Interviu su FTMC direktoriumi prof. Gintaru Valušiu
Pokyčiai rinkoje ir arši konkurencija naujų idėjų ieškančias įmones skatina kreiptis į tyrėjus. Tačiau be verslo pagalbos šioms idėjoms galimai trūktų įgyvendinimo ir komercializavimo galimybių. Darnų šių dviejų sričių veikimą lemia ne vienas veiksnys. Apie bendrus mokslo ir verslo produktus bei situaciją Lietuvoje kalbamės su Fizinių ir technologijos mokslų centro direktoriumi akademiku Gintaru Valušiu.
Sakykite, kaip mokslo ir verslo bendrystė reiškiasi idealiu atveju?
– Mobilus telefonas – pats geriausias, kasdien matomas ir naudojamas įrodymas, ką reiškia darni verslo ir mokslo partnerystė. Mobiliajame glūdi labai daug mokslo: procesorius, aparatą dengiantis stiklas, sensoriai, komunikacijos sistemos; fizikos, chemijos, informacinių technologijų ir kitų mokslo sričių sąsajos. Iš vienos pusės, be mokslo mobilusis nebūtų atsiradęs, iš kitos – be verslo pagalbos nebūtų tapęs toks patrauklus ir kasdien naudojamas, kaip dabar. Tad plačiai naudojamos šiandienos technologijos ir visa, kas dar atsiras ateityje, be mokslo ir verslo sąveikos būtų vargiai įmanoma.
Ar galima teigti, kad viena iš verslo užduočių – ne tik pateikti produktą masėms, bet ir jį supaprastinti taip, kad jis tiktų kasdieniam vartojimui?
– Pritaikymas žmogui – vienas iš verslo uždavinių, tačiau derėtų pabrėžti, kad, atsiradus naujam daiktui, rinkos dar nėra. Automobilių verslą pradėjęs Henris Fordas yra pasakęs: „Jeigu būčiau teiravęsis klientų, ko jiems reikia, jie būtų prašę stipresnių arklių.“ Naujai pasirodęs daiktas iš esmės pakeičia, t. y. „išranda“, rinką.
Kai buvo kuriamas mobilusis telefonas, buvo sunku numanyti, kokia toji rinka bus. Tikėtasi, kad žmonės tiesiog pamėgs juo naudotis. Požiūrį į patogumą, naudojantis technologijomis, visiškai pakeitė „Apple“. Iki tol, ką nors įsigijęs, pirmiausia turėdavai perskaityti naudojimo instrukciją, o „Apple“ įdiegta inovatyvi vartotojo sąsajos technologija iš esmės pakeitė santykį su daiktais – lietimui jautrūs ekranai tapo kasdienybe. Kalbant apie naudojimosi patogumą ir pritaikymą vartotojui, tai buvo kokybinis šuolis. Taigi, verslas tikrai turi užduotį supaprastinti naudojimąsi daiktu.
Kokios mokslo sritys turi potencialo tapti produktų tiekėjomis?
– Manau, kad tai yra klasikinės, stiprios mokslo sritys: fizika, chemija, medžiagų inžinerija. Žmogus nėra tobula būtybė: jis kopijuoja tai, kas jau sukurta gamtoje. Gyvybės mokslai, molekulių, DNR tyrimai įrodo, kad, žvelgdami į gamtą, žmonės bando ją perprasti ir kopijuoti. Juk Leonardas da Vinčis kažkada kūrė sparnus, kurie plasnotų, tačiau jam nepavyko, ir skraidyti žmonės išmoko tik išradę lėktuvus.
Kokios srities Lietuvos įmonės turi daugiausia galimybių pritraukti investicijų?
– Lietuvoje yra itin išvystyta fotonikos (lazerių) ir biotechnologijų pramonė. Manau, kad būtent šių sektorių įmonės yra pačios patraukliausios kuriamos aukštos pridėtinės vertės atžvilgiu. Lietuvoje gausu „fintech“ (elektroninių finansinių technologijų) srities įmonių – mūsų šalis šioje srityje yra viena iš lyderių.
Taip pat į priekį stipriai pažengs robotai: stebime poreikį viską skaitmenizuoti, mažinti darbo sąnaudas, diegti intelektualius aptarnavimo modulius. Manau, kad robotika iš esmės ateis į mūsų gyvenimą ir keis industriją. Tą galima taikyti ir Lietuvai – mokslininkai ir verslininkai ieško optimalių robotizacijos ir skaitmenizacijos būdų, o kaip staigiai visa tai įvyks, tėra laiko klausimas.
Kalbant apie greitį, esate minėjęs, kad verslas nori greito produkto, o mokslas vystosi santykinai lėtai. Ar galima tikėtis, kad ateityje mokslo pažangos greitis susilygins su verslo poreikiais?
– Nebūčiau toks tikras. Amerikiečiai įsitikinę, kad greita sėkmė aplanko po 15 intensyvaus darbo metų. Jeigu pažvelgtumėme į didžiąją dalį įmonių pavyzdžių, matytume, kad iš tiesų tik po daugmaž 15 metų viena ar kita įmonė tampa pasaulyje gerai žinomu prekiniu ženklu. Šie procesai nėra greiti. Pavyzdžiui, tranzistoriui dabar yra 70 metų (jis išrastas 1947 m.), o šiuolaikiniame mobiliajame telefone jų yra per 3 mlrd. Nedūžtančiam stiklui, apsaugančiam subtilią elektroniką – per 50 metų. Tipiškas pavyzdys, kuriuo mėgstu kliautis: kai Maiklas Faradėjus atrado elektromagnetinės indukcijos dėsnį, tuometinis premjeras, lankęsis jo laboratorijoje, paklausė: „Kokia iš to bus nauda?“ Išradėjas atsakė: „O kokios naudos jūs tikitės iš kūdikio?“
Tuo metu, kai laboratorijoje atrandi kažką, kas gali pakeisti pasaulį, žinai, kad prireiks ilgų metų, iki tavo atradimas taps kažkuo reikšmingu. Juk žvelgdamas į ką tik gimusį žmogų negali pasakyti, ar jis taps genijumi – tam reikia subręsti, reikia laiko. Todėl ir technologinis progresas negali būti toks greitas, kaip verslas norėtų.
Kokių sėkmingo verslo ir mokslo bendradarbiavimo šalyje pavyzdžių galėtumėte pateikti?
– Kadangi pats dirbu fotonikos sektoriuje, žinau gerų pavyzdžių iš „Šviesos konversijos“ bendradarbiavimo su Vilniaus universiteto Lazerinių tyrimų centru. Daug metų besitęsiantis Fizinių ir technologijos mokslų centro bendradarbiavimas su lazerių gamybos įmone „Ekspla“ taip pat davė gerų rezultatų. Matot, yra verslo uždaviniai, nukreipti į mokslą, ir yra mokslas, sugeneruojantis naujas žinias, ieškantis jų pritaikymo ir komercializavimo galimybių. Taigi, slinktis nuolat vyksta iš abiejų pusių.
Tomas Edisonas, elektros lemputės išradėjas, mėgo kartoti, kad idėja yra verta tiek, kiek galima ją pritaikyti. Iš kitos pusės, tas pats išradėjas sakydavo: „Suradau 1001 būdą, kaip nereikia daryti elektros lemputės.“ Išradimai – tai kruopštaus, nuoseklaus, ilgo ir pasiaukojančio darbo rezultatas, todėl išradėjai yra labai kantrūs ir atkaklūs žmonės.
Minėjote, kad, kalbant apie mokslą Lietuvoje, universitetams pirmiausia reikėtų nustatyti, kokių specialistų reikia, ir tik tuomet juos ruošti. Paplėtokite šią mintį.
– Lietuvos mokslas dabar turi modernią įrangą moksliniams ir technologiniams tyrimams atlikti – tai yra esminis pokytis. Kadangi gamtinių išteklių šalyje neturime, vienas iš galimų veiklos šaltinių yra kurti aukštos pridėtines vertės produktus ir paslaugas, pasinaudojant žmonių išradingumu, darbštumu, atidumu. Štai šiuo metu juntamas didelis IT specialistų poreikis; būtų gerai, kad ūgtelėtų ir inžinerijos pramonė – juk lietuviai yra geri inžinieriai. Mūsų šalis – maža, išteklių nėra tiek daug, žmogiškųjų – taip pat. Todėl emigracija yra esminė problema – netenkame žmonių, kurie savo ateitį sieja su kitomis šalimis.
Klausimas – kaip reikėtų išnaudoti žmonių potencialą, kad jie nebėgtų iš šalies, o liktų joje, matydami didžiulę perspektyvą? Tai – jau politikų uždavinys. Reikėtų, kad valstybė aiškiais veiksmais – ne pažadais ar gražiais žodžiais – parodytų, kur link judama, kad žmonės žinotų ir matytų perspektyvą čia, o ne svetur. Tačiau aiškios strategijos nėra, ir tai kelia didelį nerimą.
Man labai patiko Jūsų mintis, kad neretai pamirštama, jog kūrybingas žmogus yra vertybė. Ką tai reiškia?
– Jeigu norėtumėme, kad valstybė būtų kūrybinga ir veržli, turėtumėme kūrybingiems žmonėms sudaryti sąlygas atsiskleisti. Potencialas kurti, kai tam yra sudaromos tinkamos sąlygos, yra labai svarbus. Deja, išvystyti gerą idėją Lietuvoje – išbaigti aukštos pridėtinės vertės produktą – yra itin sunku. Ir ne todėl, kad labai trūktų finansinių išteklių. Mums dažniau trūksta bendros sistemos ir priemonių visumos, kaip tą padaryti. Tiek daug dėmesio kontrolei ir biurokratijai, o tiek mažai – kūrybai.
Šiam požiūriui išsiugdyti reikia laiko, be to, tai turėtų būti valstybės politikos dalis. Japonai kadaise buvo užsibrėžę sukurti šiuolaikišką, aukštomis technologijomis paremtą šalį – ir jiems pavyko. Kadangi Lietuva yra maža, orientuotis į absoliutinius skaičius negalima, tačiau turime telktis į išradingumą: į kūrybingą žmogų, kuris būtų motyvuotas likti ir kurti čia. Kol kuriantis žmogus nebus aukščiausia vertybė, sunku bus tikėtis didelių proveržių tiek moksle, tiek ir versle. Pagal Techo.lt (2018 m. kovo 2 d.) parengė Agnė Srėbaliūtė