Arvydas Šeškevičius. (2015). Simno ir jo apylinkių pradinės mokyklos 1782–2012. Uždaroji dizaino ir leidybos AB KOPA.
Laimingas tas, kuris jaučia tvirtą ryšį su gimtąja žeme ir pajėgia jai šimteriopai grąžinti tai, ką iš jos gavo. Toks yra profesorius, biomedicinos mokslų daktaras Arvydas Šeškevičius.
Arvydas Šeškevičius gimė gražiame Dzūkijos bažnytkaimyje – Simne 1939 m. liepos 5 d. Besimokydamas Simno vidurinėje mokykloje, pajuto savo tikrąjį pašaukimą – tapti gydytoju. Ir šio tikslo atkakliai siekė, nugalėdamas pasitaikančias kliūtis, o jų būta. Nestojo į komjaunimą, be to, sovietinės mokyklos mokiniui nederėjo lankyti bažnyčią, o ją lankė. Šios ir kitos „nuodėmės“ atsispindėjo charakteristikoje ir tapo rimtu trukdžiu, siekiant užsibrėžto tikslo. Tačiau jaunuolis nepaliovė grumtis su vėtromis bei žmogaus dalia ir 1970 m. baigė Kauno medicinos instituto (dabar – Kauno medicinos universitetas) Medicinos fakultetą. 1968–1969 m. atliko praktiką Alytaus rajono ligoninėje.
Darbo pradžia gimtojoje Dzūkijoje – Seirijuose (Lazdijų r.) gydytojas terapeutas. Vėliau Kauno medicinos universiteto Kardiologijos institute – mokslinis bendradarbis ir gydytojas kardiologas. Sėkmingai kopė gydytojo ir mokslininko laiptais: medicinos mokslų daktaras (1991), profesorius (2005). Už nuopelnus, kuriant pirmąjį šalyje universitetinį Slaugos fakultetą, Arvydui Šeškevičiui suteiktas nusipelniusio Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotojo vardas. Lietuvos paliatyviosios medicinos pradininkas. Už šį pasiaukojamą darbą 2011 m. tapo Lietuvos Garbės „Metų pašaukimo“ laureatu, 2012 m. paskelbtas Simno miesto žmogumi.
Aktyvus spaudos bendradarbis ir visuomenininkas. Paskelbė daugiau kaip 50 mokslinių ir daugiau kaip 200 populiarių straipsnių, yra daugelio medicinos vadovėlių autorius. Mokslinėse konferencijose Belgijoje, Vokietijoje, Korėjoje, Ispanijoje, Portugalijoje ir kt. skaitė pranešimus.
Daug atlikta, daug pamatyta, daug išdalinta savęs. Ir tada atsigręžta į gimtąją žemę, iš kurios pakilo prasmingam gyvenimo skrydžiui. 2006 m. buvo minimas 380 m. Simno miesto Magderburgo teisių suteikimo jubiliejus. Arvydas Šeškevičius kartu su broliu Benonu išleido knygą „Simnas“. 2012 m. jo rūpesčiu išleista buvusios Simno gimnazijos mokytojos tremtinės Adelės Berčiūnaits-Krasnickienės (Arvydo pusseserės) prisiminimų ir poezijos knyga „Pavogta svajonė“.
Simno pradinės mokyklos 230 m. jubiliejus paskatino mokslininką dar kartą savo darbais sugrįžti į gimtinę. Taip gimė knyga „Simno ir jo apylinkių pradinės mokyklos 1782–2012“, išleista 2015 m. (430 p., spausdino uždaroji dizaino ir leidybos AB KOPA). Šios knygos „Pratarmėje“ autorius rašo: „Niekas niekada plačiai ir išsamiai nerašė apie Simno ir jo apylinkės pradines mokyklas, jų mokytojus ir mokinius. Iš pradžių buvo nedrąsu: ar sugebėsiu perduoti tų laikmečių mokyklų reikšmę lietuvių tautai ir kultūrai, ar visus įamžinsiu. Tai pirmasis mano bandymas prisiliesti prie garbinga šviesa spindinčių mokyklų, jų puoselėtų vertybių. Sunkus ir atsakingas šis darbas, reikalaujantis kelerių metų atkaklaus darbo. Nesu nei rašytojas, nei istorikas – esu gydytojas.“
Pirmajame skyriuje „Priešistorė“ autorius, remdamasis rašytiniais šaltiniais ir archyvo dokumentais, supažindina su parapinių mokyklų atsiradimu Lietuvoje, pirmaisiais mokytojais ir mokytojų seminarijomis, kurios rengė kvalifikuotus mokytojus. Sužinome, kad „1782 m. Simno vikariate veikė parapinė lenkiška mokykla, kurioje mokėsi 10 mokinių: 1 šlėkta, 8 miestiečiai, ir 1 kaimietis. Po 1863 m. sukilimo visos lietuviškos parapinės mokyklos buvo uždarytos.
Skyriuje „Lietuviškos raštijos ir kalbos išlikimo drama 1782–1918“ autorius atskleidžia Lietuvos mokyklos ir lietuviškosios raštijos kelią. Daug iškentėjo mūsų baltų dukraitė: niekinta šlėktų dvaruose, trypta caro padu, dusinta gyvuliniuose vagonuose… Ji išliko. Tokį pat kelią ėjo ir Lietuvos mokykla. Istoriniame kontekste užfiksuota šalia kitų Lietuvos mokyklų ir Simno mokykla, kurioje mokėsi Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis:
„1871 m. du mėnesius (gegužės ir birželio) mokiausi Simno mokykloje, kur mokytojas Seroslavskis (ne seminaristas) mane ir kitus mokinius drūčiai rykštėmis mušė.
Simnas 1872 m. sulaukė mokytojo seminaristo Juozo Žičkausko, bet neilgai jis Simne buvo; 1874 m. atvyko Simnan labai geras ir visų mylimas mokytojas seminaristas Juozas Vitkauskas.“
XIX a. pabaigoje rusišką mokyklą Simne lankė maždaug 120 vaikų.
Uždraudus lietuvišką spaudą lotyniškais rašmenimis, Lietuvoje kūrėsi slaptosios daraktorių mokyklos. Knygoje trumpai pristatomi žinomiausi Simno valsčiaus daraktoriai. Nikodemas Abromaitis, knygnešys ir daraktorius, buvo baigęs parapinę mokyklą, įkūrė slaptą mokyklą ir bendrabutį. Jonas Juškauskas mokė vaikus ne tik gimtajame Kalesninkų kaime, bet ir kituose. Daraktorius Raulas Lukoševičius buvo savamokslis, vasarą dirbdavo statybose, o žiemą daraktoriavo gimtajame Kalesninkų kaime. Kazys Stasiukynas, daraktorius ir knygnešys, savo namuose Peršėkininkų kaime įkūrė slaptą lietuvišką mokyklą, į kurią rinkdavosi ir aplinkinių kaimų, Obelytės, Varnagirių, vaikai. Adomas Vitukynas, knygnešys ir daraktorius, 10 metų darbavosi Daugirdų, Aleknonių ir Verebiejų kaimuose.
Panaikinus spaudos draudimą, pradėta leisti vadovėlius lietuvių kalba. 1906 m. į Simno pradinę mokyklą atvyko mokytojas Petras Andrašiūnas, vėliau dirbo Petras Bendorius.
Skyriuje „Nepriklausomos Lietuvos mokyklos 1918–1940 m.“ išsamiai atskleidžiamas valstybinės švietimo sistemos kūrimas. Plačiai analizuojamos Simno valsčiaus pradžios mokyklos. 1918 m. Simne pradėjo veikti keturių skyrių valdinė lietuviška mokykla, jos vedėju paskirtas Jonas Bendorius. Mokyklų tinklas labai greitai plėtėsi, nes 1920 m. Simno valsčiuje jau veikė šešios pradžios mokyklos, Simne – lietuvių ir žydų. Pateikiama daug faktinės medžiagos apie mokinių skaičių, mokytojų išsilavinimą. 1939 m. Simno valsčiuje veikė 16 pradžios mokyklų. „1938 m. Simno pradinėje mokykloje buvo 6 skyriai. Mokykloje dirbo 5 mokytojai. <…> 1939 m. mokinių buvo 230. Mokyklos klasės įsikūrusios samdomuose privačiuose namuose, išsimėčiusios po visą miestą“. Autorius Simno ir Simno valsčiaus mokyklas parodo Lietuvos mokyklų kontekste ir daro išvadą, kad „Lietuva per dvidešimt dvejus metus pasiekė tikrai aukštų rezultatų. Carinės priespaudos ir Pirmojo pasaulinio karo nualintame krašte nuo slaptųjų mokyklų po šiaudiniu stogu gana greitai pereita prie pavydėtinai aukšto lygio švietimo sistemos, lygintinos su Danijos švietimo sistema“.
pradinė mokykla. 2016 m.
Ramų gyvenimą sudrumstė atžlegėję sovietų tankai. Bolševikų okupacija sugriovė sukurtą tautos švietimo rūmą. Prof. dr. Arvydas Šeškevičius aprašo pirmąją sovietinę, nacių ir antrąją sovietinę okupacijas. Istoriniame kontekste atskleidžiamas mokyklos kelias ir sudėtingi mokytojų likimai. Kiekvienas okupantas kėlė savus reikalavimus, o mokytojas privalėjo paklusti. Daug jų buvo deportuota iš Lietuvos, vien 1941 m. per Juodąjį birželį ištremti 1098 mokytojai. Neaplenkė ši tragedija ir Simno bei jo apylinkių pradinių mokyklų mokytojų: buvo ne tik ištremtų, bet ir kalintų lageriuose, o Verebiejų pradinės mokyklos mokytojas Juozas Lesevičius buvo nuteistas sušaudyti. Karas pasibaigė. Žmonėms prasidėjo kitos kančios, nes įsigalėjo sovietinė valdžia su savo režimu ir diktatūra. Knygoje pateikiami sovietinėje pradinėje mokykloje dėstomi dalykai, mokytojų sąrašai pagal amžių ir išsilavinimą, citatos iš pedagogų tarybos posėdžių, iš kurių sužinome, kaip buvo formuojama mokinių pasaulėžiūra, kokius papildomus darbus privalėjo atlikti mokytojai ir kt.
Skyriuje „Lietuvos atgimimas ir nepriklausomybės atkūrimas“ A. Šeškevičius atskleidžia tautinės mokyklos kūrimą, naujus ugdymo planus, popamokinę veiklą. Didžiąją knygos dalį sudaro pradinių klasių mokytojų ir buvusių Simno pradinės mokyklos mokinių atsiminimai.
Daug dėmesio autorius skiria Simno apylinkėje veikusioms mokykloms, šiuo metu uždarytoms dėl mokinių stygiaus: Metelicos, Kavalčiukų, Gluosninkų pradinės mokyklos ir Ąžuolinių, Mergalaukio, Verebiejų pagrindinės mokyklos, išaugusios iš pradinių. Tai rašytinis paminklas jau nebeesančioms mokykloms. Autorius valdingai paima skaitytoją už rankos ir vedasi per šių mokyklų slenksčius, supažindindamas su jų vadovais, mokytojais, mokiniais.
Džiugu, kad Simno ir jo apylinkių pradinės mokyklos buvo daugelio įžymių žmonių kelio pradžia. Simno pradžios mokyklos auklėtinis yra ne tik knygos autorius prof. dr. Arvydas Šeškevičius. Joje taip pat mokėsi rašytoja Emilija Liegutė, Kavalčiukų pradinę mokyklą baigė agrarinių mokslų daktaras Vincas Kupčinskas, Žuvintų pradinę mokyklą – docentė socialinių mokslų daktarė Alma Stasiulevičiūtė, Atesnykėlių pradinę mokyklą – docentas medicinos mokslų daktaras Bronius Špakauskas.
Prof. dr. Arvydo Šeškevičiaus knyga „Simno ir jo apylinkių pradinės mokyklos 1782–2012“ yra labai informatyvi, pradinių mokyklų kelias atskleistas istoriniame kontekste, mokslinio ir beletristinio stiliaus dermė daro ją patrauklią plačiajam skaitytojų ratui. Tikėtina, kad ši knyga gražiai įsikomponuos į Lietuvos pedagogikos istoriją, suteikdama vertingų žinių apie Simno ir jo apylinkių pradines mokyklas.
Elvyra Biliūtė-Aleknavičienė