LMA Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje rastas dokumentas, beveik prieš 500 metų rašytas, spėtina, vieno iš garsiausių Renesanso literatūros kūrėjų – Mikalojaus Husoviano (*1475–1485 – †po 1533) – ranka.
Šį atradimą padarė lietuvių istorikas Karolis Čižauskas ir lenkų istorikas dr. Tomaszas Jaszczołtas. Minimas dokumentas – Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilos raštas, išduotas bajorui Janui Slavinskiui dėl pastarojo valdos Palenkės vaivadijoje. Raštas datuotas 1519 m. birželio 9 d., surašytas ant pergamento ir vaivados antspaudu sutvirtintas Palenkės Goniondze. Jo pabaigoje lotyniškai nurodyta: „Per manus Nicolai hussouusky Notary n[ost]rj“ („mūsų notaro Mikalojaus Husovskio rankomis“). Šis atradimas Lietuvą įrašė penktąja į valstybių, kuriose šiandien saugomas M. Husoviano palikimas, sąrašą. Iki šiol autentiškų jo knygų ir rankraščių būta tik Lenkijoje, Rusijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Šveicarijoje.
M. Husovianas lotyniškai parašė ir publikavo keletą kūrinių, tačiau šlovę jam pelnė vienas – „Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę“ (Krokuva, 1523). Atsitiktinumas ar ne, bet jis pasirodė beveik tuo pačiu metu, kai Vilniuje savo pirmąsias knygas išspausdino P. Skorina. „Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę“ svariai išplėtojo Lietuvos vaizdavimą lotyniškoje Europos literatūroje. Kūrinio pavadinime iškeltas stumbras nebuvo šiaip egzotiškas gyvosios gamtos atstovas. Jis ženklino tuomet lotyniškoje Europos literatūroje vis palankiau vaizduojamą Lietuvos Didžiąją Kunigaikštiją, buvo jos turtingos gamtos simbolis. Paminėjęs istorinę Lietuvą, M. Husovianas poemoje apdainavo garsiausią jos valdovą Vytautą. Didžiojo kunigaikščio portretas šiame kūrinyje yra pozityvus: tai – idealus valdovas, o jo valdoma valstybė – krikščionių ir nekrikščionių kaimynų pripažįstama galybė.
Mažai ką žinome apie M. Husoviano gyvenimą, todėl šis atradimas jo biografiją praturtino nauju reikšmingu faktu. Gavęs neblogą išsilavinimą, jis pasirinko dvasininko kelią (spėjama tai atsitiko Lenkijoje). Vėliau Lenkijoje arba Lietuvoje likimas jį suvedė su keliais įtakingais žmonėmis, pakreipusiais jo gyvenimą nauja kryptimi. Tie žmonės buvo Vilniaus kanauninkas Erazmas Ciołekas ir Lucko vyskupas Paulius Alšėniškis. Pirmasis dar iki 1518 m. M. Husovianui suteikė notaro titulą, o vėliau pasiėmė su savimi į Romą, kai ten su karaliaus pasiuntinyste vyko trečią kartą. Su antruoju M. Husovianas susipažino taip pat iki 1518 m. 1518 m. liepos 29 d. jis, kaip „Peremislio vyskupijos dvasininkas, Apaštalų Sosto valia notaras ir raštininkas“, pasirašė Pauliaus Alšėniškio motinos Sofijos testamentą. Kaip minėta, iš karto po to, 1518–1522 m., Husovianas lankėsi Romoje.
Apie 1523 m. jis atvyko į Krokuvą, kur veikiai viena po kitos pamečiui išėjo net trys jo poezijos knygos. Žinomas jo Pultuske 1531 m. vasario 11 d. parašytas laiškas Peremislio vyskupui Janui Karnkovskiui leidžia manyti poetą mirus šiame Mozūrijos mieste, to paties pavadinimo vyskupijos sostinėje. Tai galėjo atsitikti po 1533 m. – tais metais datuoti paskutiniai žinomi M. Husoviano eilėraščiai. Taigi atrastas raštas liudija M. Husovianą 1519 m. vasarą buvus Lietuvoje ir dirbus Vilniaus vaivados M. Radvilos notaru.
Vertingą dokumentą radęs K. Čižauskas – VU Istorijos fakulteto magistrantas, pernai parengęs M. Radvilos privilegijos publikaciją. Kitas atradėjas dr. T. Jaszczołtas – Lenkijos MA Istorijos instituto Varšuvoje darbuotojas. Jo tyrimų sritis aprėpia Viduramžių ir Naujųjų laikų Bažnyčios ir Palenkės vaivadijos istorijas, istorinę geografiją, genealogiją ir heraldiką. Tai žinomas Lietuvos istorikams asmuo, paskelbęs kelias dešimtis vertingų tyrimų. Vienas iš jų – kartu su dr. Liudu Jovaiša, dr. Mindaugu Pakniu ir dr. Vytautu Ališausku paskelbta monografija „Lietuvos katalikų dvasininkai XIV–XVI a.“ (Vilnius, 2009). Šis darbas, taip pat keletas kitų publikacijų įtraukti į ekspertuojamą tarptautinę duomenų bazę „Lituanistika“.
Dr. Sigitas Narbutas