Gebiet Königsberg, Königsberg Region (iš vok. Karaliaučiaus sritis, regionas) Obwód Królewski (iš lenk. Karaliaučiaus apygarda). Tai Rytprūsių (Ostpreussen) šiaurinė dalis, kuri, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, po Potsdamo konferencijos (1945) iki planuotos, bet taip ir nesurengtos, Taikos konferencijos atiteko SSRS administruoti (bet ne prisijungti) ir 1946 m. buvo neteisėtai paversta Rusijos Kaliningrado sritimi.
Taip buvo priimti neteisingi ir neteisėti sprendimai, kurių padarinius demokratinė Europa jaučia iki šiol. Sovietinės okupacijos ir aneksijos metais netgi sąvoka Prūsų arba Mažoji Lietuva buvo išguita. Pradėtos vartoti Rytprūsių (rus. Vostočnaja Prusija, nes tokios Prūsijos karalystės provincijos iki 1772 m. tikrai nebuvo) ir Kaliningrado srities sąvokos.
Iš tikrųjų Karaliaučiaus kraštas sudaro pagrindinę Mažosios Lietuvos (į ją dar įėjo buvusi Klaipėdos sritis ir Geldapės (vok. Goldapp, lenk. Gołdap) apylinkės dalis. Tai prūsų ir vakarinių lietuvių žemės: Semba, Nadruva, Skalvos pietinė dalis (Nemuno žemupio dešiniajame krante), Bartos, Notangos ir Varmės (Varmijos) šiauriniai ir šiaurės vakarų pakraščiai. Pastarųjų trijų prūsų žemių diduma nuo 1946 m. priklauso Lenkijai. Karaliaučiaus krašto teritorijos vakarinė dalis nuo 1724 m. įėjo į tuo metu sudarytą Rytų Prūsijos departamentą (Ostpreussiches Departement), o rytinė, lietuviškiausia, nuo 1736 m. – į Lietuvos departamentą (Litauisches Departement). Vėliau, pakeitus pavadinimus, 1818–1945 m. – į Karaliaučiaus (Regierungsbezirk Königsberg) ir Gumbinės (Regierungsbezirk Gumbinenn) administracines apygardas.
nuotraukos
Nuo XVI a. Prūsos kraštas (Preussenland) arba Prūsija (Preussen), kaip teritoriniai geografiniai ir etniniai vienetai, buvo skirstoma į Sembą (Samland), Lietuvą (Litauen, ir kartais priskiriama prie Sembos), į Notangą (Notangia, Notangen) ir Oberlandą (kitaip Hockerland). Mažosios Lietuvos (Klein Litau, Klein Litauen) vardas pirmą kartą paminėtas XVI a. pradžioje vokiečių kronikose (Grunau, Davido). Vėliau vokiečių istoriografijoje labiau vartotas ir iki šiol tebevartojamas Prūsų Lietuvos (Preussisch-Litauen) terminas. XVI–XIX a. Prūsijos valdžios aktuose ir kitų šalių dokumentuose, o nuo XVII a. – Prūsijos žemėlapiuose įvairiomis kalbomis lietuvininkų kraštas, be Klein Litauen, Preussisch-Litauen, dar vadinamas Litauisches Kreis, Provinz Litauen, Litthaven, Lithvania, Lithuania Borussica, Lithuania Minor, Lithuavie Prussiene, Mała Litwa, Pruska Litwa, Prusskaja Litva arba tiesiog Litauen. Taigi, Lietuvos vardas yra ne tik vokiškuose, bet ir angliškuose, prancūziškuose, flamandiškuose, lenkiškuose, rusiškuose ir kituose žemėlapiuose.
Be to, XVIII–XIX a. vokiškuose žemėlapiuose Prūsija (kai buvo sudaryta Rytų Prūsijos provincija) dar suskirstyta: Karte von Ostpreussen und Lithauen, Carte von Litthauen, Ost- und Westpreussen, Karte von den Provinzen Litthauen, Ost- und Westpreussen, Karte von Ost-Peussen, Litthauen, West- Preussen. Taigi, Prūsija suskirstyta į tris kraštus: Lietuvą, Rytų ir Vakarų Prūsiją. Prūsijos karaliai, raštu kreipdamiesi į lietuvininkus jų gimtąja kalba, visada vartojo jų ir Lietuvos vardą.
Tačiau, kaip sakoma, tai buvo „senais gerais laikais“. XX a. viduryje Europoje pasikeitus geopolitinei padėčiai, vis mažiau skaitėme ir girdėjome Mažosios (Prūsų) Lietuvos vardą. Jis vėl skamba Ostsee-Akademie (Baltijos akademija Vokietijoje) auditorijose, atgijo vokiečių mokslininkų, pavyzdžiui, Dietmaro Albrechto, Arthuro Hermanno, Manfredo Kleino, Christiano Pletzingo ir kitų, knygose, plinta per žiniasklaidą, nurodomas žemėlapiuose. Lietuvoje ši sąvoka vartojama nuo 1990 m., atkūrus nepriklausomybę.
Europoje labiau žinoma aukštos dvasinės kultūros Prūsa arba Senoji Prūsija (Altpreussen), ypač Prūsijos kunigaikštystė arba hercogystė (Herzogtum Preussen, 1525–1701), daugiatautė Prūsijos karalystė (1701–1918), šios provincija Rytų Prūsija.
Darau išvadą, kad Mažojoje Lietuvoje buvo sukurta provakarietiško tipo visuomenė. Mokslo srityje neišvengiamai tenka gilintis į Mažąją (Prūsų) Lietuvą, pirmiausia į Karaliaučiaus kraštą, pažinti ir prūsus, ir lietuvininkus arba mažlietuvius. Mažąją ir Didžiąją Lietuvą šimtmečiais jungė prekybiniai, kultūriniai, tautiniai ryšiai, baltų kãlbos, dvasinis bendrumas. Karaliaučiaus krašte matomas prūsų ir lietuvių raštijos, lietuvių religinės ir pasaulietinės literatūros, folkloro, apskritai lietuviškosios kultūros ištakos ir suklestėjimas. Tai vokiečio Wittenbergo (Vokietija) vienuolyno kapeliono prof. teol. dr. Martyno Liuterio (Martin Luther) pradėtos ir išplitusios po Europą reformacijos 500 metų (1517–2017) gausus ir gyvybingas vaisius.
Mokslui ir kultūrai bei tautiškumui labai nusipelnė seniausias Vidurio Europos šiaurėje ir rytuose protestantiškas Karaliaučiaus universitetas (1544–1944) su pirmąja Lietuvių kalbos katedra, įsteigta 1718 m. Jau XVIII a. viduryje Karaliaučiaus krašte buvo daug pradžios lietuviškų mokyklų, o vėliau buvo steigiamos mokytojų seminarijos, rengusios lietuvių kalbos mokytojus. Prasidėjus reformacijai, nuo XVI a. lietuviškų parapijų bažnyčiose, daugiausia Skalvos ir Nadruvos, pamokslai sakyti lietuvių kalba. Semboje, Notangoje – prūsų ir kai kuriose parapijose – lietuvių kalbomis.
išspausdinti paskutiniai „Varpo“ numeriai
Jau XVII a. viduryje būtent Karaliaučiaus krašte susiformavo bendrinė lietuvių rašomoji kalba, kuri tik XIX a. pabaigoje įsivyravo ir tuomet Rusijos imperijos pavergtoje Didžiojoje Lietuvoje. XIX a. susikūrė ir plėtojosi baltistikos ir prūsistikos mokslas. Našiai mokslo ir lietuvių kultūros labui darbavosi ne tik mažlietuviai, didlietuviai, prūsai ar neoprūsai, bet ir šimtai vokiečių, kai kurie mozūrų šviesuoliai. Didžiąją ir Mažąją Lietuvą jungė ir gausi lietuviška spauda, pirmieji laikraščiai ir žurnalai.
Kai Rusijos imperijos kolonijinis režimas 40 metų (1864–1904) buvo uždraudęs Didžiojoje Lietuvoje lietuvišką spaudą, rusino mokyklas, o lietuvių tautą dar vertė priimti stačiatikių („pravoslavų“) tikėjimą, Mažoji Lietuva padėjo savo sesei išlikti. Šimtai knygnešių slapta per sieną, skyrusią Mažąją ir Didžiąją Lietuvą, gabeno Karaliaučiaus krašto poligrafijos įmonėse (daugiausia Mažosios Lietuvos sostinėje Tilžėje (Tilsit), Ragainėje (Ragnit), Bitėnuose (Bitehnen) išspausdintą religinę ir pasaulietinę literatūrą. Čia išleisti ir pirmieji lietuviški Didžiosios Lietuvos spaudiniai – tautinio atgimimo žurnalai, tuomet vadinti laikraščiais, „Aušra“ ir „Varpas“.
Spaudos ir spaustuvių gausa Karaliaučiaus kraštas XIX–XX a. I pusėje neturėjo lygių Europoje. Lygiai kaip ir lietuviškų organizacijų gausa. Knygnešystė – tautinio kultūrinio sąjūdžio ir pasipriešinimo fenomenas, niekur kitur Europoje nepraktikuotas! Karaliaučius iki XIX a. pradžios buvo ne tik Mažosios Lietuvos, bet ir bendras lietuvių kultūros ir mokslo centras, dėl pirmenybės varžęsis tik su Vilniumi. (Tęsinys – kitame numeryje)
Dr. Algirdas Matulevičius