Dabartinėje universitetų konkurencijoje Šiaulių universitetas akivaizdžiai pralaimi dėl visuomenėje suformuoto neigiamo įvaizdžio ir Lietuvos mokyklų abiturientų siekio rinktis ne studijų kryptį, bet didesnį miestą, ypač sostinę. Tačiau skaudžiausiai jį paveikė pastarieji Švietimo ir mokslo ministerijos veiksmai – atvirai demonstruojamas žūtbūtinis siekis šį universitetą sunaikinti, pirmiausia jį sugrąžinant į „pedagoginio instituto“ laikus ir paliekant tik vieną – specialiosios pedagogikos kryptį.
Net tos studijų programos, kurias tarptautinį auditą vykdžiusios ekspertų grupės ką tik buvo įvertinusios aukščiausiais balais ir akreditavusios maksimaliam – 6 metų laikotarpiui, staiga pripažintos bevertėmis.
Dabartinės ŠMM vadovų suvokimas apie tvarią regioninę politiką ir galimą universitetų vaidmenį, šią politiką įgyvendinant, nebestebina. Ryšys su akademine bendruomene – jau seniai prarastas: su ja bendraujama įsakymų ir kategoriškų nurodymų stiliumi. Jų supratimu, net tokios sąvokos kaip „regioninis universitetas“ esą nėra. Tačiau XVII Vyriausybės programoje išdėstyti regioninės politikos uždaviniai įpareigoja ne žlugdyti, o išryškinti šio universiteto unikalumą, čia sukurtas originalias ir už Lietuvos ribų gerai žinomas akademines mokyklas ir plačias įsidarbinimo galimybes jį baigus. Šiaulių universitetas turi galimybę užimti specifinę poziciją kaip besiorientuojantis į darnios regionų politikos įgyvendinimą – tiek mokslinių tyrimų tematikoje, tiek studijų programose, tiek plėtojant mokslo ir verslo partnerystę, dar labiau išryškinant vieną iš didžiausių šio universiteto stiprybių – mokslinių tyrimų ir studijų tarptautiškumą.
Užmiesčio teritorijos apima visas nuo Vilniaus ir Kauno nutolusias vietoves: atokesnių rajonų centrus, rajono centro statuso neturinčius miestus, vietoves, turinčias miestelio statusą ir žinių visuomenėje naują vaidmenį įgyjančias kaimiškąsias gyvenvietes. Šios teritorijos seniai nėra „kaimas“ primityviąja to žodžio vartosenos prasme ir gyvena jose ne kažkokie neišprusę „kaimiečiai“, vis dar vertinami, remiantis XIX a. pabaigos – XX a. pradžios vaizdiniais. Šiaulių universitete intensyviai plėtojami atokesnių, žemo urbanizacijos lygio vietovių regionų raidos tyrimai, sukurta antropologinė, į bazinius gyventojų poreikius orientuota strateginio valdymo metodologija.
Jokiu būdu Šiaulių universiteto paskirties negalima sieti tik su vadinamuoju „Šiaurės Lietuvos“ regionu: universitetas negali tarnauti vienam valstybės regionui. Jokiu būdu negalima orientuotis į mažėjančią, besitraukiančią Lietuvą: mažėjantis ir silpnėjantis – niekam neįdomus. Reikia taip planuoti ekonomiką, kad Lietuva nebemažėtų, kad sparčiai augtų jos gyventojų skaičius, kad joje būtų galima rasti profesinius lūkesčius atitinkančią profesiją, darbo vietą ir gauti oriai gyventi leidžiantį atlyginimą. Tik taip galima sustabdyti hiperemigraciją.
Šiaulių universiteto misija, išplaukianti iš XVII Vyriausybės programos – plataus profilio neagrarinio sektoriaus specialistų rengimas visiems užmiesčio regionams. Tokia orientacija leidžia užimti šių metu akivaizdžiai vakuojančią studijų ir mokslinių tyrimų rinkos dalį, taip išvengiant beprasmiškos konfrontacijos su kitais, ypač Vilniaus ir Kauno, universitetais (VU, KTU ir VGTU) tiek mokslinėje projektinėje veikloje, tiek tobulinant studijų programas ir metodus, tiek komplektuojant būsimųjų studentų kontingentą.
Šiaulių universitete būtina ne tik plėtoti spec. pedagogikos studijas, bet ir rengti plataus profilio pedagogus, galinčius dėstyti kelis dalykus (tai leistų daug ilgiau išsaugoti mokinį šalia namų, šalia šeimos), plataus profilio inžinierius, galinčius gerai orientuotis, kuriant naujas neagrarines įmones (pramonės, statybos, transporto ir pan.), socialinės gerovės profesionalus, turinčius daug daugiau medicinos ir sveikos gyvensenos žinių, plataus profilio kultūros darbuotojus.
Šio universiteto studentai turi gauti daug geresnį, negu iki šiol, praktinį pasirengimą. Antai neseniai uždaryto buvusio Socialinių mokslų fakulteto erdvėse, padedant pramonės ir kitų verslų įmonėms, galima sukurti itin modernią praktinio rengimo bazę – universitetinių įmonių kompleksą, kuriame ne tik socialinių ir humanitarinių, bet ir gamtamokslinių specialybių studentai susipažintų su šiuolaikinės pramonės, statybų, transporto, logistikos ir kitų sričių pagrindais. Sekant klaipėdiečių pavyzdžiu, būtina įgyvendinti universiteto, kolegijų ir profesinio rengimo centrų integraciją: negalima tapti aukštos kvalifikacijos inžinieriumi, pačiam neišmokus pagrindinių gamybos operacijų.
Čikagoje esančiame Ilinojaus technologijos institute sukurtos tarpdisciplininės IPRO studijų programos, kurias diegiant ne tik technologijos, bet ir socialinių mokslų srities studentai mažiausiai metus dirba su 3D spausdintuvais ir kita šiuolaikine technika, konstruoja naujus lengvosios pramonės ir kitų sričių gaminius. Tokios programos padėjo pritraukti naujų studentų, padidino šio instituto (universiteto) populiarumą. Toks tarpdisciplininis rengimas leidžia absolventui kelis kartus greičiau susirasti darbą. Šiauliečiams gyvybiškai būtina diegti šias programas.
Šiaulių universitetui labai praverstų partneris – kitos valstybės universitetas, kuris aktyviai dalyvautų jo reorganizacijoje ir suteiktų galimybę įgyti dvigubą diplomą, kaip tai, pavyzdžiui, padarė Lenkijos Nowy Sącz Aukštoji verslo mokykla, sudariusi konsorciumą su JAV nacionaliniu Saint Louis universitetu. Taip galima tikėtis ne tik naujo įvaizdžio, bet ir esminio atsinaujinimo.
Didžiausia problema, kurią puikiai mato ir išnaudoja primityvius sprendimus priiminėjančios dabartinės valdžios institucijos, nesuvokiančios modernios, augančios, gausėjančios Lietuvos strategijos kūrimo būtinybės, yra pačios akademinės bendruomenės susiskaldymas, abejingumas, apatija ir netikėjimas savo jėgomis. Bet kuris, net absoliučiai Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujantis ŠMM įsakymas sutinkamas su besąlyginiu klusnumu: „Ministerija taip įsakė, todėl lieka tik vykdyti…“ Su akademinės bendruomenės vaidmeniu nesuderinama baimė išsakyti savo poziciją ir ją argumentuotai apginti tik dar labiau skatina vienų norą visiškai sužlugdyti šį aukštojo universitetinio mokslo židinį, o kitų – bejėgiškumo apraiškų plitimą.
Lietuvos ekonomika galėtų per 10 metų pasiekti ES vidutinį lygį tik tuo atveju, jei kasmet mūsų valstybės BVP augtų pustrečio karto greičiau nei bendrijos vidurkis. Nėra jokio pagrindo džiūgauti, kad per pastaruosius trejus metus Lietuvos BVP augimas 0,6–0,7 proc. viršijo ES vidurkį. Kada Lietuva pasiektų išsivysčiusių valstybių, pavyzdžiui, Vokietijos, lygį, prie jo artėdama tokiu greičiu? Ekonomistų skaičiavimai rodo, kad tai pavyktų tik apytiksliai 2060-aisiais. Bet kiek tuomet Lietuvoje būtų likę gyventojų? Todėl išeitis tik viena – daug spartesnis ūkio augimas ir darbo našumo kilimas. Todėl reikia ir bent dvigubai didesnių investicijų į mokslo plėtrą ir naujų technologijų kūrimą.
Dar ruošiantis atkurti nepriklausomybę, buvo intensyviai diskutuojama, kuriose gamybos srityse Lietuva galėtų tapti konkurencinga, radusi savo nišas globalioje pasaulio ekonomikoje. Ekonomistas prof. Kazimieras Antanavičius, fizikas prof. Stepas Janušonis ir kiti žinomi mokslo ir verslo atstovai siūlė plėtoti medicininės paskirties įrenginių gamybą. Tokiai gamybai nereikia daug atvežtinės žaliavos, bet būtina turėti stiprų intelektinį potencialą. Lietuvos mokslininkų pasiekimai, lazerių, puslaidininkių, fotonikos ir biotechnologijų srityse jau tada rodė, kad būtent tokioje srityje gali atsiverti geros perspektyvos. „Sveikos Lietuvos“ strategija ir dabar leistų išnaudoti sukauptą mokslinį potencialą maisto ir vaistų gamybai plėtoti, išnaudoti didžiulius rekreacinius išteklius, plėtoti vadinamąjį sveikatos turizmą. Savo atsakomybę tiek regionui, tiek visai Lietuvai suvokęs Šiaulių universitetas gali efektyviai prisidėti, stiprinant visos valstybės investicinį patrauklumą, išnaudojant vietinius infrastruktūros, gamtos ir žmonių išteklius, suteikiant galimybę atokesnių regionų abiturientams įgyti šiuolaikinį išsilavinimą.