Vasario 11 d. Varėnos r. Marcinkonių Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado parapijos bažnyčioje vyko Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio minėjimas.
Mišias aukojo atsargos karininkas, buvęs LK Sausumos pajėgų karo kapelionas kun. Pavelas Paukšto. Po Mišių pašventintas ir atidengtas Lietuvos Nepriklausomybės (Vasario 16-osios) Akto signataro kun. Alfonso Petrulio (1873–1928) biustas, kurį sukūrė skulptorius Nerijus Kavaliauskas, mecenatai – Gedimino ir Nijolės Jakavonių šeima. Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos atstovams buvo įteikti atminimo ženklai. Vėliau vyko šventinis koncertas.
Minėjime dalyvavo Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signatarai dr. Audriaus Rudys ir Algimantas Norvilas, buvęs LR Seimo narys Gediminas Jakavonis, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos, Lietuvos sąjūdžio, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos ir Lietuvos šaulių sąjungos atstovai, Marcinkonių parapijos nariai.
Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Alfonsas Petrulis gimė 1873 m. rugpjūčio 4 d. Katališkių kaime, Vabalninko valsčiuje, Biržų apskrityje, ūkininko šeimoje. Tėvai Juozas ir Izabelė augino penkis vaikus. Alfonsas buvo vyriausias. Jis iš pradžių buvo mokomas namuose, o nuo 1885 m. būsimasis dvasininkas mokslus tęsė Šiaulių ir Panevėžio gimnazijose. 1891 m. įstojo į Žemaičių kunigų seminariją Kaune. Mokėsi gerai, tačiau į kunigus nebuvo įšventintas dėl jauno amžiaus. 1895 m. išvyko ir įstojo į Lvovo veterinarijos institutą, studijavo dvejus metus, tačiau mokslų nebaigė. 1897 m. A. Petrulis grįžo į Lietuvą ir įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. Seminarijos vadovybė jį, kaip gabų seminaristą, pasiuntė į Petrapilio dvasinę akademiją, tačiau dėl atšiauraus vietos klimato (nes buvo nestiprios sveikatos) 1899 m. buvo grąžintas į Vilnių ir tų pačių metų pavasarį įšventintas į kunigus. Kunigas A. Petrulis gavo paskyrimą į Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią vikaru, vėliau, 1899 m. gruodį, išsiųstas į Bagdonavos filiją.
1901 m. sausio 27 d. Vilniaus vyskupo įsakymu A. Petrulis perkeltas į Joniškį, Giedraičių parapiją, klebonu. Čia jis užmezgė ryšį su knygnešiais. Nespėjus įsitvirtinti Giedraičiuose, 1903 m. rugpjūčio 16 d. A. Petrulis perkeltas į Maišiagalą klebonu. 1904 m. lankydamas parapijiečius ir kalėdodamas Maišiagalos parapijoje, kunigas įsitikino, kad daugelyje kaimų žmonės kalba lietuviškai. Tad atkaklusis lietuvybės skleidėjas nusprendė lietuvių kalbą pamažu įvesti ir bažnyčioje. Gavęs vyskupo leidimą, kartą per savaitę pradėjo lietuviškai organizuoti vaikų katekizaciją. Už pernelyg aktyvią lietuvybės veiklą kunigas A. Petrulis 1907 m. buvo iškeltas iš Maišiagalos į tolimą Nalibokų parapiją.
1908 m. spalį kunigas vyskupo įsakymu perkeltas į Marcinkonių parapiją Varėnos rajone. Ši parapija, nepaisant įvairiausių okupacijų, buvo tikrai lietuviškas kraštas. Čia kunigas A. Petrulis tęsė ne tik dvasininko darbą, bet ir švietėjišką veiklą. Suvokdamas, kad neraštingus žmones tobulėti skatina meno saviveikla, jis įsteigė bažnyčios chorą, kuris giedojo ne tik bažnytines giesmes, bet ir lietuviškas, patriotines dainas. A. Petrulio rūpesčiu buvo atnaujinta bažnyčia, įrengti nauji vargonai. Po trejų metų, 1911-aisiais, A. Petrulis turėjo palikti Marcinkonis. Šį kartą jis paskiriamas klebonu į Pivašiūnus.
Kunigas A. Petrulis, nors ir dirbo mažose parapijose, tačiau aktyviai dalyvavo lietuvių visuomeniniame ir politiniame gyvenime. Rasdavo laiko ir lėšų atvykti į Vilnių. 1905 m. dalyvavo didžiajame Vilniaus Seime. Buvo ne tik parapijiečių dvasinis, bet ir pasaulietinis vadovas, dalyvavo ne vienoje visuomeninėje organizacijoje arba steigė jas pats. Pavyzdžiui, Vilniuje 1907 m. kovo 8 d. įvykusiame Sąjungos lietuvių kalbos teisėms atgauti Vilniaus krašto bažnyčiose steigiamajame susirinkime buvo išrinktas į valdybą. Dr. Jonas Basanavičius 1907 m. kovo 25 d. sušaukė steigiamąjį Lietuvių mokslo draugijos susirinkimą.
Kunigas A. Petrulis kartu kunigu Vladu Mironu leido katalikišką laikraštį „Aušra“, prisidėjo steigiant kitus lietuviškus laikraščius ir žurnalus, rašė jiems straipsnius, platino spaudą parapijų kaimuose ir miesteliuose.
1917 m. liepos 10 d. A. Petrulis kartu su kitais lietuviais inteligentais pasirašė memorandumą Vokietijos kancleriui Georgui Michaeliui, kuriame pabrėžiama, kad lietuviai „negali kitaip sau vaizduotis savo ateities, kaip tik nepriklausomybės pavidalu“. Jis buvo organizacinio komiteto narys Vilniaus konferencijai parengti, kuri buvo sušaukta 1917 m. rugsėjo 18 d. Konferencijoje A. Petrulis buvo išrinktas į Tautos Tarybą ir vienerius metus buvo jos sekretorius. 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais Tarybos nariais pasirašė Nepriklausomos Lietuvos Valstybės Atkūrimo Aktą. 1918 m. dalyvavo Lozanoje vykusioje ketvirtojoje lietuvių konferencijoje. 1918 m. rugsėjį A. Petrulis, A. Smetona ir M. Yčas aplankė Popiežiaus nuncijų Miunchene ir perdavė prašymą Popiežiui pripažinti Lietuvos nepriklausomybę ir suteikti jai apaštališkąjį palaiminimą. Lapkritį signataras dirbo Lietuvos Tarybos komisijoje, rengusioje pirmąją laikinąją Lietuvos Respublikos Konstituciją.
Petrulio biustas
Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą, kunigas A. Petrulis buvo suimtas, atvežtas į Vilnių, bet po kurio laiko paleistas. Suėmus antrą kartą, jam pavyko pabėgti ir pasitraukti į Kauną, kur kurį laiką dirbo Tautos pažangos partijos Centro komiteto sekretoriumi. 1920 m. grįžęs į Pivašiūnus, rėmė steigiamas lietuviškas mokyklas, kartu su mokytoju J. Sabaičiu sutelkė lietuvių šaulių būrį. 1926 m., įkūrus Kaišiadorių vyskupiją, tapo pirmosios kurijos nariu – vyskupo patarėju.
Paskutinė kunigo A. Petrulio parapija buvo Musninkai, Širvintų raj., į kurią atvyko 1928 m. kovo 7 d. 1928 m. birželio 28 d., rytą, eidamas aukoti šv. Mišių, sukniubo prie altoriaus. Palaidotas Musninkų bažnyčios šventoriuje.
Dr. Raimundas Kaminskas