Pastarieji dešimtmečiai tapo tikru išbandymu visuomenei, nes 2007–2008 m. ir 2011 m. žemės ūkio produkcijos kainų šuoliai parodė šalių bejėgiškumą, valdant pasaulio rinkoje vykstančius procesus, bei dar kartą priminė, kaip mažai mes žinome apie tiekimo grandinių veikimo ypatumus. Straipsnyje apžvelgiamos žemės ūkio ir maisto produktų tiekimo grandinių skaidrumą didinančios iniciatyvos ir jų vystymo poreikis ES.
Vienas iš svarbiausių ES bendrosios žemės ūkio politikos tikslų yra vartotojams tiekiamos produkcijos priimtinos kainos užtikrinimas. Tačiau neprognozuojamas žemės ūkio produkcijos ir maisto kainų augimas 2007–2008 m. ir 2011 m. parodė, kad kasmet skiriama didžiausia ES biudžeto dalis žemės ūkiui ir kaimo plėtrai negarantuoja, kad šis tikslas bus pasiektas. Buvo pripažinta, kad trūksta ne tik žinių apie ES tiekimo grandines, bet ir duomenų, kurie leistų stebėti vykstančius pokyčius. Įvykusios krizės paskatino ES ir kitas pasaulio šalis tobulinti statistikos duomenų rinkimą, siekiant užtikrinti didesnį žemės ūkio ir maisto tiekimo grandinių skaidrumą. EBPO ekspertas K. Deconinckas išskiria keturis maisto kainų ir išlaidų stebėsenos rafinuotumo lygius:
1 lygis. Bazinių nacionalinių vartotojų kainų stebėsena (Kanada, Graikija, Airija, Naujoji Zelandija, Lenkija, Rumunija, Švedija, Turkija ir kt.). Surinkti statistiniai duomenys leidžia konstatuoti skaudžiausias problemas – pavienių žemės ūkio ir maisto produktų vartotojų kainų pokyčius. Tačiau šie duomenys neleidžia matyti, kas iš tikrųjų lemia problemą: vertikalios tiekimo grandinės problemos arba globalios rinkos kainų pokyčių padariniai.
2 lygis. Detalesnė kainų stebėsena: geografiniai palyginimai (pavyzdžiui, Australija, Čekija, Danija, Estija, Suomija, Vengrija, Izraelis, Japonija, Korėja, Latvija, Meksika, Nyderlandai, Portugalija, Slovėnija, Šveicarija, Didžioji Britanija). Renkami duomenys leidžia matyti šalies kainų pokyčius tarptautiniame kontekste, tačiau vertikalūs kainų pokyčiai ir pavienių produktų tiekimo grandinių veiksmingumas lieka problemine vieta.
3 lygis. Kainų pokyčių palyginimas tiekimo grandinėje (pavyzdžiui, Čilė. Pažymėtina, kad Belgija, Italija, Lietuva ir ES irgi skiria išteklių šio lygio duomenų rinkimui ir tyrimams). Renkamos įvairių žemės ūkio ir maisto tiekimo grandinių dalyvių produktų kainos, kurios leidžia matyti, kaip vyksta pokyčiai grandinėje, tirti rinkos galios pasiskirstymą, analizuoti kainų pokyčius globalioje rinkoje ir daryti prielaidas dėl tiekimo grandinės veiksmingumo problemų.
4 lygis. Kainų ir išlaidų palyginimas tiekimo grandinėje (pavyzdžiui, Prancūzija, Ispanija, JAV). Renkami duomenys apie žemės ūkio ir maisto produktų kainas bei išlaidas, išskiriant svarbiausius tiekimo grandinės dalyvius. Šis lygis leidžia matyti ne tik horizontalius ir vertikalius kainų pokyčius, bet ir tiekimo grandinės dalyvius, gaunančius didžiausią pelną, geriau suprasti, kas nulemia galutinį vartotojo kainos pabrangimą.
Esminiai statistinių duomenų rinkimo pokyčiai ir judėjimas link 3-ojo lygio Lietuvoje prasidėjo po 2007–2008 m. kainų šuolio, kai tapo akivaizdu, kad ES šalyse tų pačių žemės ūkio ir maisto produktų tiekimo grandinės yra unikalios ir skirtingai reaguoja į krizės padarinius. VĮ „Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras“ pradėjo rinkti duomenis apie žemės ūkio ir maisto produktų kainas jau 2009 m., tačiau praėjo šiek tiek laiko, kol nusistovėjo jų metodika ir duomenys tapo tarpusavyje palyginami.
Lietuvoje kas ketvirtį teikiamos pieno ir pieno produktų, mėsos, paukštienos, kiaušinių, grūdų ir rapsų, bulvių, obuolių ir tam tikrų daržovių kainų grandinių apžvalgos, kurias rengia Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos užsakymu. Kainų grandinės rodo, kaip pasiskirsto kaina tarp žemdirbių, perdirbėjų ir prekybininkų. Nors ūkininkų derybinė pozicija kainų grandinėje įvardijama kaip itin svarbi problema, tačiau renkami duomenys neleidžia vienareikšmiškai teigti, kad už kainos augimą atsakingas tam tikros rinkos dalyvių grupės gobšumas ir pelno siekimas, nes dalies augimas kainų grandinėje gali būti nulemtas ir aukštomis išlaidomis. Todėl būtina didinti žemės ūkio ir maisto tiekimo grandinių skaidrumą, sugretinant kainas ir išlaidas.
Su analogiška skaidrumo problema susiduria daugelis ES šalių, todėl Europos Komisija svarsto galimybę perkelti visų probleminių sektorių žemės ūkio ir maisto produktų kainų ir išlaidų stebėseną į 4-ąjį lygį. Tačiau šiuo metu čia dar nėra vieningos nuomonės, kokiu būdu bus užtikrintas didesnis tiekimo grandinės skaidrumas bei kas turi prisiimti atsakomybę už būtinus veiksmus situacijai gerinti. Pavyzdžiui, ES šalims galima taikyti JAV maisto dolerio koncepciją.
Kas yra maisto doleris?
Maisto doleris matuoja kasmetines vartojimo išlaidas JAV pagamintam ir parduotam vidinėje rinkoje maistui. Šis rodiklis leidžia matyti, kur nukeliauja kiekvienas vartotojo dolerio centas, išleistas maistui. Jungtinių Valstijų žemės ūkio departamento Ekonominių tyrimų tarnyba (USDA ERS) apdoroja duomenis ir viešina maisto dolerio rodiklius, o tai leidžia matyti tiekimo grandinės evoliuciją įvairiais aspektais. JAV pasirinko skirtingus stebėsenos aspektus, kurie transformavosi į tris maisto dolerio banknotus: rinkodaros, pramonės grupių ir pagrindinių veiksnių.
Straipsnyje pateikti trys 2015 m. JAV maisto dolerio banknotai nominaliomis kainomis. Rinkodaros dolerio banknotas leidžia matyti, kaip pasiskirsto ūkio ir rinkodaros dalys. Pastarąjį dešimtmetį neįvyko reikšmingų pokyčių ir ūkininkų dalis praktiškai nesikeitė, tačiau nuo 1997 m. ūkio dalis mažėjo, o rinkodaros – didėjo.
Šaltinis: USDA ERS, 2017
Pramonės grupių dolerio banknotas remiasi pridėtinės vertės koncepcija ir leidžia matyti, kokia maisto dolerio dalis skirta svarbiausioms pramonės grupėms, dalyvaujančioms tiekimo grandinėje. Išskirta 10 pramonės grupių, kurios jungiamos pagal produkto arba paslaugos rūšį: ūkio gamyba, maisto perdirbimas, pakavimas, transportas, didmeninė prekyba, mažmeninė prekyba, maisto paslaugos, energija, finansai ir draudimas, reklama. 2015 m. didžiausia banknoto dalis atiteko maisto paslaugoms (34,4 proc.), maisto perdirbimui (15,6 proc.) ir mažmeninei prekybai (12,7 proc.).
Šaltinis: USDA ERS, 2017
Tačiau lyginant minėtų trijų komponentų tendencijas nuo 1997 m. pastebimas nuoseklus maisto paslaugų grupės vaidmens augimas ir maisto perdirbimo grupės vaidmens mažėjimas, o mažmeninės prekybos dalis svyruoja ir nuo 1997 m. ji šiek tiek sumažėjo. Šiame laikotarpyje reikšmingai padidėjo energijos grupei skirta maisto dolerio dalis, sumažėjo – transportavimo ir pakavimo grupių dalis.
Pagrindinių veiksnių dolerio banknote pridėtinė vertė suvokiama kaip apmokestintas atlyginimas ir kitos darbuotojo ir darbdavio išlaidos, susijusios su naudos gavimu, pajamos iš turto, mokesčiai ir importas. Ši klasifikacija sudaro galimybę tirti vietinės pridėtinės vertės ir importo pokyčius. Nuo 1997 m. pastebima importo didėjimo tendencija, tačiau vis dėlto yra aktualūs svyravimai, kuriuos nulemia krizės.
3 pav. 2015 m. maisto doleris: pagrindinių veiksnių banknotas (nominalus). Šaltinis: USDA ERS, 2017
Maisto dolerio idėjos pritaikymas Prancūzijoje
JAV maisto doleris įkvėpė sukurti analogišką makroekonominiu požiūriu pagrįstą rodiklį Prancūzijoje. Maisto euro vartojimo išlaidos irgi išskaidytos pagal pramonės grupes, tačiau rodiklio nominalas yra 100 eurų. Duomenų apdorojimas vyksta lėčiau, todėl šiuo metu prieinami tik 2013 m. rodiklio duomenys. Prancūzijos maisto eurui apskaičiuoti taikoma kita metodologinė prieiga, todėl lyginti banknotus tarpusavyje netikslinga. Tačiau maisto euro rodiklio paskirtis lieka ta pati – didinti tiekimo grandinių skaidrumą, suteikiant vartotojams informaciją apie pridėtinės vertės pasiskirstymą grandinėje.
4 pav. 2013 m. maisto euras: 1 banknotas. Šaltinis: FranceAgriMer, 2017
2013 m. Prancūzijos žemės ūkio gamybai atiteko tik 14,7 proc. dalis banknoto, orientuoto į vietinės ir kitos produkcijos vertinimą. Pridėtinės vertės išskaidymas į skirtingas pramonės grupes rodo, kad 2013 m. didžiausią pridėtinės vertės dalį sudarė prekyba (15,4 proc.), išteklių importas (14,9 proc.) ir kitos paslaugos (14,3 proc.).
5 pav. 2013 m. maisto euras: 2 banknotas. Šaltinis: FranceAgriMer, 2017
#food€uro rodiklio iššūkiai ES
EK svarsto Prancūzijos maisto euro rodiklį kaip tiekimo grandinių skaidrumo didinimo galimybę, kuri galėtų būti panaudota, kuriant visoje ES žinomą #food€uro rodiklį, informuojantį apie šalių narių pasirinktų produktų tiekimo grandinių situaciją. Nors pati maisto euro rodiklio idėja atrodo labai patraukli, tačiau EK vis dėlto turėtų labai atsakingai pasverti visus argumentus „už“ ir „prieš“, skiriant ypatingą dėmesį naudos ir išlaidų klausimui, kadangi ši iniciatyva yra susijusi su papildoma našta mokesčių mokėtojams.
Tikimasi, kad #food€uro rodiklis pagerins verslo aplinką, didinant tiekimo grandinių veiksmingumą, leis palyginti ekonomines tendencijas ES šalyse ir paskatins dalytis gerąja praktika. Viena vertus, renkami statistiniai duomenys padės nustatyti problemines vietas, kurios lemia rinkos neveiksmingumą. Kita vertus, jis sudarys sąlygas patikimiau prognozuoti rinką. Akivaizdu ir tai, kad #food€uro rodiklis padidins šalių biudžeto išlaidas duomenų rinkimui, apdorojimui, viešinimui, atitinkamos infrastruktūros bei personalo išlaikymui. ES šalių statistikos rinkimo situacija yra labai skirtinga, todėl apsisprendžiant dėl tiekimo grandinės skaidrumo didinimo iniciatyvų, vis dėlto tikslinga atsižvelgti į esamą situaciją ir neišradinėti dviračio, o veiksmingai panaudoti jau turimus išteklius. Autorė yra Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto vyresn. mokslo darbuotoja, „Mokslo Lietuvos“ redakcinės kolegijos narė.
Dr. Nelė Jurkėnaitė