2018 m. vasario 13 d. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje buvo atidaryta paroda „Vasario 16-osios Lietuva: nepriklausomos valstybės atkūrimas dokumentuose“.
Renginyje dalyvavo visuomenės veikėjai, istorikai, politikai. Kalbėjo istorikai dr. Algimantas Kasparavičius ir dr. Vilma Bukaitė bei parodos rengėja LMA Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriaus mokslo darbuotoja Rasa Sperskienė.
Laikotarpis nuo 1917 m. antrosios pusės iki 1918 m. – ypatingas, tačiau visuomenei iki šiol mažai žinomas. Vilniuje tuo metu prasidėjo nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas. Svarbiausia šio proceso ašimi tapo Lietuvos Taryba. Parodos ekspozicijoje didžiausias dėmesys skirtas apie Tarybos veiklą pasakojantiems dokumentams. Eksponatai atrinkti ir iš to meto garsių žmonių fondų.
Renginį Vinco Mykolaičio-Putino eilėraščiu „Regėjimas“, parašytu 1918 m. šv. Velykų proga, pradėjo Vytauto Didžiojo gimnazijos moksleiviai. „Šiandien žvelgdami į 100 metų senumo įvykius, V. Putino „Regėjime“ matome, kaip iš Tėvynės horizonto kyla saulė, vytis. Tas vaizdas jaudina. Dvidešimt signatarų ir kitų garbių žmonių patikėjo istorine misija. Parodoje esantys dokumentai padės suprasti, kodėl taip susiklostė to meto įvykiai“, – kalbėjo LMA Vrublevskių bibliotekos direktorius dr. Sigitas Narbutas.
Istorikė dr. Vilma Bukaitė perskaitė pranešimą apie Lietuvos Tarybos susikūrimo ir veiklos laikotarpį. „Lietuvos Tarybos nuotraukoje matome 20 pasipuošusių Lietuvos Tarybos narių: krakmolytos apykaklės, trijų dalių kostiumai. Tačiau tikrovė nebuvo tokia puošni. Slėgė nežinia ir nuovargis. Tarybos veikla bet kada galėjo būti sustabdyta. Ne vienas signatarų buvo kalinti. J. Vileišis netgi buvo nuteistas mirties bausme, kuri vėliau pakeista kalėjimu“, – pasakojo istorikė.
Pranešėja apžvelgė aktyvią būsimųjų signatarų veiklą įvairiose srityse – nuo ūkio iki švietimo, vadovėlių kūrimo. Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti tapo ne tik materialine baze, bet ir viena svarbiausių organizacinių lietuvybės palaikymo struktūrų tarpukario Vilniaus krašte itin sudėtingomis geopolitinėmis sąlygomis. Ji išlaikė lietuvius našlaičius ir senelius, rėmė neturtingą besimokantį Vilniaus jaunimą, suteikdama jam galimybę apsigyventi prieglaudose ir bendrabučiuose.
Net 18 Lietuvos Tarybos narių priklausė įvairioms mokslo draugijoms. Būsimieji signatarai dirbo vadovėlių kūrimo komisijoje, skaitė pranešimus įvairiomis temomis – nuo filosofijos iki ūkio, išleido 56 vadovėlius vidurinėms mokykloms, tyrė tautosaką, „Lietuvos aide“ rašė politines apžvalgas, skatino tautos orumą.
Renginyje dalyvavęs istorikas dr. Algimantas Kasparavičius šiemet Nepriklausomybės šimtmečio proga Seimo buvo apdovanotas už indėlį atkuriant Lietuvos valstybės nepriklausomybę, valstybės ir parlamentarizmo tradicijų stiprinimą, veiklą visuomenės gerovei. Istorikas svarstė, kodėl 1918 m. Lietuvai ir Lenkijai pavyko atkurti valstybingumą, o Baltarusijai ir Ukrainai – ne? Ko reikia ir dabar, kad Europoje susikurtų valstybė? Tarkim, kodėl Katalonijai nepavyksta atsiskirti nuo Ispanijos? Pasak istoriko, tam yra būtini penki dalykai: 1) žmonių, kuriuos sieja vienybės jausmas, bendrija; 2) valstybės sukūrimo idėja turi jungti visus piliečius; 3) kritinės masės politinė valia; 4) teritorija, kurioje gali skleistis suverenitetas; 5) teisė, kuri gali įgyvendinti valstybės teisingumą. Ar XX amžiaus pradžioje, kai kūrėsi Lietuvos Respublika, buvo visos tos sąlygos? Ne. Modernus lietuvis, kuris sukūrė Lietuvos Respubliką, gimė XIX a. viduryje. Prieš tai vyko du nesėkmingi sukilimai, kurie paliko įspaudą tautos sąmonėje.
Pasak istoriko, itin didelę įtaką tautos sąmonėjimui padarė Motiejus Valančius. Per 25-erius vyskupavimo metus jis įšventino 20 tūkstančių klierikų, kurie kalbėjo lietuviškai, skatino bažnyčių statybas, o jo inicijuotas blaivybės sąjūdis tapo lyg lietuvių mobilizacija. Pažangias idėjas perėmė J. Basanavičius, V. Kudirka ir kitos asmenybės, kurios atvedė į nepriklausomybę.
Be abejonės, J. Basanavičiaus figūra yra reikšmingiausia – „Aušroje“ buvo suformuluota Lietuvos politinio savarankiškumo programa. Lietuvių tautinės ir nepriklausomos valstybės idėja išties buvo revoliucinė. Ją J. Basanavičiui įkvėpė Balkanai. Gyvendamas Bulgarijoje, jis susipažino su pietų slavų valstybingumo projekcija ir tas idėjas pritaikė Lietuvoje. Didelis J. Basanavičiaus politinis potencialas, gebėjimas analitiškai mąstyti buvo revoliucinis imperinių Europos valstybių fone.
Istorikas paminėjo ir geopolitinių įvykių, sudariusių palankų foną Nepriklausomybei paskelbti, svarbą. Pirmasis pasaulinis karas sudarė palankias tarptautines aplinkybes ir pakoregavo Lietuvos geopolitinę situaciją savarankiškumo siekiams įgyvendinti, jo metu garsiau reikalauta autonomijos. Karo išvakarėse jau dygo pirmieji patriotizmo daigai. Jo sūkuryje Lietuvai atsidūrus kaizerinės Vokietijos sudėtyje, pasitaikė proga išsprūsti iš carinės Rusijos gniaužtų. Atsirado erdvė derėtis su vokiečių administracija. Aišku, tos derybos tebuvo daugybė skundų. Pasak istoriko, Nepriklausomybės šimtmetį jau galėjome švęsti 2017 m. gruodžio 11 d., kai Lietuvos Tarybos nariai pasirašė deklaraciją dėl Lietuvos valstybės atkūrimo su sostine Vilniumi. Ši data Lietuvai yra ne mažiau svarbi, nei Vasario 16-oji, ir buvo iš tiesų tikrasis Nepriklausomybės gimtadienis.
Jau ne pirmą kartą šia tema rengianti parodą, LMA Vrublevskių bibliotekos mokslo darbuotoja Rasa Sperskienė rankraščių fonde atranda įdomių detalių, neskelbtų fotografijų. Ji pasakojo apie kunigo Mykolo Krupavičiaus, politiko, žemės ūkio ministro, prisiminimus – kokią Lietuvą jis pamatė 1918 m., grįžęs ir Rusijos, kur revoliucinio komiteto buvo nuteistas mirti. Gavęs nurodymą tapti Valstybės Tarybos nariu, jis nusprendė apvažiuoti Lietuvos periferiją – skleisti nepriklausomybės idėjas. Jis buvo didžiai nustebintas tautos susitelkimo. Turgaus aikštėse ūkininkai sudėdavo nemažas sumas pinigų Lietuvai paremti, miesteliuose kunigai buvo sutelkę žmones, vyko mitingai, plevėsavo pačių pasiūtos vėliavos. Jei vyresni žmonės dar abejojo, tai jaunimas tvirtai žinojo, kad reikia nepriklausomos respublikos. Visuomenė jau buvo nuteikta ir pribrendusi pokyčiams.
R. Sperskienė pasidalijo įdomia informacija apie prieštaringą asmenybę – Liudą Girą, tapusį pirmosios Lietuvos valstybės žvalgybos organizatoriumi. 1918 m. spalio 8 d. Lietuvos Taryba organizavo Apsaugos komisiją, kurios nariu tapo Liudas Gira. Ši komisija pavedė jam rūpintis žvalgybos organizavimu. Naudodamasis gausiomis pažintimis, be jokių lėšų L. Gira sukūrė informatorių tinklą, kurį iš pradžių sudarė vienos moterys – medicinos seserys ir tarnaitės. Įdomi ir paini L. Giros kilmė – jis buvo nesantuokinis lenkės ir vokiečių vaistininko sūnus, kurį įsivaikino vargonininkas lenkas Gira Sirijskij. Vilniaus dvasinėje seminarijoje L. Gira sulietuvėjo. Parodoje yra įdomių nuotraukų ir dokumentų iš to laikotarpio, kai jis vadovavo Lietuvos žvalgybai.
Loreta Glebavičiūtė