1925 01 04 – 2018 02 20
Eidamas 94-uosius metus mirė vienas iškiliausių baltistų akademikas, ilgametis Vilniaus universiteto profesorius Zigmas Zinkevičius, daugelio lietuvių kalbotyrai reikšmingų mokslo darbų autorius, visuomenės veikėjas, buvęs švietimo ir mokslo ministras.
Zigmas Zinkevičius gimė Juodausių kaime, tuometiniame Pabaisko valsčiuje, Ukmergės apskrityje. 1933–1939 m. mokėsi Juodausių šešiametėje mokykloje, 1939–1945 m. – Ukmergės gimnazijoje. 1945–1950 m. studijavo Vilniaus universiteto (VU) Istorijos ir filologijos fakultete. Studijų metais dirbo universiteto Lietuvių kalbos katedroje vyr. laborantu. Nuo 1950 m. tapo tos pačios katedros dėstytoju, vėliau – vyr. dėstytoju. 1951–1956 m. taip pat dėstė Vilniaus pedagoginio instituto Lietuvių kalbos katedroje. 1956–1962 ir 1964–1968 m. dirbo Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakulteto prodekanu, 1962–1964 m. – vyriausiuoju mokslo darbuotoju. 1964-aisiais jam suteiktas docento, 1967 m. – profesoriaus vardas. 1967 m. apgynė filologijos mokslų daktaro disertaciją. 1973–1988 m. – VU Filologijos fakulteto Lietuvių kalbos, 1988–1989 m. – Baltų filologijos katedros vedėjas. Po valstybės atkūrimo dėstė ir Vytauto Didžiojo universitete, buvo VDU Senato narys. 1995–1996 m. – Lietuvių kalbos instituto direktorius. Mokėjo lenkų, rusų, latvių, vokiečių, anglų, prancūzų, ukrainiečių, baltarusių kalbas.
1996–1998 m. buvo Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministras (apie tai 1998 m. paskelbė atsiminimų rinkinį „Kaip aš buvau ministru“) 1998–1999 m. – neetatinis valstybės konsultantas švietimo ir mokslo klausimais. 1999–2001 m. vadovavo Lietuvos krikščionių demokratų partijai. 2003 m. – Lietuvos krikščioniškosios demokratijos partijos steigėjas. Nenuostabu, kad šiandien akademinė bendruomenė atvirai pripažįsta, kad atkurtoji Lietuvos valstybė turėjo vienintelį ministrą Zigmą Zinkevičių, taip giliai supratusį ir mokslo, ir švietimo esmę.
Pagrindinės prof. Zigmo Zinkevičiaus mokslinės veiklos sritys: lietuvių kalbos istorija, dialektologija, baltistika. Tarp svarbiausių jo darbų: 7 tomų „Lietuvių kalbos istorija“ (1984–1994), „Lietuvių dialektologija: lyginamoji tarmių fonetika ir morfologija“ (1966), „Lietuvių kalbos istorinė gramatika (du tomai, 1980–1981), „Rytų Lietuva praeityje ir dabar“ (1993), „Lituanistikos (baltistikos) mokslas ir pseudomokslas“ (2006), „Prie lituanistikos židinio“ (1999) ir šios knygos tęsinys „Po aštuonerių metų (2006), „Lietuvių asmenvardžiai“ (2008), „Lietuvos senosios valstybės 40 svarbiausių mįslių“ (2011), „Vilnijos lenkakalbių pavardės“ (2012), „Lietuviai: praeities didybė ir sunykimas“ (2013). Lietuvos mokslų akademijos ir Lietuvos katalikų mokslų akademijų akademikas. Išrinktas Švedijos karališkosios humanitarinių mokslų akademijos nariu, Norvegijos ir Latvijos mokslų akademijų nariu. Jam suteikti VDU ir Latvijos universiteto Garbės daktaro vardai, tarptautinės Herderio premijos ir Mokslo pažangos premijos laureato vardas.
Pateikiame keletą ištraukų iš Agnės Grinevičiūtės rašinio „Profesorius Zigmas Zinkevičius – pralenkęs laiką ir savo mokytojus“, paskelbto VU leidinyje „Universitas Vilnensis“ 2015 m. vasario mėnesį:
„Kalbantis su šiuo žmogumi pro akis tarsi praskrieja visa epocha – XX amžius – ir iškyla tokie vokiečių rašytojo Heinricho Heine’s žodžiai: „Kiekvienos epochos – savi uždaviniai ir nuo to, kaip jie sprendžiami, priklauso žmonijos pažanga.“ Pasaulinio lygio kalbininkas, baltistas, dialektologas, ilgametis Vilniaus universiteto profesorius Zigmas Zinkevičius kuo puikiausiai suprato savuosius – tarnauti gimtajai kalbai, jos istorijai ir tėvynei. Ši tarnystė tęsiasi iki šiol, net ir sulaukus 90 metų. Pašnekovas duoklę jį užauginusiai žemei atidavė su kaupu.
<…> Profesorių aplankėme jo namuose jau kitą dieną po to, kai buvo išleistas iš ligoninės. Akademikas mus priėmė šiltai, ne kartą paminėdamas, kad Vilniaus universitetą jam visuomet labai malonu prisiminti. Tad kas gi jį čia atvedė studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros?
„Ukmergės Antano Smetonos gimnazijoje turėjau labai gerus mokytojus lituanistus, iš kurių išskirčiau Rapolą Stankūną. Jo įtaka man buvo labai didelė. Antras dalykas – prieš pradėdamas studijas susipažinau su profesoriumi Juozu Balčikoniu. Buvome pažįstami iki paskutinės jo gyvenimo valandos“, – prisimena pašnekovas ir priduria gimnazijoje lankęs žodynininkų būrelį, kuriame rinkdavo žodžius. Juos peržiūrėdavo R. Stankūnas, o paskui nusiųsdavo profesoriui J. Balčikoniui. Atvažiavęs studijuoti būsimasis akademikas iš karto tapo minėto žymiojo kalbininko vadovaujamos Lietuvių kalbos katedros laborantu.
„Kad krypsiu į kalbos istoriją, buvo aišku nuo pat pradžių, kai pradėjau studijuoti. Tai stiprino ir slapta gaunami Amerikos lietuvių lituanistų raštai, anais laikais laikyti kontrabanda. Jais stebuklingu būdu mus aprūpindavo Aleksandras Dundulis“, – į klausimą, kada ir kaip suprato, kad savo gyvenimą paskirs lietuvių kalbos ir istorijos tyrinėjimams, atsako prof. Z. Zinkevičius. Jis pasakoja, kad A. Dundulis buvo kilęs iš Tverečiaus, tačiau pabėgo į Ameriką, kur studijavo lituanistiką. Tai ir nulėmė atsakingą ir kvalifikuotą knygų parinkimą, nes būsimasis akademikas gaudavo reikalingiausių raštų. Prof. Z. Zinkevičius prisipažįsta, kad iš jų išmoko daugiau negu iš paskaitų, nes didesnę laiko dalį praleisdavo lituanistikos seminare, studijuodamas anuomet draudžiamą literatūrą.
Profesorė Ona Voverienė yra rašiusi, kad „jau studijų metais susiformavo būsimojo mokslininko domėjimosi ir tyrimų kryptys – lietuvių kalbos dialektologija ir istorinė gramatika. Domėjimasis pastarąja tuo laiku buvo gana rizikingas dalykas, nes ši disciplina dėl primestos N. Maro koncepcijos, remiamos paties Stalino, nebuvo dėstoma Sovietų Sąjungos aukštosiose mokyklose“.
„<…> Pradėjęs dirbti buvau persekiojamas komsorgų ir partorgų, nes nebuvau komjaunuolis. Jų akyse tai reiškė, kad buvau nekoks. Jei ne tuometis Filologijos fakulteto dekanas Eugenijus Meškauskas, mane būtų seniai sudoroję. Kai baigiau universitetą, tie patys partorgai neleido stoti į doktorantūrą. Mano laimei, įsteigta vadinamoji disertantūra, skirta tik kalbininkams“. <…> Į disertantūrą priimdavo su sąlyga, kad disertacija bus parašyta per metus. O aš ją jau buvau parašęs, tad buvo lengva apsiginti“, – šypteli kalbininkas. <…> Prof. O. Voverienė rašo, kad 1955 m. prof. Z. Zinkevičius apgynė mokslų kandidato disertaciją „Lietuvių kalbos įvardžiuotinių būdvardžių istorijos bruožai“, kuri sulaukė aukščiausio mokslininkų įvertinimo: oponentai teigė, kad „ši disertacija yra ryškiausias pavyzdys, kaip tarmių faktais galima išsiaiškinti svarbiausias lietuvių gramatikos paslaptis“. 1967 m. akademikas apgynė daktaro (dabar habilituoto daktaro) disertaciją „Lietuvių dialektologija. Lyginamoji tarmių fonetika ir morfologija“. Mokslininkės teigimu, prof. J. Balčikonis tada kalbėjo: „Institutai to nepadaro, o čia vienas žmogus! Gerai, kad mokinys pralenkia savo mokytoją. Labai gerai, kad imasi tyrinėti gyvosios mūsų kalbos faktus ir tiek daug nuveikia.“
Mokslininkas ne kartą yra užsiminęs, kad niekada nekeitė pažiūrų ir nepataikavo nė vienai valdžiai. Ar dėl tokios savo pozicijos yra nukentėjęs? Profesorius sako, kad už tai buvo nemėgstamas tų, kurie savo pažiūras kaitaliojo. <…> „Tačiau nekreipiau į tai dėmesio. Kelis kartus mane kvietė į partiją (Redakcijos pastaba: TSKP). Iškviesdavo, pasakydavo pamokslą ir duodavo anketą užpildyti. Užmiršdavau tą padaryti. Nereaguodavau, ir viskas“, – prisipažįsta profesorius, pergyvenęs sovietų, vokiečių okupacijas, atkurtos nepriklausomos Lietuvos vyriausybių kaitą.
<…> 2015 m. sausio 7 d. Lietuvos mokslų akademijoje minint prof. Z. Zinkevičiaus 90-metį jos prezidentas prof. Valdemaras Razumas pažymėjo, kad mokslininkas ir dabar dirba 10–12 valandų per dieną. <…> Kas profesoriui suteikia jėgų? Pasirodo, įsitikinimas, kad šis darbas reikalingas. Mokslininkas priduria, kad ne mažiau svarbios ir sąlygos dirbti. Jas akademikas šeimos, ir ypač žmonos Reginos, su kuria kartu jau 62 metus, dėka turi pačias geriausias. „Žmona be galo rūpestinga ir sudaro karališkas sąlygas dirbti“, – šeimos palaikymu džiaugiasi sukaktuvininkas.
Viso to rezultatas – per 100 išleistų knygų ir daugiau kaip 1000 mokslinių straipsnių Lietuvos ir užsienio periodikoje. Mokslininkas prisipažįsta, kad nelengva visas knygas suskaičiuoti, nes kai kurios išleistos kelis kartus ir įvairiomis kalbomis. Profesorius prisiminė paradoksą, kai vienos knygos rankraštį pasičiupo užsienio lingvistai ir pirmiausia išleido vokiečių, vėliau rusų, anglų (net du kartus, nes Amerikos lietuviai greitai išpirko) ir italų kalbomis. „Galiausiai išėjo lietuviškai. Šitaip labai gerai dėl to, kad galiu atsižvelgti į įvairias pastabas, tad lietuviškas variantas būna labiausiai patobulintas“, – šypteli pašnekovas.
<…> Daugelyje savo knygų mokslininkas nagrinėjo lietuvių ir lenkų santykius kalbiniais aspektais, o 1996–1998 m. būdamas švietimo ir mokslo ministru itin prisidėjo prie lietuvybės Vilnijos krašte gaivinimo. Knygoje „Vilnijos lenkakalbių pavardės“ yra rašęs, kad „šiandien lietuviai ir lenkai turėtų gražiai sugyventi, bet tai įvyktų, tik abiejų tautų santykius bei istoriją grindžiant tiesa. Žvelgiant į dabartinę situaciją, atrodo, kad iki šios tiesos dar neprieita. Vienas šiandieninių lietuvių ir čia gyvenančių lenkų konfliktų – pastarųjų noras, kad jų vardai ir pavardės būtų rašomi originalo kalba. Akademikas tokį siekį vertina neigiamai: „Niekur pasaulyje taip nedaroma. Reikalauti, kad Lietuvoj būtų kitaip, mano supratimu, net neetiška. Lenkai labai ilgai nepripažino, kad egzistuoja lietuvių tautybė, ir teigė, kad yra tik lietuviškai kalbantys lenkai, daugiau nieko. Tokia nuomonė trukdo blaiviai galvoti“, – įsitikinęs kalbininkas. Jis pabrėžia, kad negali būti nė kalbos apie etninius lenkus Lietuvoje: „Reikia, kad jie į istoriją žiūrėtų teisingai pripažindami, kad lietuviai nėra kilę iš lenkakalbių, bet atvirkščiai: vietiniai lenkakalbiai kilę iš lietuviškai kalbančių žmonių.“
„<…> Kai buvau švietimo ir mokslo ministras, dalyvaudavau visokiuose pasitarimuose Briuselyje. Sėdėdavome prie apskritojo stalo. Mano artimiausi kaimynai buvo Lichtenšteino ir Liuksemburgo atstovai. Jie abu į mane žiūrėjo kaip į didelės tautos žmogų. Vieną kartą lichtenšteiniečio, laisvai kalbėjusio angliškai, vokiškai ir prancūziškai, paklausiau, kokia jo gimtoji kalba. Atsakė, kad Lichtenšteino. Kuo ji skiriasi nuo vokiečių? Niekuo“, – juokiasi pašnekovas, šiuo pavyzdžiu norėjęs pasakyti, kad reikia išlaikyti tautinę savigarbą ir nepasiduoti dabar suvešėjusiems anglicizmams.
Atrodo, kad tai turėtų būti mokyklos uždavinys, tačiau čia akademikas įžvelgia esminę problemą – po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo buvo akcentuojama tautinė mokykla, bet šios idėjos greit atsisakyta ir pereita prie pilietinės mokyklos. Pasak profesoriaus, tai nedaug ką bendra turinčios sąvokos. „Tautinės ir pilietinės visuomenės kūrimas mokyklose turi būti atskirtas. Pirmiausia dėmesį reikia koncentruoti į tai, kad mūsų mokykla rūpintųsi tautinės visuomenės sukūrimu. Pilietinė turi likti antram plane“, – sako buvęs švietimo ir mokslo ministras, užauginęs daug mokytojų kartų ir visose aplankytose mokyklose sutikęs buvusių studentų. Prof. Z. Zinkevičius per vizitus į mokyklas stengėsi palaikyti pasisakančiuosius už tautinės mokyklos kūrimą ir užstoti juos nuo manančiųjų priešingai. „Dabar tokios galios nebeturiu. Tik savo knygose galiu tai akcentuoti. Ir taip darau“, – apibendrina pašnekovas.“