Šių metų sausio 11 d. vienam žymiausių Lietuvos ugdymo mokslo kūrėjui, edukologijos habilituotam daktarui profesoriui Leonui Jovaišai būtų suėję 97-eri. Deja, tai pirmasis gimtadienis, kai Jo jau nebeturime: jis išėjo į Vėlių kalnelį praėjusių metų sausio 17-ąją.
Leonas Jovaiša gimė 1921 m. sausio 11 d. Lieplaukėje, tuometiniame Telšių valsčiuje. Po daugelio metų jis rašė: „Pirmą kartą atsakomybę už save pajutau, baigęs pradžios mokyklą, kai motina pasakė: „Į gimnaziją neisime. Nėra iš ko.“ Tik dėl laimingo atsitiktinumo jam pavyko patekti į Plungės kapucinų bendrabutį ir gimnaziją.
Nuo penktos klasės mokėsi Telšių gimnazijoje. Tačiau pirmoji bolševikinė okupacija sujaukė gyvenimo ir mokymosi planus. Padedant geriems žmonėms, jis perėjo sieną, pasiekė Berlyną ir įsidarbino Gyvybės draudimo banke. Mokydamasis vakarais, Berlyno universiteto Užsieniečių institute per trumpą laiką sugebėjo baigti trijų mėnesių programos kursus ir to paties universiteto mokykloje ruošėsi brandos atestato egzaminams. Džiaugėsi iš Šveicarijos pasiuntinybės gavęs lietuvišką užsienio pasą, tačiau sprendimo emigruoti niekada nepasirinko.
Kai sovietų armija 1941 m., prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, buvo priversta pasitraukti iš Lietuvos, Leonas Jovaiša sugrįžo į Lietuvą ir Telšių gimnazijoje išlaikė brandos egzaminus. Turėdamas vokiečių kalbos aukštesniųjų kursų baigimo pažymėjimą, įgytą Berlyno universitete, L. Jovaiša ėmėsi pedagoginio darbo, kuriam vėliau ir pašventė savo gyvenimą. Švietimo ministerija jį paskyrė į Anykščių progimnaziją dėstyti vokiečių kalbą.
Autobiografinėje knygoje „Toks gyvenimas“ būsimasis profesorius aprašė pirmuosius, didžiulį susijaudinimą sukėlusios pedagoginės veiklos įspūdžius: „Juk aš neturėjau jokios pedagoginio darbo nuovokos. Jaučiausi šiek tiek mokąs vokiškai kalbėti, ir tiek.“ Darbo krūvis buvo maksimalus – 36 pamokos – po 6 valandas kasdien. Dėstyti teko ne tik pirmoje, bet ir aukščiausioje – penktoje progimnazijos klasėje. Tačiau sėkmę lėmė didžiulis troškimas tapti ne „laikinai einančiu mokytojo pareigas“, bet tikru mokytoju. Su didžiuliu užsidegimu savarankiškai studijavo pedagogikos veikalus, stengėsi prisiminti, kaip dirbo jo paties mokytojai, ir net pats ėmėsi… rašyti vadovėlį, siekdamas, „kad mokiniai greičiau išmoktų šnekamąją kalbą“.
Tribūnoje – Vilniaus universiteto aspirantas J. Dautaras, sėdi konferencijos vadovai – pedagogikos katedrų vedėjai – prof. L. Jovaiša (VU) ir prof. A. Špona (Rygos valstybinis universitetas).
Pradedantysis mokytojas ieškojo naujų galimybių sudominti mokinius. Minėtoje knygoje jis rašė: „Pamokas dažnai pradėdavau daina. Ji darbingai nuteikdavo mokinius ir mane patį, nes prieš kiekvieną pamoką jaudindavausi. <…> Bet pradėjęs pamoką, jaučiausi joje šeimininku.“ Tai rodo, kaip atsakingai vos dvidešimties metų slenkstį perkopęs jaunuolis vertino pedagogo darbą. Su didžiule pagarba L. Jovaiša apibūdino savo kolegas – progimnazijos mokytojus: „Visus gaubė darna, jokių intrigų ar konfliktų, nors charakteriai skirtingi. Mus jungė siekimas, kaip galima geriau išmokyti savo dalyką.“ Netrukus jis įstojo laisvu klausytoju į 1941 m. gruodį vėl atidaryto Kauno universiteto Filosofijos fakultetą.
Jau pirmieji pedagoginio darbo mėnesiai padiktavo, kad reikia „pažinti auklėtinius ir jų tėvus“, „pratinti prie mokymosi organizuotumo <…>, laikytis mokyklos režimo“, „gražaus bendravimo su vyresniaisiais ir draugais…“ Jaunasis mokytojas greitai pastebėjo, kad mokiniams reikia dėmesio, vidinės organizacijos ir bendravimo kultūros. Jis pajuto, kad „pedagogo profesija darosi įdomi, traukia bendravimas su mokiniais“. Kilo sumanymas imtis užklasinės veiklos – įkurti būrelį, į kurį būtų priimami norintys „vaidinti, piešti, muzikuoti, rašyti eiles ar apsakymus“. Netrukus iš „Meno kuopa“ pavadinto sambūrio išsirutuliojo literatų, muzikų, tapytojų, dramos mėgėjų kryptys, kurioms vadovavo jomis dėmėjęsi kolegos mokytojai. Ypač pravertė platus apsiskaitymas, domėjimasis dvasiniu gyvenimu. Prasidėjus vasaros atostogoms, L. Jovaiša Berlyno universiteto Užsieniečių institute išlaikė egzaminus ir gavo pažymėjimą, suteikiantį teisę dėstyti vokiečių kalbą.
Deja, „Meno kuopos“ iniciatyva sukėlė ir tuometinio mokyklos vadovo pavydą bei norą atsikratyti kūrybingu jaunuoliu. Po metų L. Jovaiša Švietimo valdybos nurodymu buvo perkeltas dirbti į Trakų mokytojų seminariją. Atsisveikinimas su Anykščiais buvo skausmingas. Jis rašė: „Anykščiuose palikau dalį širdies, nes dalinau ją mokiniams ir kolegoms. Visą gyvenimą juos prisimenu, analizuoju įvykius, gerokai mane pamokiusius. <…> Visam gyvenimui įsitvirtino išvada, kad būtina su mokiniais gyventi jų gyvenimą ir tik po to juos mokyti dėstomo dalyko. Vėliau sužinojau apie pedagoginę meilę, kurią profesorius Vabalas-Gudaitis vadino mokinių ateities meile.“ Autorius įvardijo jo įkurtos „Meno kuopos“ narių pasiekimus. Daugelis jų tapo puikiais specialistais: muzikais, literatais, medikais. Tarp tų pirmųjų mokinių buvo ir būsimasis išeivijos lietuvių vyskupas Paulius Antanas Baltakis, muzikė Gražina Ručytė, rašytojais Antanas Paulavičius. Su kai kuriais iš jų profesorius palaikė ryšius visą gyvenimą. Tų dienų prisiminimui liko tautine juosta perrištas aplankas, kurį pasirašė 49 mokiniai, kreipdamiesi žodžiais „Mylimas Globėjau“. Įdomu, ar daug pradedančių mokytojų sulaukia tokio auklėtinių palankumo?
Trakuose L. Jovaišai tenka susidurti su kito – rudojo – okupanto keliama grėsme tautai. Iškart atsiribojęs nuo raginimų „padėti vokiečiams“, jis greitai užsitraukė hitlerininkų pyktį. Vos mėnesį padirbėjęs mokytojų seminarijoje, už priminimą mokiniams, kad Lietuvai reikia mokytojų, o svetima kariuomenė neturėtų tapti jaunimo pasirinkimu, buvo įskųstas. Netrukus ir pati seminarija buvo uždaryta. Po kelių mėnesių hitlerininkai uždarė ir Kauno universitetą.
1943 m. rugsėjo 1-ąją Leonas Jovaiša, kartu pasikvietęs ir jaunesnįjį brolį Marijų, sutiko Telšiuose. Dėstė mokytojų seminarijoje ir gimnazijoje, kurią pats prieš keletą metų buvo baigęs. Čia susiformavo ir nuostatos apie neigiamų įvertinimų skatinančią bei slopinančią įtaką mokinio asmenybei. Čia suvokta būtinybė aiškintis silpno mokymosi priežastis ir susiformavo nusistatymas: „nieko nepalik antriems metams“. Ir šiandien labai aktualus L. Jovaišos įspėjimas, kad siūlymas atsisakyti pažymių, vertinant mokymosi rezultatus, yra didelė klaida, „nes žmogaus dvasinei pažangai būtina žinoti pasiekimų lygį, kitaip jis negalės orientuotis, kokių pastangų dar reikia kelyje į tobulumą“.
Telšių mokytojų seminarijoje jaunasis dėstytojas sutiko ir savo būsimojo gyvenimo palydovę Stefutę, su kuria greta ėjo beveik 73 metus – iki pat lemtingos 2017 m. sausio 17 d. Iki deimantinių vestuvių jiems pritrūko tik poros metų. Ne kartą profesorius yra pasakęs, kad jo sėkmingo gyvenimo ir ypač efektyvios mokslinės veiklos svarbiausia sąlyga buvo didele meile pažymėtas šeimyninis gyvenimas.
1944 m. rugsėjį Leonas ir Stefa Jovaišos pradėjo dirbti Kelmės gimnazijoje. Prasidėjo antroji sovietinė Lietuvos okupacija, kai iš mokyklų buvo šalinami, tremiami ar net įkalinami patriotiškai nusiteikę, Lietuvą mylintys mokytojai, kai net vienas neatsargus žodis galėjo nulemti tolesnį gyvenimą, L. Jovaiša buvo paskirtas baigiamosios klasės auklėtoju. Nepaisant slogios pokario aplinkos, patriotinio ugdymo nuostatų jis neatsisakė. 1945 m. abiturientų išleistuvių nuotraukoje įamžintos merginos, pasipuošusios tautiniais rūbais. Tų pačių metų rudenį jaunajam mokytojui pavestos suaugusiųjų progimnazijos vadovo pareigos. Tai lėmė ne koks nors demonstruojamas lojalumas valdžiai, bet vis labiau ryškėjantis neeilinis pedagogo talentas. L. Jovaiša vis dažniau buvo kviečiamas dėstyti mokytojų tobulinimosi kursuose.
1946 m. jis pradėjo psichologijos studijas Vilniaus universitete. Išsvajotos filosofijos specialybės nei Vilniuje, nei Kaune nebuvo. Be to, kaip pats vėliau rašė, „ir filosofija ne ta, kuria domėjausi“. Greitai paaiškėjo, kad ir psichologiją, ir pedagogiką teks mokytis iš sovietinių vadovėlių, kurių didžiosios dalies lietuvių kalba dar nebuvo. Bet nepaprastas darbštumas leido sparčiai studijuoti, nepaisant didžiulio pedagoginio krūvio. Universitete tuo metu dar dirbo tokie žymūs mokslininkai, kaip Jonas Vabalas-Gudaitis, Jonas Laužikas, Alfonsas Gučas, prieškario Lietuvos laikais tobulinęsi Šveicarijos, Vokietijos ir kitų Vakarų valstybių universitetuose. Ten prasidėjo ir pažintis su moksliniais tyrimais. Būsimajam profesoriui labai pravertė geros vokiečių ir anglų kalbų žinios. Rusų kalbą taip pat teko išmokti. 1948 m. rudenį L. Jovaiša tapo Klaipėdos mokytojų seminarijos dėstytoju, o 1950 m. įgijo ir pedagogo psichologo diplomą.
Tiek pedagoginis, tiek mokslinis darbas sovietinio režimo metais buvo labai sudėtingas, reikalavęs neeilinių gebėjimų išlikti, netampant kolaborantu. L. Jovaiša vėliau rašė: „Man likimas lėmė dalyvauti nacijos švietimo darbe, kuriame turi vyrauti tiesa ir gėris. <…> Lietuva susigrąžins nepriklausomybę, jeigu joje vyraus inteligentija, šviesuomenė. Tam reikia visuotinio privalomo vidurinio ir aukštojo švietimo (aut. išryškinta), didžios kultūros, pralenkiančios pavergėjus.“
1958 m. rugsėjo 6 d. švietimo ministro įsakymu L. Jovaiša buvo paskirtas tuo metu steigiamo Mokyklų mokslinio tyrimo instituto moksliniu sekretoriumi. Instituto, kuriam vadovauti buvo paskirtas jo buvęs dėstytojas, psichologas Alfonsas Gučas, personalą, įskaitant ir mokslinį sekretorių, tada sudarė keturi darbuotojai. Laukė labai sudėtinga užduotis – numatyti būsimo mokslinio darbo kryptis ir suformuoti mokslinių bendradarbių kolektyvą. Į institutą priimti pedagogai praktikai, neturintys žinių apie mokslinio darbo specifiką, juo labiau – apie tokio darbo planavimą ir galimus veiklos rezultatus.
Tada buvo apsispręsta tyrinėti švietimo sistemos struktūros tobulinimo galimybes ir praktines atskirų dalykų dėstymo problemas. Numatytos pradinio mokymo vadovėlių rengimo pagal vieningą sistemą, lietuvių kalbos ir literatūros, rusų ir užsienio kalbų, darbinio politechninio mokymo, atskirų dalykų didaktikos tyrimų kryptys. Per seminarus buvo aptarinėjamos mokslinio darbo metodikos temos, mokomasi, kaip kaupti ir apibendrinti tyrimų duomenis, rengti disertacijas.
Tuo pat metu teko vykdyti ir praktines Švietimo ministerijos užduotis, rinkti jos tarnautojų užsakytus duomenis. Pasirodė pirmieji straipsniai spaudoje, buvo organizuojamos pirmosios mokslinės praktinės konferencijos ir vadinamieji „pedagoginiai skaitymai“. 1960 m. išleistas L. Jovaišos parengtas straipsnių rinkinys „Pirmieji gamybinio mokymo metai“. Pamažu institutas tapo visos Lietuvos švietimo sistemos metodiniu centru, rengusiu naujas beveik visų dalykų mokymo programas, vadovėlius ir metodinius leidinius, labai daug prisidėjusiu prie ugdymo turinio savarankiškumo pradų formavimo ir nacionalinės kultūros išsaugojimo mokykloje.
Būtent šio instituto kasmet tvirtėjantis mokslininkų kolektyvas stabdė besimokančio jaunimo rusifikaciją ir skatino domėtis pasaulio kultūra. L. Jovaiša ėmė tyrinėti iki tol sovietinėje sistemoje ignoruotą jaunimo profesinio pašaukimo temą ir ryžosi sukurti moksleivių profesinio orientavimo ir konsultavimo sistemą. 1964 m. lapkričio 26 d. Maskvoje, Pedagogikos teorijos ir istorijos institute jis apgynė pedagogikos mokslų kandidato disertaciją. Tai buvo pirmoji disertacija, savarankiškai parengta lietuviškajame Mokyklų mokslinio tyrimo institute.
1966 m. spalį dėl pablogėjusios sveikatos L. Jovaiša ryžosi atsisakyti instituto mokslinio sekretoriaus pareigų ir, perdavęs jas lituanistui Adomui Šoblinskui, ėmėsi vadovauti Darbinio mokymo sektoriui. Pavadinimą pakeitusiame (iš Mokyklų į Pedagogikos) mokslinio tyrimo institute jis tęsė besimokančio jaunimo rengimo tikslingai pasirinkti profesiją tyrimus, kūrė profesinio orientavimo kabinetus rajonuose, skaitė paskaitas Vilniaus pedagoginiame institute ir tuometinėje Konservatorijoje (dabar – Muzikos ir teatro akademija). 1970 m. spalio viduryje jis buvo pakviestas į Vilniaus universiteto Pedagogikos ir psichologijos katedrą. Po metų šiame universitete apgynė pedagogikos mokslų daktaro (dabar – habilituoto daktaro) disertaciją „Mokinių parengimo rinktis profesiją pagrindai“. 1973 m. jam suteiktas profesoriaus vardas.
aspirantais
Perėjęs dirbti į ką tik įkurtą VU Pedagogikos katedrą, 1978 m., mirus K. Semaškai, L. Jovaiša buvo paskirtas jos vedėju. Čia dirbant išleistos jo knygos: „Psichologinė diagnostika“ (1975), „Profesinio orientavimo pedagogika“ (1978), „Asmenybė ir profesija“ (1981), „Ugdymo gairės“ (1985), Pedagogikos pagrindai“ (kartu su Juozu Vaitkevičiumi), (1987 m. – I dalis, 1989 m. – II dalis), „Pedagogikos terminai“, „Edukologijos įvadas“ ir „Edukologijos pradmenys“ (visos – 1993).
1994 m. liepą, smarkiai pablogėjus sveikatai, L. Jovaiša ryžosi išeiti į pensiją, tačiau ir toliau tęsė mokslinę veiklą. 1995 m. išleido auklėjimo mokslo pagrindų knygą „Hodegetika“, 1999 m. – „Profesinio konsultavimo psichologiją“ (1999) ir kt., talkininkavo VU ir KTU edukologijos katedroms. 2001 m. pasirodė „Ugdymo mokslas ir praktika“, 2007 m. – „Enciklopedinis edukologijos žodynas“, 2009 m. – „Gyvenimo sėkmės ugdymas“, 2011 m. – „Pedagogikos propedeutika“ ir „Edukologija“ (I tomas), 2012 m. – „Edukologija“ (II tomas).
Daugiau kaip šešis dešimtmečius paskyręs moksliniam darbui, Leonas Jovaiša paliko ryškų pėdsaką ugdymo filosofijos, didaktikos ir auklėjimo teorijos srityse. Mokslininkas parengė daugiau kaip 40 autorinių knygų, paskelbė per 300 mokslo straipsnių, perskaitė daugybę pranešimų nacionalinėse ir tarptautinėse konferencijose. 1991 m. įsteigė tęstinį mokslo darbų leidinį „Acta paedagogica Vilnensia“ ir iki 2000 m. buvo jo vyriausiasis redaktorius. Parengė 40 socialinių mokslų srities daktarų, oponavo ginant 45 daktarų ir habilituotų daktarų disertacijas.
Leonas Jovaiša sukaupė labai turtingą mokslinių idėjų lobyną. Ryškus jo įnašas į profesinio orientavimo pedagogiką, hodegetiką, gyvenimo sėkmės ugdymo teoriją. Profesorius daug dėmesio skyrė asmenybės psichologijai ir psichologinei diagnostikai, itin domėjosi vykdoma švietimo reforma, tačiau skaudžiai nusivylė pamatęs, kad „Lietuvos švietimas sparčiai amerikonizuojamas, skandinavizuojamas blogiausiais ugdymo kultūros pavyzdžiais“. Jis rašė: „Iš pradžių skelbiama Tautinės mokyklos kūryba virto atviru jos kosmopolitizavimu.“ L. Jovaišą ypač sukrėtė, kad apsiskelbusieji švietimo reformatoriais „viską padarė, kad sugriautų švietimo ministro, krikščionio demokrato, profesoriaus akademiko Zigmo Zinkevičiaus ugdymo reformos lietuvinimo ir skaidrinimo planus. <…> Tik po daugelio metų iš lėto pastebimos klaidos, jos taisomos.“
Už mokslinius pasiekimus ir nuopelnus valstybei Leonas Jovaiša apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi. Jo mokslinis palikimas pritrauks daugelio tyrėjų dėmesį ir neabejotinai atskleis, kiek daug galime iš jo pasimokyti, kurdami šiuolaikišką mokyklą ir visą jaunosios kartos ugdymo sistemą.
Dr. Jonas Dautaras