Šeimos sodyba – neišsprendžiamas uždavinys?
Daugelio knygų, skirtų pabėgėliams ir migrantams autorė, gimusi Kaune ir pati nuo vaikystės patyrusi imigranto dalią (sovietinio laikotarpio pabėgėlių dukra) Raimonda Mikatavage, dabar gyvenanti JAV, ne kartą yra pabrėžusi, kad jeigu jūs nusipirkote namą, tai reiškia daug daugiau, negu būsto įsigijimas. Jūs įsigijote gabalėlį savo valstybės… Nuo to momento, kai tapote sodybos savininku, jūsų statusas labai pasikeitė: jūs dabar turite nuolatinę vietą, kuri priklauso tik jums. Esate tiesiogiai susijęs su savo valstybe. Todėl jums jau ne tas pats, kas vyksta jūsų valstybėje. Su savo sodyba esate susijęs ne tik materialine prasme.
Visai kita situacija, jei gyvenate „dėželėje“ – daugiabutyje. Nors butas – jūsų privati nuosavybė, tačiau iš esmės jūs nieko neturite: jums nepriklauso nei to namo sienos, nei stogas. „Savo stogo virš galvos“ neturite. Laiptai, ant kurių atsistojate, išėjęs iš savo buto, jums taip pat nepriklauso. Jūsų kiemas – visiems atvira, pereinama, t. y. niekieno, erdvė. Kai sovietmečiu buvo statomos šios gremėzdiškos dėžės, niekas neplanavo, kad butų nuomininkai (būtent toks buvo daugelio jų statusas) turės nuosavus automobilius, kurių dabar nėra kur statyti. Purvinos smėlio dėžės ir išklerusios supynės vaikams – tik primityvi augančiai piliečių kartai skirtos erdvės imitacija.
Jūs neturite nė vieno kvadratinio metro nuosavo ploto, ant kurio galėtumėte atsistoti. Net jei name (tarsi per stebuklą) susikuria stipri bendrija, kuri prižiūri namo aplinką, puoselėja kelis gėlynus, apkarpo gyvatvores, tai nekeičia jūsų situacijos. Todėl nenuostabu, kad, apklausus kelių universitetų studentus, apytiksliai du trečdaliai jų negalėjo įvardinti vietovės Lietuvoje, kurią galėtų vadinti savo tėviške (gimtine), su kuria juos sietų stiprūs emociniai ryšiai. Visi jie užaugo daugiabučiuose. Tiesa, kai kurie nurodė kažkur užmiesčiuose esančias senelių sodybas ir asmenybės strategijose įrašė, kad panašiai įsivaizduoja savo ateitį po poros dešimtmečių. Tačiau pastaraisiais metais daugėja tokių, kuriems nuosavos sodybos nereikia: ją prižiūrint kiltų daug rūpesčių, o daugiabutyje lieka tik sumokėti už komunalines paslaugas. Tai – samdinio mąstysena.
Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto tyrėjai didelius miestų daugiabučių rajonus vadina tiksinčiomis uždelsto veikimo bombomis ir įspėja, kad ekonomiškai pajėgesni žmonės iš jų išsikels, o daugiabučių rajonai gali netrukus tapti savotiškomis „prieblandos zonomis“.
Ši problema aktuali praktiškai kiekvienai savivaldybei, norinčiai neprarasti darbingo išsilavinusio jaunimo. Daugiabučiais jo tikrai nesuviliosi. Tačiau tikroji situacija tokia, kad nė vienoje iš jų nėra efektyvios individualių sodybų plėtros strategijos. Priemiesčių žemę seniai išpirkę apsukruoliai sukurpė sklypų „detaliuosius planus“, kai kur išvedžiojo šiokias tokias „komunikacijas“ ir išplatino skelbimus apie už fantastiškai aukštas kainas parduodamus miniatiūrinius kelių arų dydžio sklypelius.
Sparčiai tuštėjančio rajono savivaldybės atstovas papasakojo, kad neseniai gavo tokių, atsiprašant, verslininkų prašymą atleisti juos nuo žemės mokesčio ir dar primokėti už įsigytų plotų priežiūrą. Paaiškėjo, kad rajone, kuriame stinga darbo vietų, ypač skirtų išsilavinusiems žmonėms, jų reklamos beveik nieko nesuviliojo, todėl nepavyko gauti planuoto maksimalaus pelno. Gyvenimo sąlygos tokiuose sklypeliuose mažai kuo skiriasi nuo gyvenimo daugiabučiuose. Privatumo, kurio ieško potencialūs sodybų kūrėjai, čia nėra. Vien sklypelio įsigijimas jaunai šeimai dažniausiai ne pagal kišenę. Ne ką patogiau gyvena ir įsikūrusieji buvusiuose „kolektyviniuose soduose“.
Kai beveik prieš dešimtmetį žurnale „Žemės ūkis. Verslas“ buvo paskelbta idėja „Šeimai – hektaras žemės“, reakcija buvo labai prieštaringa. Vieni įrodinėjo, kad žemės tokiam tikslui nebėra (nors tuo metu Lietuvoje dirvonavo per pusę milijono hektarų, o pusės milijono šeimų, galinčių dalyvauti tokiame projekte, niekada neturėjome), kiti aiškino, kad jaunos šeimos į kaimą tikrai nesikels (nors turime gana neblogą kelių sistemą ir galime per pusvalandį automobiliu pasiekti potencialią darbo vietą), treti tiesiog rėkė, kad tokio didelio sklypo priežiūrai teks „parduoti vasaras“ (nes sklypą sutapatino su žemės ūkio paskirtimi ir aiškino, kad kastuvu jos neapdirbsi).
Ir vis dėlto pabandykime įsivaizduoti, kad savivaldybės ėmėsi įgyvendinti šią idėją, pašalindamos visus biurokratinius apribojimus ir nesikišdamos į žmogaus privatų gyvenimą. Antai vaikinas, šiuo metu uždarbiaujantis kažkur Airijoje (taigi, net negyvenantis Lietuvoje), gauna pasiūlymą kurti sodybą vieno hektaro plote. Plotas tikrai ne prestižinėje vietoje, su ne itin derlinga žeme, bet bus jo nuosavas – su sąlyga, kad čia įsikurs ir jį prižiūrės. Beje, ne itin nutolęs nuo kelio, kuriuo galima nuvykti į artimiausią gyvenvietę. Pirmaisiais metais naujasis savininkas gal tik išvalys šabakštynus, išlygins sklypo plotą ir sugrįš į Airiją pinigėlio kaupti. Antraisiais – užsodins sodą pasirinktoje vietoje, išlies pamatus gyvenamajam namui. Trečiaisiais – pradės statyti namą. Ir štai po kokių 5–6 metų kuklus namelis jau atvers duris šeimos nariams, o dar po kiek laiko atsiras ir pastatas būsimam privačiam verslui (kokio nors kooperatyvo pradžiai). Gal ir visą dešimtmetį užtruks, kol žmogus įsikurs ir susiplanuos pragyvenimo šaltinį. Nereikės nei lankstinukų su kvietimu sugrįžti į gimtąjį kraštą, nei „Globalios Lietuvos“ projektukų, kurių vienintelė paskirtis – „įsisavinti“ tam skirtas lėšas. Žmogus paprasčiausiai žinos, kad turi „gabalėlį Lietuvos“, kad jis čia – laukiamas.
Sakysite – utopija? Tada pasiūlykite geresnį sprendimą. Tik prisiminkime, kaip atkurtoje valstybėje, vykdant žemės reformą, per vieną dešimtmetį iškilo ūkininkų sodybos, kaip daugelis pragyveno ne vien iš agrarinio verslo, kaip susiformavo laisvų savininkų socialinis sluoksnis, tapęs visos valstybės atrama. 1940-aisiais, prieš pat okupaciją išleistame kalendoriuje K. Purickis rašė: „Mums reikia eiti prie to, kad pagal išgales visi kaimuose gyvenantieji turėtų nuosavą žemės sklypą, o miestų darbininkai – nuosavus namus, nors mažą darželį.“ S. Jakubauskas straipsnyje „Žemės ūkio politika“ aiškino: „Kadangi auga pramonė, auga ir darbininkija. Vyriausybės uždavinys, kiek leidžia jos galimybės, aprūpinti miestų darbininkus nuosavais namukais ir nedideliais žemės sklypeliais.“ Minint Valstybės atkūrimo 100-metį, pravartu pasimokyti iš jos patirties. Anų laikų Lietuva tikrai nebuvo turtingesnė už dabartinę. Nebuvo jokių „struktūrinių ES fondų“ paramos. Jos neprašėme, todėl ir nereikėjo niekam atsiskaitinėti.
Manau, kad ne vienas „Mokslo Lietuvos“ skaitytojas dar prisimena, kaip sovietinė administracija pradėjo „kolektyvinių sodų“ kūrimo vajų, kokie nedėkingi plotai tam tikslui buvo paskirti ir kaip jie pasikeitė vos per keletą metų. Supranta ir tai, ko šiuo vajumi buvo siekiama, kaip tuometinė valdžia „vienu šūviu du zuikius nušovė“, kaip pamažu buvo šalinami statybų ir kitokios privačios veiklos draudimai. Todėl ir dabar nereikia gąsdinti, kad esą tokie metodai nebebus efektyvūs.
Žinoma, didžiausias rūpestis, šalia aprūpinimo būstu, yra darbo vietos. Tačiau ir čia yra daug daugiau galimybių, negu įsivaizduoja dabartiniai bankų „ekspertai“ ir didmiesčiuose patogiai įsitaisę klerkai. Nustokime eksportuoti darbo jėgą ir žaliavas, užuot eksportavę pramonės produkciją, ir darbo vietų atsiras.
Prof. dr. Jonas Jasaitis