Gyvename vis labiau aštrėjančių prieštaravimų kupinoje aplinkoje. Viešojoje erdvėje gausybė vienas kitą paneigiančių faktų. Neretai koks nors trečiaeilis nutikimas įspraudžiamas į pirmuosius žiniasklaidos puslapius ir taip išpučiamas, lyg tai būtų pats didžiausias visuomenės rūpestis.
Interneto svetainėse, televizorių ir mobiliųjų telefonų ekranuose skandaliukų fone įkyriai šmėkščioja kokia nors žinomesnė pavardė, smulkmeniški autoavarijų ar naktinių policijos reidų aprašymai… Ar tikrai nieko daugiau nesugebame parodyti?
Nejaugi vis nesubręstame ir nesuvokiame, kad tokioms, atsiprašant, naujienoms vieta – priešpaskutinio puslapio kampe, tarp vietinių „renginukų“ ir smulkiojo verslo skelbimų, kryžiažodžių, horoskopų, anekdotų ir kitų panašių „įvairenybių“. Kam tai dar įdomu, kas turi daug laisvo laiko, prašom – tegu žiūri, skaito, mėgaujasi. Tačiau šia vadinamųjų „sensacijų“ gausa bandoma sukelti sumaištį, vertinant net tokius pamatinius dalykus, kaip šeima, tauta, valstybė, dorovė.
Nagrinėjant solidžiame dienraštyje ar net ką tik parengtoje „Baltojoje knygoje“ (2017–2030) dėstomus regioninės politikos bruožus visam ateinančiam dešimtmečiui, sunku atsikratyti įspūdžio, kad čia ne horoskopų kūrėjų „įžvalgos“, nes visa kalba sukasi tik apie vietoves, esančias prie vienos transporto magistralės – Vilnius–Kaunas–Klaipėda. Jokie kitų regionų specifikos, vidinių išteklių, investicinio ar gamtinio patrauklumo bruožai neišryškinti. Kalbama tik apie mistines vietines iniciatyvas, kurios nežinia iš kur galėtų atsirasti.
Visos frazės apie tvarią ir darnią regionų raidą akivaizdžiai prieštarauja konkretiems centrinių valdymo institucijų veiksmams, dangstomiems efektyvaus finansų valdymo, išteklių konsolidacijos ir institucijų optimizacijos etiketėmis. Jau galima suskaičiuoti, kiek iki šiol atokesniuose regionuose dar buvusių darbo vietų išnyko tik per praėjusius, 2017-uosius, metus. O kokios regionų tolygią raidą skatinančios struktūros juose atsirado? Ar bent viename regione įkurtas nors vienas naujas mokslinio tyrimo padalinys, kurio paskirtis – efektyvus vietinių išteklių panaudojimas? Todėl ir „Baltojoje knygoje“ deklaruojami „per protingą laiką pasiekiamų paslaugų“, darbo ar mokymosi vietos pažadai labiau primena būrėjų kortomis ar apsišaukėlių „aiškiaregių“ išvedžiojimus. Ne veltui praėjusių metų pabaigoje viešojoje erdvėje išpopuliarėjo posakis, kad Vilniaus biurokratai, jei tik galėtų, tai ir Baltijos pajūrį prie sostinės atsitemptų.
Regionų ištuštėjimas, lydimas masinio mokyklų, kultūros centrų, sveikatos priežiūros ar gyventojų saugumo paslaugas teikiančių įstaigų uždarymo, vyksta jau pustrečio dešimtmečio. Masinė emigracija – ne šių procesų priežastis, o nestrategiško valdymo pasekmė. Štai dabar jau visai atvirai ir itin įžūliai žlugdomas Šiaulių universitetas dar prieš mažiau nei dešimtmetį turėjo beveik 12 tūkstančių studentų, o dabar – bene septynis kartus mažiau. Naujausiais ministerijos sprendimais paverstas kažkokiu monoprofiliniu kvaziproftechniniu dariniu. Jokia emigracija tokių mažėjimo tempų ir tokių „reformų“ pateisinti negalima.
Visai suprantamas Vilniaus ir Kauno universitetų atstovų, užimančių įtakingas pozicijas centrinėse institucijose ir viešojoje erdvėje, susirūpinimas dėl mažėjančio stojančiųjų skaičiaus, todėl bet kurio papildomo žaidėjo pašalinimas atrodė pateisinamas, lyg jiems patiems gresiančio mažėjimo bent laikinas atitolinimas. Tik ar ilgam? Kodėl prie strategiškai svarbiame Vidurio Lietuvos regione veikusio jauniausio ir sparčiai stiprėjusio universiteto sunaikinimo taip noriai prisidėjo ministerijos ir kitų centrinių institucijų atstovai? Kodėl prieškario Lietuvos valdžia realiais veiksmais stengėsi tolygiai visoje valstybės teritorijoje išdėstyti universitetinio ugdymo įstaigas, o dabartinės, viena kitą keičiančios „vienkadencinės“ ar dar trumpiau veikusios vyriausybės tęsė centralizavimo politiką, kol susiformavo du visiškai skirtingai vertinami dariniai – Vilnius ir „kita Lietuva“?
Šiauliuose universitetinio ugdymo įstaigos veikė jau beveik aštuonis dešimtmečius. Tokio ugdymo ištakos šiame krašte siekė dar XVII amžių. O dabar, kai vis labiau artėja ketvirtoji pramonės revoliucija, kuri iš esmės pakeis dirbančiųjų funkcijas, išstumdama iš jų menkos kvalifikacijos tereikalaujančias operacijas, staiga kažkam pasirodė, kad Vidurio Lietuvai gilaus ugdymo nebereikia. Juk puikiai suprantama, kad planuojamos nemokamos bakalauro studijos neišspręs nė ketvirtadalio ugdymo prieinamumo vietiniam jaunimui problemų.
Neseniai baigėme Skuodo rajono švietimo įstaigų ir ekonominės veiklos perspektyvų tyrimą. Padėtis – tragiška. Tai rajonas, kuriame nebeliko inžinierių korpuso, katastrofiškas jaunų gydytojų, mokytojų, kultūros darbuotojų stygius. Suprantama, kodėl čia nesikuria jaunos šeimos, kodėl vis mažėjantis abiturientų būrelis su gimtine savo ateities nebesieja. Jei Švietimo ir mokslo ministerija Šiauliuose paliktame mistiniame „universitetinio ugdymo padalinyje“ mato tik vieną – specialiosios edukologijos kryptį, tai ar Šiauliams projektuojamas Skuodo likimas? Konkretūs veiksmai patvirtina tokį nuogąstavimą, nes Šiaulių universiteto nėra sąraše tų universitetų, kuriems skiriamas finansavimas mokslinio tyrimo užduotims vykdyti. Ministerijos rašte pasakyta, kad finansavimas skiriamas tik toms institucijoms, kurios turi mokslinį potencialą. Vadinasi, jau dabar nuspręsta, kad Šiauliams tokio potencialo nebereikia, nes tie tyrėjai, kurie čia dar dirba, nebegaus lėšų savo mokslinei veiklai tęsti.
Ar Vidurio Lietuvai nebereikia inžinierių, muzikų, dailininkų, filologų, mokančių po kelias užsienio kalbas, t. y. tų specialistų, kuriuos iki šiol rengė Šiaulių universitetas? Ar tikrai manoma, kad visi šio didžiulio, bet sparčiai tuštėjančio regiono abiturientai sulėks į Vilnių ir Kauną, juo labiau žinodami apie vis keliamą priėmimo į universitetus „kartelę“. Apklausos rodo, kad 80 proc. (o kai kur ir daugiau) šių metų abiturientų renkasi užsienį. Daugelis iš jų ten planuoja ne studijuoti, o dirbti. Kuo jie dirbs, neįgiję profesijos? Pagalbiniais, žemiausių kvalifikacijų darbininkais? Ar Lietuva ir toliau plės jaunimo raumenų eksportą? O gal tarp tų, kurie dar mokosi nuo magistralės Vilnius–Kaunas–Klaipėda nutolusių regionų mokyklose, yra tokių, kaip T. Grotusas (Theodor von Grotthuss), Simonas Daukantas, Aleksandras Griškevičius, broliai Biržiškos ir daugybė kitų? Pasidomėkime, kur gimė, augo, mokėsi ir pirmuosius talento bruožus atskleidė ne tik praėjusių amžių, bet ir dauguma dabartinių akademikų.
Kuriant efektyvią šiuolaikišką valstybės strategiją, pirmiausia reikia suvokti, kad ją įgyvendins ir jos vaisiais naudosis piliečiai, kuriuos būtina vertinti ne tik fiziniu ar statistiniu, bet ir dvasiniu aspektu. Vertinti kaip žmones, kurie turi ne tik fiziologinius, bet ir dvasinius poreikius, nesutelpančius nei į „Maslow‘o piramidę“, nei į jokią kitą abstrakčią schemą. Žmones, kurie turi unikalius jausmus ir gebėjimus, savitą pasaulio dabarties ir ateities suvokimą. Štai čia ir yra didžiausia daugelio ligšiolinių „strategijų“ kūrėjų tragedija, kad savo veiklos galutinį rezultatą jie suvokia kaip gamybos įmonių ir jų valdymo institucijų sankaupą, kaip galimybę gauti finansinį pelną. Todėl tose strategijose operuojama fiziniais dydžiais, ekonometrijos formulėmis, koreliacijos koeficientais ir pan. Bet jose dažniausiai nėra to, kas svarbiausia – gyvo žmogaus su visų jo poreikių ir lūkesčių kompleksu. Tik tada, kai strategija grindžiama tų poreikių ir lūkesčių analize, kai žmogus tampa ne tik strategijos objektu, bet ir subjektu, gali atsirasti pasitikėjimas strategijų kūrėjais. Galima ir net būtina domėtis dirbtinio intelekto atveriamomis naujomis galimybėmis, bet tikroji sėkmė slypi tik natūralaus intelekto ir jausmų pasaulyje. Kaip mama, laikydama rankose savo naujagimį, tiki jo gražia ateitimi, taip ir valstybės strategijų kūrėjai pirmiausia turi galvoti apie tautos laimę.
Prof. dr. Jonas Jasaitis