Vietoje įvado
Vieną praėjusių metų saulėtą rugsėjo vidurio dieną aplinkybės mus atvedė į Ukmergę. Mūsų rūpesčiai netrukus buvo sutvarkyti ir apie pietus susivokėme, kad turime šiek tiek laisvo laiko. Iš karto nulėkėme į vietos kraštotyros muziejų. Ramiai medituojančios muziejaus darbuotojos, pamačiusios lankytojus, paslaugiai sukruto. Susimokėję po 2 eurus, gavome bilietėlius ir, lydimi paslaugios darbuotojos, pasileidome po ekspozicijų sales ir korpusus… Muziejaus erdvės visiškai tuščios, nė vieno lankytojo. Paklausėme savo gidės: „Mažai lankytojų?“ Ši atsakė: „Ne, tikrai ne, būna, kad muziejus lūžta nuo lankytojų. Nuolat ateina mokiniai ir…“ Mes supratingai ir užjaučiamai linktelėjome: be abejo, sutinkame, kad muziejus lūžta nuo lankytojų.
Ukmergės muziejaus įdomybės, artefaktai ir staigmenos
Vis dėlto dauguma Lietuvos muziejų, ypač provincijoje, yra tušti. Tačiau tušti nereiškia, kad jie prasti. Mes ne visada įvertiname tą paveldą ir dvasinį turtą, kurio klodai guli kiekviename Lietuvos periferijos muziejuje, nemokame sustoti, susikaupti ir perskaityti mums mūsų protėvių siunčiamos žinios…
Maloniai nustebino ir Ukmergės kraštotyros muziejus (Kęstučio a. 5 ir Pilies g. 7). Kiekvienas sociologas ar kitas socialinis tyrinėtojas bent truputį yra istorikas-mėgėjas. Atrodo, kas, koks vietinio muziejaus eksponatas begalėtų nustebinti „istorikus mėgėjus“? Pirmą kartą sužinojome, kad Lietuvoje, Ukmergės krašto apylinkėse buvo toks laidojimo būdas, kaip palaikų skandinimas ežere, apkrovus juos akmenimis… Žinojome, kad degino, kad laidojo žemėje su žirgais ir netgi pilkapius pylė, jau krikščionybės laikais didikus sarkofaguose ir kriptose laidojo, bet kad ežero dugnan ir dar akmenimis…
Muziejuje pribloškė autentiški, restauruoti XIX a. lietuviški koplytstulpiai iš Ukmergės krašto apylinkių. Įspūdingas jų dydis, sumontuoti net iš trijų segmentų. Vienas iš mūsų – tarpukario Lietuvos istorijos, įvairių anuomet veikusių visuomeninių organizacijų ir judėjimų tyrinėtojas Raimundas prie vieno muziejaus stendo pradėjo tiesiog šokinėti iš nuostabos, aptikęs 1930 metų „Voldemarininkų draugijos“ ženkliuką. Sako, negali būti, nes tuo metu A. Voldemaras jau buvo patekęs nemalonėn. Todėl esą negalėjo toji draugija tais metais viešai veikti ir dar savo ženkliuką išleisti. Nebent nelegaliai ženkliukus dalino… Mūsų gidė nieko negalėjo paaiškinti, tad Raimundas čia pat, prie ekspozicijos vitrinos, puolė skambinėti kitiems tarpukario žinovams, teirautis istorinių peripetijų, ginčytis dėl istorinių versijų…
Krauju nuplauta tautos gėda. Simbolinis bunkeris, kaip šių dienų pilietiškumo metafora
Viename iš muziejaus kambarių atkurtas pokario partizanų vadavietės požeminės slėptuvės interjeras. Kelios mūsų padarytos nuotraukos ir istorinio momento pajautimas mums abiem labai metaforiškas, nes abu esame rektorių neteisėtai išguiti iš savų universitetų… Išguiti todėl, kad buvome (ir tebesame) aktyvūs aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimo nariai, viešinome piktnaudžiavimą, ieškojome teisybės…
Ir tada, pokariu, vieni nuėjo kolaboruoti, kiti tylėjo ir stebėjo. O dalis visgi išėjo kovoti… Toji pasyvi daugumos tyla yra labai pragaištinga, pavojingesnė už kolaboravimą. Sentencija: „Kad blogis triumfuotų, tereikia labai nedaug – kad gerieji žmonės nieko nedarytų…“ Panašu, kad bent jau buvusio rektoriaus Petro Baršausko autokratinis valdymas, paženklintas galimai neskaidriais ir užslaptintais sandoriais, įstatymų laužymu, ciniškiausių plagiatų serija, eina į pabaigą… Kova su tuo monstru trunka bemaž antri metai. Tie dveji kovos metai už akademinio žmogaus orumą, už tikrą universitetą ir yra mūsų simbolinis bunkeris…
Kažkas šiandien bando sumenkinti ginkluotą pokario rezistenciją, prilyginti ją net kerštui. Pokario partizanus bandoma sulyginti vos ne su majoro A. Impulevičiaus baudėjų batalionu, nacių pavedimu masiškai žudžiusiu Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos gyventojus. Neatmestina versija, kad tarp pokario partizanų galėjo būti vienas kitas užsimaskavęs žydšaudys, individualaus keršto apakintas veikėjas. Šiaip jau Lietuvos partizanų kova buvo gerai organizuota, jei turėjo centrinį valdžios aparatą (beje, centrinio valdymo siekis iš dalies ir pražudė organizuotą rezistenciją).
Teritoriniu požiūriu pasipriešinimas buvo suskirstytas į apygardas, partizanai turėjo savo vadus, dažniausiai vietos inteligentus, buvusius profesionalius kariškius ar policininkus. Turėjo uniformas, karinę hierarchiją, statutą, taisykles, pasirodo, egzistavo net pogrindinės partizanų rengimo mokyklos su savo mokymo programa ir absolventais. Veikė karo lauko teismas kolaborantams ir prasikaltusiems saviškiams. Pavyzdinę tvarką liudija partizanų grupinės nuotraukos. Žinome, kokiomis sąlygomis, kokiuose bunkeriuose gyveno, tačiau visi pasitempę, tvarkingi, gausiai ginkluoti, blaiviais žvilgsniais, giedrais veidais. Miško brolių kovos motyvas buvos kilnus ir šventas. Pokario partizanai krauju nuplovė mūsų tautos gėdą, kuri kyla iš to, kad anuometinė šalies valdžia neparodė valios priešintis okupantui ginklu.
Ukmergėje stovi paminklinis akmuo pirmojo Vyčio apygardos vado Juozo Krikštaponio, 1945 m. sausio 12 d. žuvusio Ukmergės aps. Taujėnų vls. Užulėnio miške kautynėse su NKVD kariuomene, atminimui.
Prie Ukmergės kraštotyros muziejaus fasado (Kęstučio a. 5) stovi senovinė patranka. Tai viena pirmųjų haubicų. Apie tai byloja aukštyn iškeltas vamzdis. Tokia patranka šaudavo ne tiesiai į taikinį, bet dideliu kampu aukštyn, į orą, tikintis, kad sviedinys nukris į priešo stovyklos teritoriją ir ten pridarys žalos. Anuometinė haubica šaudė iš metalo ar akmens nutekintais sviediniais, kurie savo viduje neturėjo sprogstamojo užtaiso. Žalos nedaug tegalėjo pridaryti, nebent pataikydavo teisiai kam nors ant galvos. Raimundui tai – prisiminimai apie artilerijos meną, kadangi sovietmečiu teko tarnauti privalomoje karo tarnyboje artilerijos daliniuose.
Nauja – tai užmiršta sena. Priešinimasis naujovėms, kaip tautos bruožas
Toliau mūsų etnografinė ekspedicija persikelia į vieną iš seniausių Lietuvos miestų – Ukmergę, kuris pirmą kartą buvo paminėtas 1333 m., o jo senamiestis – vienas iš septynių vertingiausių Lietuvoje. Tai gerai išlikęs XIX a. pab. – XX a. pr. urbanistikos paminklas. Prie Šventosios upės įsikūrusi Ukmergė carinės okupacijos metu buvo vadinta „Vilkomierž“ nuo Vilkmergės upelio pavadinimo. Miestas kentėjo per karus, daug kartų nuniokotas. Garsusis Pabaisko mūšis (1435 m.) taip pat vyko netoli Ukmergės.
Vertas dėmesio Ukmergės piliakalnis, pasiekiamas iš Vilniaus gatvės prieš tiltą per Šventąją miesto centre pavažiavus į kairę rytų kryptimi Paupio gatve arba važiuojant Piliakalnio gatve. Vietos savivaldybės administracija sutvarkė piliakalnį, ėmė montuoti serpentino tipo kelią, vedantį į piliakalnio viršūnę. Tačiau gamtosaugininkai ir paveldosaugininkai pakėlė erzelį dėl kelių nupjautų senų medžių, bandė paimti merą R. Janicką už atlapų ir gerai papurtyti. Tuo tikslu pas merą ir LR Seimo narys N. Puteikis buvo atvykęs. Tačiau išaiškėjo, kad ukmergiečių tiesiogiai rinktas meras – ne pėsčias, puikus savo vadovaujamo miesto žinovas ir patriotas. Jis atrado vieno pirmųjų carinės Rusijos fotografų – vietinio magnato grafo S. K. Kosakovskio dar XIX a. darytas nuotraukas.
Pasirodo, šis grafas pridarė daugybę Lietuvos, taigi ir Ukmergės bei jos apylinkių nuotraukų. Tos nuotraukos – neįkainojamas Lietuvos vizualinis istorinis kultūros paveldas. Grafo S. K. Kosakovskio darytose nuotraukose, be kita ko, matosi, kad XIX a. antroje pusėje Ukmergės piliakalnis – plikas, tai yra be jokio medelio, o į kalno viršūnę veda tipinis serpantininis keliukas. Pasirodo, anuomet grafas ir vietinė ponybė (arba elitas, diduomenė) puikiai mokėjo plėtoti savo „vietovės marketingą“, subtiliai viliojo čia užsukti ir investuoti.
Giliau pasidomėjus miesto istorija, paradoksaliai paaiškėjo, kad nauja neretai yra užmiršta sena. Taigi, Ukmergės meras savo „vietovės marketingo“ idėją apgynė ir serpantininis keliukas į piliakalnio viršūnę jau montuojamas. Kad taip Lietuvai, jos provincijai daugiau tokių išprususių, drąsių ir sumanių merų. Gal ir tos emigracijos tada būtų mažiau. Juk sutvarkytą, prižiūrėtą, besikeliančią tėviškę sunku bus palikti, niekada čia nebegrįžti…
Gediminas Merkys, Raimundas Kaminskas
(tęsinys – kitame numeryje)