvendinimo stebėsena ir pasekmių analizė. Ir pagaliau, penkta – mokslininkai privalo už tai gauti adekvatų atlygį.
Doc. dr. Raimundas Dužinskas
Parengta pagal kalbą Seime įvykusioje konferencijoje, kurią organizavo LMS, LAMPPS ir LŽTGA