Verslas – regionų pažangai
Verslas jau dabar galėtų padidinti BVP, jei būtų pakankamai jam reikalingų specialistų. Valdžia turi žinoti jų poreikį bent 3–5 metams į priekį, teikti užsakymus atitinkamoms mokymo įstaigoms, sudaryti joms sąlygas laiku parengti darbuotojus, kurių reikia verslui.
Prie darbuotojų rengimo turėtų prisidėti ir patys verslininkai. Po švietimo būtent verslo plėtra turėtų būti svarbiausias mūsų šalies prioritetas. Didžiausias verslo poreikis jaučiamas atokesnių regionų centruose, savivaldybėse ir seniūnijose. Mažėjant gyventojų skaičiui, čia perspektyviausia plėtoti gamybos verslus, produkciją išvežant į miestus ir eksportuojant.
Užsienio ir mūsų stambaus bei vidutinio verslo investicijas reikia pritraukti į regionų ir rajonų centrus: čia gaminti mašinas, įrenginius, kurių reikia žemės ūkiui ir produkcijai perdirbti. Būtina vietoje gaminti buities plataus vartojimo prekes. Seniūnijose reikia organizuoti žemės ūkio ir miško žaliavų perdirbimą iki vartoti tinkamo lygmens. Toms žaliavoms perdirbti čia turėtų būti steigiamos smulkios gamybos įmonės ir cechai. Tam užtektų esamos infrastruktūros. Nereikia didelių investicijų, nes verslą galima pradėti šeimos jėgomis, pritraukiant studentus,. moksleivius ir neturinčius nuolatinio darbo seniūnijos gyventojus. Tokius verslus sėkmingiausiai galėtų plėtoti ūkininkai ir kiti kaimo gyventojai, organizuodami kooperatyvus, kurie tiektų žaliavas, gamintų prekes ir jas realizuotų. Vietoje pagaminta produkcija turi atsikovoti vidaus rinką, o stambios ir vidutinės žemės ūkio žaliavų perdirbimo įmonės, kurios iki šiol yra gavusios ES ir šalies biudžeto milijoninę paramą, visą savo produkciją turėtų eksportuoti į užsienio rinkas.
Smulkiojo verslo skatinimas
Kad tokie verslai sėkmingai vystytųsi, seniūnijoms reikia suteikti visišką savarankiškumą, sutvarkyti socialines išmokas taip, kad visi darbingi gyventojai paramą gautų tik už darbą, kad visi pajėgūs – nuo mažo iki seno – turėtų galimybę dirbti ir užsidirbti pragyvenimui. Realiausia tai įgyvendinti – šeimų versluose. Tokius gamybos verslus reikia bent penkeriems metams atleisti nuo bet kokių mokesčių ir džiaugtis, kad jie dirba. Reikia žmonėms leisti dirbti pagal principą – viskas galima, kas nedraudžiama, kaip tai daroma Lenkijoje. Valstybė galėtų padėti įrengti tokius cechus panašiu principu, kaip dabar vykdoma namų renovacija.
Gaila, bet mūsų politikai ir ekonomistai, ignoruodami smulkųjį verslą, per dešimtmečius žlugdė jo vystymąsi. Lėtai augo bendras verslo lygis, todėl dabar visi dejuoja, kad „pyragas – nedidelis“. Jo nedidinant, kiti šaltiniai valstybės poreikiams tenkinti greitai išseks. Smulkusis verslas yra vidutinio ir stambaus verslo augimo šaltinis. Tai yra: vidurinė klasė, padidinta perkamoji galia, darbo vietos, inovacijų šaltinis, emigracijos stabdys ir galimybė imtis veiklos grįžtantiems iš emigracijos. Smulkusis verslas, gamindamas kasdienio vartojimo produktus, gali daug prisidėti, atsikovojant vidaus rinką iš tarptautinių monopolijų. Savų prekių ir produktų vartojimo didėjimas skatintų gamybą ir didintų biudžeto įplaukas.
Daugelyje Europos valstybių smulkusis verslas yra ypač vertinamas. Štai kaimyninėje Lenkijoje kaimai ir miesteliai pilni smulkiųjų verslų, nes ES pinigų jie nesukišo į korupcinę infrastruktūrą, kaip tai atsitiko pas mus. Todėl visi turi darbo ir pajamų. Dabar Lenkijoje sėkmingai tiesiami keliai ir tvarkoma kita infrastruktūra. Estijoje šis verslas keturis kartus lenkia mūsiškį. Kiek būtų mažiau išvykstančiųjų ir daugiau darbo vietų grįžtantiesiems!
Nekalbu apie IT ir kitus aukštos pridėtinės vertės verslus, kaip savaime visiems suprantamus, perspektyvius ir reikalaujančius ypatingo rūpesčio. Jie regionuose dar ilgai nebus paklausūs. Jie dar ilgai nedominuos ir negalės aprūpinti darbu mažesnės kvalifikacijos gyventojų, kad užaugintų „didelį pyragą“ socialinėms reikmėms. Taigi nereikėtų gyventi vien svajonėmis, bet kartu plėtoti ir tradicinius verslus. Be to, reikia auginti ir savus darbdavius, kitaip liksime tik imigrantų verslo pagalbiniais: šlavėjais, vežėjais ir kaminkrėčiais.
Poreikis prekybos ir paslaugų verslams vystytis atsiranda, kai įmonės ir gyventojai sukaupia pakankamai pajamų. Mažėjant ES paramai ir emigrantų perlaidoms, gamybos verslas kaip tik ir galėtų didinti biudžeto ir gyventojų pajamas. Prekybos ir paslaugų verslai turėtų daugiau dirbti eksportui. Nereikia didinti tiek prekybos, tiek ir kitų monopolijų. Dėl mūsų politikų nekompetencijos čia dingsta konkurencija ir laisvoji rinka. Kainų augimas ir infliacija suvalgo pajamų didėjimą. O tai dar labiau didina emigraciją ir pinigų nutekėjimą į kaimynines valstybes. Nereikia bijoti valdyti tuos procesus. Singapūre sutarta, kad dėl žmonių gerovės reikia riboti kai kurias laisves ir įvesti apribojimus.
Jei mūsų rinka ir toliau bus perpildyta importinėmis prekėmis, mums nebereikės dirbti. Nebereikės kurti verslų ir darbo vietų. Mums nebereikės nei specialistų, nei darbuotojų, nei savos švietimo sistemos, nei ją valdančios ministerijos. Atrodo, kad ir kita valdžia bus nebereikalinga, jei visi emigruosime. Taigi, pasirinkimas čia labai paprastas: globaliam verslui – laisva rinka, o mums – nedarbas. Arba galime kontroliuoti savo rinką ir duoti darbo visiems, pajamų gyventojams ir biudžetui.
Straipsnyje pateikiau mūsų atsilikimo priežastis, kaip pagerinti šalies valdymą, kaip atgaivinti regionus. Net sulaukus pritarimo šioms idėjoms, joms įgyvendinti reikės daug noro, darbštumo ir sąžiningumo. Norint geriau gyventi, reikia ir daugiau dirbti. Tam reikia visuotinio politikų, gyventojų, verslo ir žiniasklaidos susitarimo bent dvidešimčiai metų, atsisakant tam tikrų laisvių ir lengvatų, prisiimant tam tikrus įsipareigojimus ir apribojimus. Tai būtų ypatingas susitarimas, nepalyginamai vertingesnis nei dabar valdžioje esančių partijų. Be tokio susitarimo ir jo įgyvendinimo joks proveržis šalies ekonomikoje ir žmonių gyvenime neįmanomas.
Kuri iš mūsų valdžios grandžių galėtų inicijuoti, kontroliuoti ir koordinuoti tokio susitarimo įgyvendinimą? Man didžiausią nerimą kelia politikų tarpusavio rietenos, pakrikusios partijos, visur prasiveržianti nekompetencija ir vadinamoji „kolektyvinė atsakomybė“. Iš tikrųjų jos net ir nėra.
Povilas Paštukas