Pabaiga. Pradžia Nr. 6 (605)
Ukmergės istorijos dramatizmas, žydų pėdsakai ir paveldas
Istoriškai žiūrint, Ukmergė yra Lietuvos žydų miestas. XIX a. pabaigoje bemaž 60 proc. gyventojų čia sudarė litvakai. Tarpukariu apie 40 proc. gyventojų buvo žydai. Žydų kilmės gyventojų koncentraciją Lietuvos miestuose ir miesteliuose, be kita ko, lėmė anuometinės caro administracijos įsakas dėl „žydų sėslumo zonos“ („zona osedlosti“). Pavyzdžiui, žinome, kad žymusis peizažistas, „peredvižnikas“ I. Levitanas, gimęs netoli Vilniaus, dėl sėslumo zonos turėjo problemų, norėdamas atsidurti Peterburge. Taigi, žydams buvo draudžiama artintis prie Peterburgo ir Maskvos, į sostines trumpam įvažiuoti galėjo tik stambūs pirkliai. Antra vertus, gyventi kaimo vietovėse ir verstis žemės ūkiu žydams taip pat buvo draudžiama. Tai sukėlė žydų migraciją ir koncentraciją buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) miestuose ir miesteliuose. Prigijo rusų kalboje sąvokos „miesto“, „miestiečko“. Žydų tautinę bendruomenę ir „žydų problemą“ Rusijos carų administracija gavo po paskutinio Lietuvos–Lenkijos valstybės padalijimo. Dar seniau, iki pat caro Ivano Rūsčiojo laikų ir netgi vėliau žydams apskritai buvo draudžiama įvažiuoti į carų valdomą Rusiją.
Vėlesnių carų laikais žydams buvo leidžiama turėti (nuomotis) karčiamas, užeigas keleiviams („postojalyj dvor“), supirkinėti žemės ūkio produkciją, prižiūrėti pašto stotis ir jų arklius. Buvo epizodas, kai nacionalistinė aplinka prišnekino carą uždrausti žydams nuomos pagrindais prižiūrėti pašto stotis ir jų arklius. Tais laikais, iki traukinių atsiradimo, pašto stotis buvo išskirtinės svarbos įstaiga. Pralėkė žygūnas 25 km, suplukusius arklius pasikeitė pailsėjusiais ir vėl pirmyn į kelią. Pasirodo, nušalinus žydus nuo Rusijos pašto stočių ir jų arklių priežiūros, ta institucija ėmė beviltiškai degraduoti: atlekia žygūnas, o pastotės personalas – girtas, arklių ir pašaro nėra… Sukandusi dantis, caro administracija buvo priversta savo įsaką dėl žydų nušalinimo nuo pašto pastočių priežiūros atšaukti. Šiaip jau norint suprasti litvakų ir kitų žydų istoriją, privalu perskaityti Šolom Aleichemo literatūrinius kūrinius, taip pat rusiškai rašančio Lietuvos žydo Grigorijaus Kanovičiaus veikalus.
Lietuvoje žydai gyveno jau nuo Didžiojo kunigaikščio Gedimino laikų. Gyveno čia ištisus amžius sąlyginai neproblemiškai. Kelis kartus buvo Didžiojo kunigaikščio įsakais trumpam išvyti, rekvizuojami ar diskriminuojami. Išvijus žydus, krisdavo prekyba, amatai, kentėdavo valstybės iždas. Visgi tie keli apgailėtini antisemitiniai LDK epizodai nelygintini su žydų persekiojimu viduramžių Ispanijoje ar Anglijoje, kuris truko šimtmečius. Ir vėliau dabartinės Lietuvos teritorijoje, priešingai nei Baltarusijoje, Ukrainoje ar Lenkijoje, nebuvo klaikios „istorinės mados“ periodiškai rengti žydų pogromus. Tautos ir religijos etnografinėje Lietuvoje sugyveno taikiai.
LDK žydų istorinis, kultūrinis ir politinis likimas puikiai nušviestas fundamentaliame dviejų tomų veikale rusų kalba: „Du šimtus metų kartu (1795–1995)“ („Dvesti let vmeste“). Knygos autorius – Nobelio premijos laureatas Aleksandras Solženycinas, kultinio daugiatomio veikalo „Archipelag- GULAG“ autorius. Šis veikalas, kartu su Vengrijos (1956) ir Čekoslovakijos įvykiais (1968) padėjo griauti sovietinę mitologiją ir tariamai pozityvų SSRS įvaizdį, kuriuo daug kas po Antrojo pasaulinio karo Vakaruose nuoširdžiai tikėjo. Kad nebūtų radikalių sionistų apkaltintas antisemitizmu, A. Solženycinas savo veikale „Du šimtus metų kartu (1795–1995)“ sąmoningai rėmėsi vien tik žydų mokslininkų, istorikų ir publicistų veikalais.
Kiek žinome, knyga „Du šimtai metų kartu“ nėra išversta į lietuvių kalbą. Būtų mūsų valia, siūlytume lietuvaičiams neišduoti brandos atestato, kol jie neperskaitys šios knygos apie LDK žydų ir Lietuvos istoriją… Knygoje figūruoja Rusijos pavadinimas, bet iš tiesų knygos istorija yra apie LDK ir Lietuvos etnografinių žemių žydus – litvakus. Pietų Rusijoje, Odesoje, Chersone žydai atsikėlė gyventi ir išplito daug vėliau. Neatsitiktinis šios knygos pavadinimas – apie du šimtmečius (1795–1995), nes jis kaip tik ir atspindi laikotarpį nuo Žečpospolitos padalinimo iki šių laikų. Beje, vesdami sociologijos paskaitas, patyrėme, kad Lietuvoje A. Solženycino – Nobelio premijos laureato, aprašiusio GULAGĄ, apskritai nežino net socialinių mokslų doktorantai. Tai yra dvasinė katastrofa…
Nenuostabu, kad žydiško paveldo pėdsakų, istorinių artefaktų gausu ir labai žydiškame Lietuvos mieste – Ukmergėje. Vien ko verta įspūdingo dydžio Ukmergės didžioji sinagoga (Vienuolyno g. 2), kurioje dabar veikia Sporto mokykla.
Žydų pradinė mokykla (Vasario 16-osios g. 11) – buvusi pradinė Talmud-Tora mokykla, skirta žydų berniukams, kilusiems iš neturtingų šeimų. Mokykla buvo pastatyta 1898 m. (anksčiau ji veikė kitame pastate). Be religinių dalykų, joje buvo mokoma aritmetikos ir rusų kalbos. Ją išlaikė įvairios organizacijos. Vėliau mokykla perėjo savivaldybės žinion ir tapo Trečiąja pradine mokykla. Pamokos vyko hebrajų kalba. Jos veikla nutrūko Antrojo pasaulinio karo pradžioje. Mokyklos statybą mecenavo Šiaulių fabrikantas, iš Ukmergės kilęs žydas Chaimas Frenkelis. Taip, tas pats žymusis Ch. Frenkelis, kuris įkūrė odų fabriką Šiauliuose, pastatė, kaip šeimos gyvenamąjį namą, garsiąją Frenkelio vilą. XX a. pradžioje fabriko metinė apyvarta siekė 14 mln. aukso rublių, o karvė tada kainavo 3 rublius… 1905 m. Ch. Frenkelio odos gaminiai buvo apdovanoti parodos Paryžiuje aukso medaliu. Garsioji „raudona oda“, naudojama brangių batų odai, – Ch. Frenkelio išradimas… Lietuvos žydo Chaimo šuolis į pribloškiančias pramoninio verslo aukštumas prasidėjo jo nedidelėje odų dirbtuvėlėje Ukmergėje. Deja, viską sužlugdė Pirmasis pasaulinis karas. Ch. Frenkelis mirė 1920 m. Vokietijoje.
Nemažai Ukmergės centre išlikusių pastatų kadaise pastatė žydai. Žydai dažniausiai vertėsi amatais ir prekyba. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje jie statėsi mūrinius namus. Tokio charakteringo tipo ir savitos, atpažįstamos architektūros mūrinių pastatų yra išlikę daugelio Lietuvos miestelių centrinėse gatvėse ar aikštėse. Pastatų puošyba ir ornamentika – išsiskirianti. Matomi rytietiški, saviti motyvai, dekoras ir ornamentika. Pirmame namo aukšte iš pagrindinio fasado pusės buvo galima įeiti į parduotuvę ar amatininko dirbtuvę. Daugumos tokių namų perimetras yra ne stačiakampio, bet kvadrato formos. Galinis fasadas su vidiniu kiemu ir pan. tarnavo prekių sandėliavimui ir pan. Antrame aukšte (o kartais – antrame namo plane) paprastai būdavo įrengiamas butas šeimai.
Sakoma, kad pirmo verslo pradžiai žydų jaunavedžiams kahalo bendruomenė sumesdavo pinigų. Kilus gaisrui ar bankrotui, bendruomenė susimesdavo dar kartą, bet ne daugiau kaip 3 kartus. Žydai dar nuo LDK gyveno, remdamiesi šiokia tokia pusiau pasaulietine, pusiau religine savivalda – kahalu. Iki 1926 m. jie tarpukario Lietuvoje turėjo ministrą be portfelio žydų reikalams Jokūbą Vygodskį ir vadinamąją eksteritorinę autonomiją. Dalį mokesčių, kaip ir visi Lietuvos piliečiai, mokėjo valstybei, o kitą dalį skirdavo savo žydų savivaldos kultūrinėms, edukacinėms ir socialinėms reikmėms. Kažkas panašaus į dabartinius 2 proc. GPM, kuriuos gyventojai gali paaukoti savo nuožiūra. Tik tas procentas anuomet buvo daug didesnis. Taigi, buvusių žydiškų ligoninių, mokyklų ir pan. gausa Lietuvos miestuose ir miesteliuose neturėtų stebinti. Visa tai buvo statoma iš minėtų mokesčių papildomų rinkliavų. Tarpukario Lietuvoje žydai tam tikra prasme buvo pozityviai diskriminuojama socialinė ir etninė grupė. Pavyzdžiui, kitos Lietuvos tautinės mažumos – latviai, vokiečiai ar gudai – tokios privilegijos – rinkti sau atskirai mokesčius bendroms viešoms reikmėms – neturėjo.
Berods net šeši Nobelio premijos laureatai yra kilę iš mūsų litvakų. Šiaip tarp pasaulinio lygio mokslo ir meno garsenybių litvakų yra skaičiuojama dešimtimis ar net šimtais. Galima tik įsivaizduoti, kokią kūrybinę mozaiką šiandien turėtume, jei visas tas genetinis-kultūrinis užtaisas ar bent apčiuopiama jo dalis būtų likusi čia, Lietuvoje. Deja, istorija neturi tariamosios nuosakos.
Fobijos, kurios Lietuvoje buvo kilusios dėl žydų turto restitucijos, yra apgailėtinos. Per 90 proc. šios tautybės asmenų per karą buvo išnaikinta, dauguma iki šių dienų mūsų šalyje išlikusių nekilnojamojo turto objektų yra buvę žydiškų visuomeninių organizacijų pastatai. Jų negali perimti, paveldėti fiziniai asmenys, o žydiškų senųjų visuomeninių organizacijų Lietuvoje beveik nebėra… Padorumas ir istorinė atmintis įpareigoja nuoširdžiai pasistengti, kad litvakų kultūriniai pėdsakai būtų išsaugoti. Tiesiog privalu išsaugoti tai, kas liko.
Beje, buvo ir žydų kilmės kariškių, puskarininkių bei kareivių, kurie dalyvavo Nepriklausomybės kovose už Lietuvą, gavo apdovanojimus. Generolo S. Raštikio memuaruose, rašytuose pokariu JAV, teko skaityti, kad vėliau žydai karininkai ir puskarininkiai buvo Lietuvos kariuomenėje kaip ir nepageidaujami. Kokio nors tiesiogiai diskriminuojančio teisės akto gal ir nebūta, bet, pasak S. Raštikio, įsivyravo nuomonė, kad karininkais ir puskarininkiais turi būti skiriami titulinės (lietuvių) tautybės kariškiai.
1940 m. užėjus sovietams, žydai valdė apie pusę visos Lietuvos pramonės ir gerokai daugiau nei 2/3 visos prekybos. Nereikia aiškinti, kad visa tai sovietai nacionalizavo. Gal tik vieno ar kito smulkesnio objekto nespėjo nacionalizuoti iki nacių atėjimo 1941 m. birželį. Žydai, ypač konservatyvioji-religingoji ir juolab bent šiek tiek pasiturinti dalis, sovietinės okupacijos negandas 1940–1941 m. dalinosi kartu su lietuvių tauta. Žydų religija, religinės organizacijos patyrė tokią pat priespaudą ir persekiojimus, kaip ir katalikybė. Beje, 1918–1920 m. Sovietų Rusijoje pasiturintys žydai, laisvųjų profesijų atstovai, rabinai į Solovkų tipo lagerius nukeliavo kartu su stačiatikių popais, katalikų kunigais ir reformatų pastoriais.
Žydų diskriminavimas carinėje Rusijoje – draudimas būti valstybės tarnautoju, mokslininku, kariškiu ir pan., lėmė, kad dalis žydų jaunimo nebesirinko ir tradicinės pirklio, advokato ar mediko specialybės, atitrūko nuo savo tautos šaknų, tradicinės religijos ir gyvenimo būdo, persisėmė internacionalistine marksizmo ideologija ir nuėjo tarnauti bolševizmui. Vėliau tai buvo pretekstas nacių propagandai bolševizmą ir jo baisybes demagogiškai sieti su žydų tauta, nors šiaip jau bolševizmas yra internacionalinė, ryškiai antitautinė ideologija.
Civilizacijai pražūtingos ideologijos suklaidinti bolševizmo įtvirtinime dalyvavo daugelio tautų atstovai – kaukaziečiai, lenkai (J. Pilsudskis, F. Dzeržinskis, K. Rokosovskis), latvių šauliai, vokiečiai, taip pat ir lietuvaičiai: S. Vaupšas (Vaupšasov), J. Smuškevičius, (Smuškevič), V. Putna, J. Uborevičius, V. Kapsukas, A. Sniečkus, M. Gedvilas ir kiti asmenys. Paradoksas, bet iš Lietuvos kilę vietiniai lenkaičiai – F. Dzeržinskis ir J. Pilsudskis, buvo geri pažįstami, berods, kurį laiką priklausė tai pačiai lenkų socialistų (socialdemokratų) partijai. Tik vėliau jų pasaulėžiūros ir keliai išsiskyrė, jie atsidūrė priešingose barikadų pusėse. Taigi, bolševizmas, kaip ir bet koks kitas pasaulėžiūrinis nuopuolis, neturi konkrečios tautybės. Būtent tautiškumas ir tradicinė moralė eina greta.
Kiti Ukmergės socialiniai artefaktai ir įdomybės
Ukmergėje akį labai patraukė viena architektūrinė namų statybos detalė, beje, Lietuvai labai netipiška. Tai – uždaras įstiklintas medinis praėjimas, jungiantis du keliaaukščius mūrinius namus (Žuvų ir Širvintų gatvių kampas). Atitinkamas akcentas ir architektūrinis sprendimas dažnesni yra Pietų ir Centrinėje Europoje, Balkanuose, bet ne Lietuvoje. Ukmergėje yra išlikusių ir medinių senovinių namų, kurie savo išorinės architektūros sprendimais skiriasi nuo tipinių lietuviškų medinukų, statytų XX a. pradžioje.
Senosiose Ukmergės (Vaižganto) kapinėse (Ramybės skg. 4) yra Lietuvos karių kapai. Čia palaidoti 1919–1926 m. Nepriklausomybės kovose su bermontininkais ir lenkais žuvę kariai. Antkapiai standartiniai – betoniniai kryžiai su saulute aplink kryžių ir įrašais. Nurodytas pulko numeris, palaidoto asmens karinis laipsnis, vardas, pavardė, mirties data. Tarp kapų pastatytas obeliskas su kryžiumi viršuje. Obelisko priekinės plokštumos viršutinėje dalyje iškaltas skydas su Vyčio kryžiumi ir įrašas: ,,Žuvusiems už tėvynės laisvę – 1919–1923 m.” Apatinėje dalyje yra plokštė su įrašu: „A A Didvyriai, amžiais garbins jus lietuviai ir lietuvės. Kad jūs ėjot savo pareigas šventai. Kad jūs darbo pabaigtuvės yra garsūs Širvintai! Žuvusiems kovos draugams. Butigeidiečiai.“ Sovietmečiu šis paminklas buvo nepaliestas, todėl išliko iki šių dienų.
Išvažiuojant iš Ukmergės Kauno link, dešinėje kelio pusėje keleivio akį patraukia technikos istorijos eksponatas. Tai senas, pokario laikų raudonai dažytas gaisrininkų automobilis, garsusis ir labai paplitęs sovietinis automobilis „ZIS-150“. Kaip ir dauguma sovietinės automobilinės technikos kūrinių, jis nukopijuotas nuo analogiško 1941 metų laidos amerikiečių sunkvežimio „International K-7“. Šiaip tai buvo gana patikimas sovietinis automobilis, išleistas 1949 m., galėjęs vežti iki 4 tonų krovinių, pasižymėjęs neprastu pravažumu, kas Rusijos keliams yra svarbu. Šis gaisrinės automobilis yra su trim tiltais, kas kartu su lėtų apsukų varikliu garantuodavo labai gerą pravažumą. Pradžioje sunkvežimis buvo gaminamas su medine kabina, apkalta skarda, tik vėliau atsirado skardinė kabina. Iš šiandienos pozicijų sunkvežimio techninės charakteristikos atrodo pribloškiančiai. Antai net 6 cilindrų variklio galia pradžioje tesiekė 60 KW arba 82 arklio jėgas, vėliau buvo padidinta iki 70 KW arba 95 AJ, kuri buvo pasiekiama prie 2800 variklio apsukų per minutę. Nereikia ir aiškinti, kad tokią galią šiandien neretai turi nedidelis „VW Golf“ automobilis.
Aplankykite Ukmergę, jos apylinkes ir tikrai nenusivilsite.
Gediminas Merkys, Raimundas Kaminskas
Laba diena, Ukmerge!