Tolimoje Tasmanijoje profesorius Algimantas Taškūnas, nagrinėdamas dabartinę lietuvių kalbėseną, ko gero nebeištvėręs mūsų labai prastos kalbos kultūros, 1998 m. išleido „Nereikalingų svetimžodžių rinkinį“ ir pateikė jų lietuviškus atitikmenis.
Žinoma, niekas nesiūlo visai atsisakyti tarptautinių žodžių. Tačiau atidžiai įsiklausykime ir įsitikinsime, kad kaišiojame tuos vadinamuosius svetimžodžius ir tais atvejais, kai turime patogius, lengvai ištariamus ir tą pačią prasmę turinčius lietuviškus žodžius. Štai keli pavyzdžiai:
realybė (tikrovė); progresas (pažanga); resursai (ištekliai); šansas (proga); lokacija – vietovė; faktorius (veiksnys), lyderiauti (pirmauti) ir t. t. Dažnai prie angliško žodžio tik negrabiai prilipdome lietuvišką galūnę.
Gal vartodami svetimžodžius jaučiamės labiau išsimokslinę ar „madingesni“ („juk dabar visi taip sako“)? O gal esame tik paprasčiausi apsileidėliai, tiesiog tingintys prisiminti gimtosios kalbos žodį, nuo vaikystės „lūposna įdėtą“? Nebejaučiantys, kokia skurdi, nevaizdinga arba, kaip sakytų senoliai, nusususi kasdienė mūsų kalba. Tokie, kurie visur mato tik „problemas“ (ne rūpesčius, sunkumus ar klausimus) arba tuos, jau vos ne dantų skausmą sukeliančius „iššūkius“. Pastarasis žodis – lietuviškas, bet dabar kaišiojamas visur: ir parduotuvėje, ir mokslo straipsniuose, ir Seimo posėdžiuose. Tarsi nebūtų tinkamesnių, o neretai ir tikslesnių, pavyzdžiui, išbandymai, reikalavimai ir pan.
Parengė Jonas Jasaitis.