Lietuvos folkloristui, lietuvių ir Baltijos finų lyginamųjų literatūrinių ir kultūrinių ryšių tyrinėtojui, kalbininkui, vertėjui, poetui, profesoriui habilituotam daktarui Stasiui Skrodeniui 2018 m. sausio 16 d. sukako 80 metų.
Būsimasis mokslininkas gimė 1938 m. valstiečių Kazio ir Veronikos (Misiūtės) Skrodenių šeimoje, Padvarių kaime, Skaudvilės valsčiuje (dabar – Šilalės r.), Tauragės apskrityje. Jo gimtinė – buvusioje poeto Dionizo Poškos dvaro žemėje. Šeima tuomet gyveno baudžiauninko troboje, pastatytoje 1862 m. šalia Vyšniakalnio, kur D. Poška prieš daugiau kaip du šimtmečius nukirto tūkstantmetį ąžuolą ir iš jo kamieno padarė garsiuosius Baublius. Stasio tėvai buvo mažaraščiai. Jų šeimos nuo seno garsėjo kaip amatininkai. Tėvas, kaip ir Palangos Juzė, septynerius metus ėjo per žmones siūdamas, vėliau nusipirko apleistą ūkelį kitoje dvaro pusėje – Padvarių kaime. Tas kaimas su keturiais dūmais kažkada ir priklausė D. Poškos dvarui.
1944 m. Stasys Skrodenis pradėjo lankyti Bijotų pradinę, vėliau septynmetę mokyklą, o 1951-aisiais išvyko mokytis į Skaudvilės vidurinę. Jis puikiai prisimena jį mokiusius Bijotų mokytojus ir itin gražiai juos vertina. Pasak Stasio, mokytojos Bronės Daugirdaitės literatūros pamokos buvo ypač patrauklios. Jis žavėjosi gražiu pasakojimu apie J. V. Gėtės „Faustą“. Įstrigo ir mokytojos užuomina, kad šį kūrinį dar įdomiau buvo nagrinėjęs jos mokytojas. Taip kilo noras pamatyti šį mokytoją.
Ir štai – nuostabus atsitiktinumas: besimokant Skaudvilės vidurinės mokyklos 9 klasėje, dėstyti lietuvių kalbos ir literatūros atėjo naujas mokytojas Pranas Martinkus. Kai kurie mokiniai kalbėjo, kad jis esąs labai „baisus“, tačiau Stasiui mokytojas pasirodė labai dalykiškas, nepaprastai apsiskaitęs. Pasirodo, jis ir buvo tas mokytojas, kurį Stasys norėjo pamatyti. Ir nenusivylė: jo dėstomi dalykai sekėsi labai gerai. Stasiui mokantis 10 klasėje, mokytojas P. Martinkus įkūrė literatų būrelį, kurio pirmininku ir paskyrė S. Skrodenį, taip nukreipdamas jį į lietuvių kalbos ir literatūros studijas.
1955 m. S. Skrodenis įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. Svajonė buvo literatūros studijos. Tačiau universitete ėmė vilioti ir kalbos mokslas, tiksliau – lyginamoji kalbotyra. Mėgino mokytis ir užsienio kalbų, tačiau vis trūko laiko, nes dar dalyvavo universiteto dainų ir šokių ansamblyje, kuriame grojo birbyne. Repeticijos atimdavo keturis, o kai kada ir penkis vakarus. Be to, stigo pinigų, tad teko ieškoti, kur galėtų užsidirbti vieną kitą rublį. Tokį darbą trečiakursis studentas susirado Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Čia reikėjo rašyti korteles rengiamam dainuojamosios tautosakos tekstų katalogui. Po to laukė kiti darbai, susiję su tautosaka. Vadovaujant prof. Donatui Saukai, parašė du darbus iš tautosakos – kursinį ir diplominį. Pastarasis – gerokai platesnės apimties, nei buvo nustatyta.
Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus
1960-aisiais baigęs universitetą, S. Skrodenis gavo paskyrimą į Lietuvių kalbos ir literatūros institutą ir toliau dirbo įprastą, mielą darbą, tapo instituto aspirantu. Vadovaujant prof. Zenonui Slaviūnui, parašė disertaciją „Lietuvių kalendorinių apeigų tautosaka“, o 1968 m. ją apgynė. Deja, po aspirantūros negavo vietos institute, todėl nuėjo dirbti į Lietuvos valstybinę respublikinę (dabar – Nacionalinė M. Mažvydo) biblioteką vyriausiuoju bibliotekininku-bibliografu. Vėliau buvo paskirtas rankraštyno vedėju. 1973 m. pakviestas į Vilniaus pedagoginio instituto (dabar – Lietuvos edukologijos universitetas) Lietuvių kalbos ir literatūros fakultetą. Čia dirbo iki 2010 m. sausio 1 d., t. y. net 37 metus. Visą laiką dėstė lietuvių tautosakos kursą, o 7 metus – specialųjį kursą „Etnografiniai lietuvių liaudies meno pagrindai“, 10 metų – senąją lietuvių literatūrą ir 9 metus – XIX a. pirmosios pusės lietuvių literatūrą. 1990–2010 m. dėstė pradinį suomių kalbos kursą. 1985–1989 m. dirbo instituto Lietuvių ir užsienio literatūros katedros vedėju.
Visą laiką vadovavo studentų tautosakinei praktikai. Tautosaką rinko išvykose ir individualiai, darbavosi tautosakos archyve, tvarkė surinktą medžiagą. Per minėtą laikotarpį jam vadovaujant šiame universitete buvo sukauptas didelis tautosakos archyvas – daugiau kaip tūkstantis rinkinių, turėjusių apie 100 tūkst. tautosakos vienetų. Šis archyvas vėliau perduotas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui. Veiklus mokslininkas yra parengęs tris „Tautosakos rinkimo vadovo“ laidas.
S. Skrodenio mokslo darbų objektas buvo ir tebėra lietuvių kalendorinių apeigų tautosaka ir papročiai, lietuvių folkloristikos istoriografija ir lyginamieji lietuvių ir suomių liaudies dainų tyrinėjimai. 1992 m. jis apgynė habilituoto daktaro disertaciją „Baltai ir jų šiaurės kaimynai: lietuvių–estų–suomių senieji kultūriniai-folkloriniai ryšiai“.
Studijų metais savarankiškai išmokęs suomių kalbą, S. Skrodenis surinko, išvertė ir išleido suomių folkloristo prof. Aukusti Robert Niemi darbus „Lituanistiniai raštai: lyginamieji dainų tyrinėjimai“ (V., 1996, 722 p.). Tuo pačiu metu jis paskelbė suomių rašytojos Maila Talvi su Lietuvos kultūra susijusius raštus „Dvi meilės“ (V., 1994, 372 p.) ir „Nemuno krašto aidai: Laiškai Mailai ir Josepiui Mikkoloms“ (V., 1996, 362 p.), monografiją „Lakštingalų krašto šiluma“ (V., 2016, 189 p.). Po daugelio metų darbo tai buvo S. Skrodenio svajonės įsikūnijimas.
Keliuose moksliniuose leidiniuose S. Skrodenis paskelbė straipsnių apie lietuvių užkalbėjimus iš prof. Viljo Mansikka palikimo, saugomo Helsinkio universiteto mokslinės bibliotekos rankraščių skyriuje. Šiais ir kitais darbais tęsia Lietuvoje suomių folkloristo prof. A. R. Niemi pradėtus baltų ir Baltijos finų lyginamuosius liaudies dainų tyrinėjimus. Šiuo metu baigia rašyti monografiją „Suomių folkloristas A. R. Niemi ir Lietuva“.
Per pastaruosius keliolika metų mokslininkui pavyko parengti ir kitus reikšmingus leidinius, sulaukusius visuomenės dėmesio. Tai monografijos „Baltai ir jų šiaurės kaimynai“ (V., 1989), „Folkloras ir folklorizmas“ (V., 2005, 209 p.), straipsnių rinkinys „Folkloras ir gyvenimas“ (V., 2010, 490 p.), antologija „Bitelė Baublyje“ (V., 2011, 230 p.) ir žymių lietuvių folkloristų darbų publikacijos:
Mockus A. Broliai Juškos: lietuvių liaudies dainų rinkėjai ir leidėjai / Spaudai parengė Stasys Skrodenis (V., 2003, 277 p.);
Baldžius J. Rinktiniai raštai: Etnologijos ir tautosakos baruose / Sudarė ir parengė Stasys Skrodenis (V., 2005, 555 p.);
„Suomija ir Lietuva“ (V. 2009, 470 p.).;
Slaviūnas Z. Raštai. I tomas: Daugiabalsių lietuvių liaudies dainų-sutartinių tyrinėjimai / Sudarė ir parengė Stasys Skrodenis (V., 2006, p. 423); II tomas: Liaudies dainos, liaudies muzika ir muzikos instrumentai, papročiai, literatūra ir folkloras / Sudarė Stasys Skrodenis (V., 2007, 436 p.).
Stasys Skrodenis sudarė Bijotuose vykusios mokslinės konferencijos straipsnių rinkinį „Ąžuolas folklore ir kultūroje“ (V., 2010, 142 p.), paskelbė Lietuvos karo policijos kapeliono kanauninko Adolfo Sabaliausko-Žalios Rūtos atsiminimus „Juodasis kryžius arba palydėti pasmerktieji“ (V., 2005, 74 p.) ir kt. Parengė ir išleido buvusio VPU docento Vinco Laurynaičio studiją „Dionizas Poška“ (V., 2011, 232 p.) ir kt.
Daugelis ankstesnių darbų yra neplaniniai, parengti laisvu nuo darbo metu. Laisvalaikiu į lietuvių kalbą iš suomių kalbos profesorius išvertė 25 grožinės ir mokslinės literatūros knygas, tarp kurių ir paskutinę prof. Kalevi Wiik studiją „Europiečių šaknys“ (2009). Iš estų kalbos išvertė 4 vaikiškas knygeles, iš sorbų kalbos – sorbų pasakų rinkinį. Taip pat vertė iš lenkų ir kitų kalbų.
Per visą mokslinės veiklos laikotarpį S. Skrodenis parengė ir išleido įvairios apimties 54 knygas, parašė ir publikavo šalies ir užsienio mokslo darbuose apie 600 mokslinių straipsnių. Savo darbais daug prisidėjo prie Dionizo Poškos Baublių propagavimo Lietuvoje ir pasaulyje, ypač artėjant Baublių 200 metų sukakčiai.
Profesoriaus Stasio Skrodenio veikla gaudžiai siejasi ir su mokslininkų rengimu: jis – nuolatinis doktorantų komitetų narys, oponentas ir doktorantų vadovas. Pavyzdžiui, vien 1996–2002 m. buvo dešimties VDU ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto doktorantūros komitetų narys, trijų VPU doktorantūros komitetų narys ir kt.
jubiliejaus proga (2008 m.) ambasadoriaus rezidencijoje
Aktyviai dalyvavo ir kitoje su mokslu susijusioje veikloje. Buvo Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto periodinio mokslo darbų leidinio „Tautosakos darbai“ redakcinės kolegijos narys, skaitė paskaitas Lietuvos dienose Tamperėje (Suomija) ir Baltijos šalių dienose Vaasa (Suomija) apskrities mokyklose, Helsinkio universiteto suaugusiųjų švietimo institute, Joensuu aukštojoje amatų mokykloje. Penkerius metus (iki 2004 m.) buvo Lietuvos mokslo tarybos Humanitarinių mokslų komisijos narys. Profesorius buvo Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų fondo humanitarinių mokslų ekspertas, Vilniaus pedagoginio universiteto Senato narys (iki 2007 m.), VPU humanitarinių mokslų konkursų ir atestacinės komisijos pirmininkas (2001–2010 m.). S. Skrodenis yra mokslinės, prilygstančios humanitarinių mokslų akademijai, Suomių literatūros draugijos, įkurtos Helsinkyje 1831 m., narys-korespondentas (nuo 1975 m.), mokslinės Kalevalos draugijos (Helsinkis) narys (nuo 1992 m.), Donelaičio Lietuvos bičiulių draugijos (Helsinkis) garbės narys. 1990–2007 m. buvo Lietuvos ir Suomijos draugijos pirmininkas, monografijų serijos „Šilalės kraštas“ redakcinės kolegijos pirmininkas, monografijų serijos „Lietuvos valsčiai“ Mokslo darbų komisijos narys.
Už kultūrinių ir politinių ryšių tyrinėjimus Suomijos vyriausybė 1998 m. S. Skrodenį apdovanojo Suomijos Liūto riterių ordino Komandoro ordinu, o Lietuvos Vyriausybė 2005 m. – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi. 2008 m. už Lietuvos ryšių su Europos Sąjunga plėtojimą ir reikšmingus etninės kultūros srities darbus mokslininkui paskirta valstybinė Jono Basanavičiaus premija. Šilalės rajono savivaldybė 2009 m. jį apdovanojo Aukso gilės premija už nuolatinį rūpinimąsi gimtuoju kraštu, o 2012 m. – Dionizo Poškos literatūrine premija už poezijos knygą „Saulėlydžio atšvaitai“ (V., 2012, 148 p.).
Dr. Jonas Dautaras