Kūrybingas mokytojas visada yra kaip pranašas, jeigu jis stipriai įsirėmęs į savo gimtąją žemę, į visą joje vykusią tautos istoriją, kerojančius papročius ir tradicijas. Tada jo žvilgsnis prasiskverbia į ateitį, atskleidžia būsimuosius kelius ir taip vadovauja tautai.
Antanas Maceina
Senokai gavau dovanų iš Panevėžio bičiulių – monografiją „Kelias nuo mokytojų seminarijos iki Panevėžio kolegijos“ (2016). Sudarytojos: Lionė Lapinskienė, Rimanta Pagirienė ir Vitalija Raubienė. Knygoje yra ir jų autoriniai straipsniai. Knyga skirta Panevėžio mokytojų seminarijos pirmosios laidos (1925 m.) 90-mečiui ir Lietuvos Respublikos šimtmečiui.
Kaip rašoma pratarmėje, ši monografija – tai Panevėžio kolegijoje nuo 2015 m. gegužės mėnesio vykdyto projekto „Panevėžio mokytojų seminarijos veiklos atspindžiai miesto kultūroje“ sudėtinė dalis. Projektą inicijavo kolegijos biblioteka, bendradarbiaudama su Socialinių mokslų katedra. Šiandieninė Panevėžio kolegija yra vienintelė švietimo įstaiga, rengianti pedagogus ir tęsianti anų laikų Mokytojų seminarijos tradicijas. Gal Dievas panevėžiečiams apšvies protus ir jie išlaikys kolegiją nesunaikintą, o dar geriau – atgaivins Panevėžyje veikusį Pedagoginį institutą, vietoje piktavalių iš Vilniaus sunaikinto Lietuvos edukologijos universiteto.
Panevėžio mokytojų kolegijos ištakos siekia 1727 m. 2012 m. kolegija buvo paskelbta „Nacionaline vertybe 2012“ ir nominuota, kaip „objektas, garsinantis Lietuvą“. Tais pačiais metais kolegijoje atidaryta Jono Jablonskio auditorija. Kolegijos vadovai, dėstytojai ir studentai didžiuojasi jos dvasiniu paveldu. Yra kuo didžiuotis. Ne kiekvienas Lietuvos miestas gali pasigirti tokiu gausiu Lietuvos ateities kūrėjų, išugdytų Panevėžio seminarijoje – Pedagoginiame institute ir kolegijoje būriu.
Knygą sudaro pratarmė, kolegijos vadovų Gedimino Sargūno ir Egidijaus Žukausko laiškas skaitytojams, sudarytojų Vilijos Raubienės ir Lionės Lapinskienės straipsniai bei Aldono Pupkio straipsnis „Juozas Balčikonis Panevėžio mokytojų seminarijoje“, aprašantys kelią nuo mokytojų seminarijos iki Panevėžio kolegijos. Kiti skyriai: „Panevėžio mokytojų seminarijos I laidos (1925) mokytojai“, „Panevėžio mokytojų seminarijos I laidos auklėtiniai“, „Panevėžio valstybinis pedagoginis institutas“, „Mokytojų seminarija naujomis istorinėmis sąlygomis“, „Panevėžio kolegija tęsia senąsias tradicijas“, „Faktai, įvykiai ir įamžintos akimirkos“ ir kt. Knygos pabaigoje pateiktos asmenvardžių ir vietovardžių rodyklės.
Knyga išleista 1000 egzempliorių tiražu, kietais viršeliais, 407 psl. apimties. Joje daug nuotraukų. Labai atsakingai suredaguota (redaktorė – Lionė Lapinskienė) ir puikiai apipavidalinta (dizaineris – Linas Vaškevičius). Malonu ją paimti į rankas ir lengva skaityti. Tokiu stiliumi mokslinį darbą parašyti geba tik Mokytojai.
Vilija Raubienė straipsnyje „Į Panevėžio kolegiją veda daug kelių“ supažindina su jos istorija nuo įkūrimo 1872 m. (carinės Rusijos okupacijos metu) iki 1957 m. – jau antrosios okupacijos laikais. Aptartas ir kolegijos veiklos laikotarpis prieškarinėje Nepriklausomoje Lietuvoje, kuris išsamiau išryškinamas biografiniuose – antrajame ir trečiajame – skyriuose. Sovietinės okupacijos laikotarpiu buvo susigriebta, kad lietuviškoms mokykloms trūksta mokytojų. Pedagogų rengimas Panevėžyje po ilgos pertraukos buvo atnaujintas, išsaugant senosios seminarijos pedagoginį paveldą. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, įkurta Panevėžio kolegija, kuri sujungė kelias specialybes ir teikė bakalauro laipsnį.
Lionė Lapinskienė straipsnyje „Humanitarinė mintis mokytojų seminarijoje 1872–1915 ir 1919– 1935 metais“ supažindina su mokytojų rengimo sunkumais carinės Rusijos pavergtoje Lietuvoje, iš kurios buvo atimtas valstybės vardas ir kuri tada buvo vadinama carinės Rusijos „Šiaurės Vakarų kraštu“. Vilniaus švietimo apygardoje tuo metu veikė Molodečno mokytojų seminarija, įkurta 1864 m., ir Vitebsko gubernijai priklausiusi Polocko mokytojų seminarija, įkurta 1872 m. Abi jos rengė mokytojus stačiatikių mokykloms.
1872 m. lapkričio 14 d. carinė valdžia Panevėžyje įkūrė Panevėžio mokytojų seminariją, kuriai buvo pavesta rengti mokytojus Kauno gubernijos stačiatikių mokykloms. Netrukus buvo įkurtos dar dvi seminarijos: 1874 m. – Nesvyžiuje ir 1875 m. – Svisločėje. Visose buvo dėstoma tik rusų kalba. Panevėžio mokytojų seminarijai nuo 1873 m. pradėta taikyti išimtis – leista 2–3 val. per savaitę dėstyti lietuvių kalbą. Buvo patvirtinta ir pirmoji Rusijos imperijoje lietuvių kalbos dėstymo programa, parengta Z. Liackio. Programa veikė visoje Rusijos šiaurės vakarų teritorijoje buvusiose mokyklose.
Lietuvai atgavus lietuvišką spaudą, 1906–1908 m. Panevėžio mokytojų seminarijoje neetatiniu mokytoju pradėjo dirbti kalbininkas aušrininkas Jonas Jablonskis. 1907 m. jis pateikė Panevėžio seminarijos vadovybei naują „Lietuvių kalbos dėstymo programą“, kurią lapkričio 11 d. patvirtino to meto Vilniaus švietimo globėjų taryba. Įkvėptas laimėjimo, J. Jablonskis parengė ir pradžios mokykloms skirtą lietuvių kalbos mokymo programą, kurią patvirtino 1908 m. lapkričio 25 d.
Įgijęs Seminarijos vadovybės pasitikėjimą, J. Jablonskis paragino lietuvius moksleivius mokytis pagal šią programą. 1906–1908 m. čia mokytis įstojo Jonas Murka, Antanas Vireliūnas, Antanas Žalys, Kazimieras Ubeika ir kiti. Kaip rašoma šioje knygoje, Jonas Jablonskis, „būdamas įžvalgus diplomatas, lyg ir sukuria iliuziją, kad populiarina rusų autoriaus prof. Modesto Bogdanovo kūrybą, pažintinio pobūdžio knygelę apie artimiausioje aplinkoje matomus gyvūnus. Tuo metu jis lietuvius moksleivius suburia į „Vertėjų būrelį“. Jo nariai intensyviai studijuoja lietuvių kalbą, net kas vakarą lankydamiesi J. Jablonskio namuose. Visi „vertėjai“ vėliau tapo žymiais Lietuvos pedagogais ir mokslininkais-lituanistais“.
Jonui Jablonskiui išvykus iš Panevėžio, lietuvybę šiame krašte puoselėjo mokytojas Matas Grigonis. Artėjant Pirmajam pasauliniam karui, seminarija iškelta į Mstislavlį, kur veikė iki 1918 m.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Panevėžio mokytojų seminarija grįžo į Lietuvą ir 1919 m. liepos 1 d. paskelbė priėmimą studentų, norinčių tapti mokytojais. Tai buvo pirmoji atkurtos Lietuvos Respublikos mokytojų rengimo įstaiga, veikusi iki 1936 m. Prie mokytojų seminarijos 1923 m. įkurta pradžios mokykla, kur studentai galėjo atlikti pedagoginę praktiką. Nuo pat pirmosios seminarijos atkūrimo dienos jai vadovavo Juozas Balčikonis, kuris suformavo tuo metu žymiausių Lietuvos pedagogų kolektyvą. 1925 m. čia pradėjo mokytojauti Petras Būtėnas, Jono Jablonskio, Kazimiero Būgos ir Juozo Balčikonio mokinys ir tautotyros pradininkas Lietuvoje Kazimieras Masiliūnas, gamtininkas Jurgis Elisonas ir kiti.
Aldonas Pupkis straipsnyje „Juozas Balčikonis Panevėžio mokytojų seminarijoje“ pateikia išsamią Panevėžio seminarijos direktoriaus Juozo Balčikonio gyvenimo ir jo veiklos apžvalgą, tarsi nutiesdamas tiltelį iš pratarmės į kitus du knygos skyrius. Juozas Balčikonis Panevėžio mokytojų seminarijoje dirbo penkerius metus. Jis paklojo tautinės Lietuvos mokyklos teorinius pamatus.
Pirmajame skyriuje pateikiamos kelių autorių parašytos Panevėžio mokytojų seminarijos pirmosios laidos (1925 m.) mokytojų biografijos. Tai – enciklopedinio pobūdžio žinios. Čia pateikta nemažai ne tik pedagogikos istorijos, bet ir to meto politinio, ekonominio bei socialinio gyvenimo žinių. Kai kurie mokytojai dirbo ne tik Panevėžio mokytojų seminarijoje, bet ir kitose mokyklose. Gal perskaitę šį straipsnį, jų mokiniai, radę savo mokytojų pavardes, imsis iniciatyvos ir parengs panašų leidinį apie savo mokyklas?
Knygoje pateiktos žinios apie Justiną Jankevičių (1885–1940), 1924–1935 m. buvusį mokytojų seminarijos direktorių, Petrą Būtėną (1896–1980), seminarijoje dirbusį 1925–1936 m., gamtininką Jurgį Elisoną (1889–1946), seminarijoje dirbusį 1919–1929 m., parašiusį kelis zoologijos vadovėlius ir monografiją „Mūsų šalies žinduoliai“ (1932), Alfonsą Gilvydį, dirbusį seminarijoje 1919–1923 m., dėsčiusį geografiją, istoriją ir žemės ūkio mokslus, Eleną Jablonskytę-Gilvydienę, seminarijoje dėsčiusią matematiką ir fiziką, prelatą Joną Grabį (1882–1929 ), 1919–1927 m. buvusį seminarijos kapelionu ir vicedirektoriumi, Igną Jasiūną (1901–1989), seminarijoje dirbusį kūno kultūros mokytoju, ir kt.
Antrajame skyriuje rašoma apie Panevėžio mokytojų seminarijos pirmosios laidos auklėtinius: Napalį Grigą, Veroniką Inčiūraitę-Barniškienę, Povilą Kazėną, Kazimierą Masiliūną (apie pastarąjį parašė Vytautas Masiliūnas ir Juozas Brazauskas), Aleksandrą Šilgalytę, Joną Švobą, Joną Valiukonį, Kazę Žekonytę, mokytoją ir kraštotyrininką Juozą Žilvitį, kalbininkę Juliją Žukauskaitę. Daugelį jų atrasime Lietuvos pedagogikos istorijoje.
Trečiasis knygos skyrius – „Panevėžio valstybinis pedagoginis institutas“ – ypač įdomus tuo, kad tapo nepaprastai aktualus mūsų dienoms. Kai 1939 m. kovo 22 d. Vokietijos barbarai okupavo Klaipėdą ir Klaipėdos pedagoginis institutas buvo uždarytas, visa jo komanda – apie 250 dėstytojų ir studentų persikėlė į Panevėžį. Kai dabartinėje nepriklausomoje Lietuvoje šiuolaikiniai barbarai, visokio plauko kosmopolitai ir šiaip jau mokytojo vaidmens bei jo svarbos valstybės ir tautos gyvenime nesuprantantys technokratai, niekada nesidomėję pedagogikos mokslu, sunaikino Lietuvos edukologijos universitetą ir apskritai kvalifikuotų mokytojų Lietuvai rengimą, siekdami paversti mūsų jaunąją kartą juodadarbiais Lenkijos ir kitų užsienio valstybių darbo rinkoms, Panevėžio pedagoginis institutas turėtų būti atkurtas kaip vienintelė mokymo institucija, rengianti kvalifikuotus mokytojus. Kaip tik šis Pedagoginis institutas ir turėtų įgyvendinti vieną svarbiausių idėjų Lietuvai – atkurti mokytojo profesijos prestižą, nes nuo Mokytojo „priklauso šalies laisvė ir ateitis“ (žr. Dalia Grybauskaitė: investuoti į mokytojus – mūsų pareiga. // Delfi.lt, 2018 02 01). O mokytojo profesijos prestižas, kaip tvirtino šviesaus atminimo mokytojas prof. Vytautas Liutikas, priklauso nuo pjedestalo aukščio, kurį Mokytojui sukuria valstybė ir pats Mokytojas savo dvasiniu ūgiu.
Leonas Kaziukonis straipsnyje „Pedagoginis institutas Panevėžyje 1939 m.“ rašo, kad dauguma šviesuolių panevėžiečių džiaugėsi ir didžiavosi šiuo institutu. Jie žinojo, kad Panevėžyje sukurtas mokytojų seminarijos kultūrinis paveldas turės įtakos ir tolesnei to instituto veiklai. Pasak straipsnio autoriaus, taip ir atsitiko: studentai Panevėžyje organizavo kultūrinius renginius, daug dėmesio skyrė krašto pažinimui, vasaromis rengė ekskursijas, kurių metu susipažino su visos Lietuvos kultūros, istorijos ir gražiausiu gamtos paveldu. Jie buvo skatinami domėtis lietuviška literatūra, daile ir lietuviškų sodybų architektūra. Instituto studentai įkūrė net tris korporacijas: studentų ateitininkų „Žibintas“, „Lietuvos studentų vienybės“ ir žemaičių „Terra Samogitia“. 1939 m. spalio 10 d. Vilnius ir Vilniaus kraštas buvo sugrąžinti Lietuvai. To meto Lietuvos švietimo ministerija 1939 m. lapkričio 16 d. įpareigojo Panevėžio pedagoginį institutą keltis į Vilnių.
Vieno iš žymiausių Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo okupantams vadų, partizanų generolo Adolfo Ramanausko-Vanago dukra Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė rašo apie savo tėvelį, kuris taip pat baigė Panevėžio pedagoginį institutą. Pateikiamas jam 1939 m. birželio 30 d. išduotas diplomas, patvirtinantis, „kad Adolfas Ramanauskas, gimęs 1918 m. kovo 6 d. Novbritono mieste Jungtinėse Amerikos Valstybėse, išėjęs visą Pedagoginio instituto kursą, gerai išlaikęs numatytus einamų dalykų egzaminus ir gerai atlikęs mokyklinę praktiką, įgijo pagal Pedagoginių institutų įstatymą, Vyriausybės Žinių Nr. 482, eilės Nr. 3370, pradinės mokyklos mokytojo ir specialinį aukštąjį baigusio teises. Pasirašė M. Mačernis, Instituto direktorius, ir Z.Kuzminskis, Instituto inspektorius”.
Knygoje rašoma ir apie mokytojus, Panevėžio mokytojų seminarijos auklėtinius, dalyvavusius Mokytojų suvažiavime 1940 m. Kaune, Sporto rūmuose ir giedojusius Lietuvos himną. Visi jie buvo ištremti į negyvenamas Ledynuotojo vandenyno amžinojo įšalo salas mirti. Mokytoja Konstancija Banionienė buvo ištremta su keturiais mažais vaikais: Vytautu (dešimties metų), Gediminu (aštuonerių), Nijole (šešerių) ir Reda (vienerių metukų). Seimo narė Rasa Juknevičienė rašo apie savo senelį, Panevėžio mokytojų seminarijos auklėtinį Juozą Tamošiūną, kurį su žmona Valerija, taip pat mokytoja, ir mažamečiais vaikais (devynerių metų dukrele Dainora, būsimąja Rasos Juknevičienės mama, ir vienerių metų sūneliu Aručiu) okupantai ištrėmė į Sibirą. Senelis, nuo šeimos atskirtas Naujosios Vilnios geležinkelio stotyje ir išvežtas į Rešiotų mirties lagerį, ten mirė iš bado 1942 m. balandžio 8 d. Valerija Tamošiūnienė stebuklu išliko gyva ir išsaugojo vaikus. Šeimai iš tremties sugrįžus, Dainora tapo nusipelniusia Lietuvos mokytoja ir parašė knygą „Sibiras vaiko akimis“, kuri buvo išversta į norvegų kalbą, o informacija apie ją plačiai paskleista pasaulyje. Mokytojas, poetas Petras Zablockas, Panevėžio pedagoginio instituto absolventas, taip pat tapo „be kaltės kaltu“ ir buvo nuteistas kalėti 10 metų už tai, kad jo eilėraščiuose dominavo patriotiniai, meilės tėvynei motyvai.
Priešpaskutiniame knygos skyriuje „Mokytojų seminarija naujomis istorinėmis sąlygomis“ (nuo 1944 m. iki šiol), kuris yra didžiausias (238–355 psl.), supažindinama su to laikotarpio Mokytojų seminarijos auklėtinių biografijomis, pateikiami jų atsiminimai. Seminarija buvo atkurta 1944 m. lapkričio 1 d. Pirmąją seminarijos pokarinę laidą baigė 54 auklėtiniai. Seminarijoje dėstė žymi Panevėžio pedagogė istorikė Ona Maksimaitienė. 1954 m. seminarijos direktoriaus Andriaus Kazlovo pavaduotoju buvo Vladas Rajeckas, būsimasis pedagogikos akademikas, Mokyklų (Pedagogikos) mokslinio tyrimo instituto direktorius.
1944–1957 m. seminariją baigė 1 947 pradinių klasių mokytojai. 2002 m. rugpjūčio 30 d. ši seminarija pertvarkyta į Panevėžio kolegiją, prie jos prijungiant Panevėžio aukštesniąją technikos, Panevėžio Domaševičiaus medicinos ir Rokiškio aukštesniąją pedagogikos mokyklą. Iki 2009 m. Panevėžio kolegijai vadovavo Kęstutis Gudas. Nuo 2016 m. balandžio 17 d. kolegijos direktoriaus pareigas pradėjo eiti dr. Gediminas Sargūnas.
Galiu tik pritarti straipsnio „Mokytojų seminarija ir Panevėžio kolegija – miesto švietimo ir kultūros židinys“ autorės Lionės Lapinskienės minčiai, kad šiuo metu „Panevėžio kolegija yra svarbi miesto institucija, puoselėjanti iš praeities paveldėtas tradicijas“. Knyga „Kelias nuo Mokytojų seminarijos iki Panevėžio kolegijos“ – graži dovana ne tik Panevėžio miestui, bet ir visiems Lietuvos pedagogams, jau pasiilgusiems pedagoginės literatūros.
Prof. habil. dr. Ona Voverienė