Sibiras išsiskiria tuo, kad šioje žemėje gyvenančios tautos bendros gerovės labui sugebėjo rasti bendrą kalbą, keisti įsitikinimus, dalintis kultūros pasiekimais, taip demonstruodamos savo tolerantiškumą.
Po tremties ir kalėjimo, dėl vienokių ar kitokių priežasčių, Rusijoje liko gyventi gana daug lietuvių. Paskutinio gyventojų surašymo duomenimis, norą nurodyti savo lietuvišką tautybę išreiškė 50 tūkst. žmonių. Nepaisant tokio nedidelio tautiečių skaičiaus šioje šalyje, jie stengiasi išlaikyti savo tapatybę, buriasi į visuomenines organizacijas ir bendrijas.
Posovietinės erdvės lietuviai yra aktyvi pilietinės populiacijos dalis. Įkūnydami dvi kultūras, lietuvišką ir rusišką, jie yra tarsi tiltas tarp Lietuvos ir Rusijos. Oficialiai įregistruotos lietuvių diasporos bendruomenės gyvuoja Rusijoje jau daugiau nei 25 metus. Visai neseniai minėtas Altajaus lietuvių bendruomenės 25-erių metų jubiliejus (2016 m. spalį), 2017 m. 25-metį šventė Krasnojarsko lietuvių autonomija, o toliau seks Irkutsko, Buriatijos, Jakutijos jubiliejai… Lietuvių bendruomenės gyvuoja Komi Respublikoje, Murmanske, Petrozavodske, Vladivostoke, Magadane, na, o pačios didžiausios įsikūrusios Maskvoje ir Sankt Peterburge. Stebuklas, kad tokios bendruomenės egzistuoja, žinant tai, kad sovietiniu periodu joms burtis ir veikti nebuvo jokios galimybės.
Kas gi vyko su lietuvių bendruomenėmis per šį laiką? Dėl savo profesijos (aš – geologas), man tenka daug keliauti ir susipažinti su visomis Sibiro lietuvių bendruomenėmis, jų veiklos tendencijomis ir kylančiomis problemomis. Dėl to manau, kad turiu teisę kalbėti šia tema.
Pirma, tik susikūrusios lietuvių bendruomenės pirmiausia ieškojo savo tėvynainių po įvairius kaimus ir kitas gyvenamąsias vietoves, siekdamos jiems padėti ir įtraukti į bendruomeninį gyvenimą. Tuo laiku (1990-ųjų pradžia) vyko aktyvus lietuviškos pilietybės atgavimo procesas ir repatriacija į istorinę tėvynę. Tai buvo tarsi genofondo sugrįžimas į Lietuvą. Iš sugrįžusiųjų galima įvardinti daug žmonių, kurie vėliau tapo iškiliom asmenybėmis (V. Cinauskas, R. Baltutis, R. Racėnas, profesoriai V. Bernatonis ir A. Dumčius, V. Milauskas, A Seikalis ir daug kitų).
Antra, vietinių lietuvių rankomis įvairiuose regionuose buvo pastatyti paminklai, skirti politinių represijų aukoms atminti. Visgi laikas skrieja ir negaili nieko. Paminklai apauga mišku, krūmais, kartais tampa vandalizmo taikiniu ar paprasčiausiai suyra nuo amžiaus. Daugelyje lietuviškų kapinių stovinčius medinius kryžius taip pat naikina laikas. Vien tik Krasnojarsko krašte yra apie trys šimtai lietuvių tremtinių palaidojimo vietų. Daugumos jų nė ženklo nelikę, kitos – pusiau apleistos arba itin liūdnos būklės. Joms išsaugoti reikalingas ne tik nuolatinis lankymas, restauracija, atnaujinimas, bet ir vietinių lietuvių bendruomenių savanorių įsitraukimas į šiuos darbus. Deja, iki šios dienos mes neturime sutvarkytos kapinių ir jų padėties įvertinimo inventorizacijos.
Trečia, Sibiro lietuvių bendruomenėse įkurtos lietuvių kalbos mokyklėlės. Pavyzdžiui, Krasnojarske tokia mokyklėlė šiais metais prisipildė jau dvidešimtą kartą. Mokyklos gyvuoja Irkutske, Barnaule (Altajus), Ulan Udė (Buriatija), ir jas visas palaiko LR švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM).Kiekvienoje iš tokių mokyklų mokosi nuo 10 iki 30 žmonių. Žinoma, tai labai mažai, tačiau dėl lietuviškos tapatybės išsaugojimo mums brangus kiekvienas žmogus. Lietuvių kalbos mokyklėles lanko ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Visgi kiekvienos bendruomenės veikla neapsiriboja tik mokykla. Tai taip pat erdvė lietuvių chorams, šokių ansambliams, vaikų ir suaugusiųjų teatrams, sportinei veiklai organizuoti. Pavyzdžiui, Krasnojarsko choras „Rūta“ du kartus dalyvavo Lietuvos dainų šventėje, viename iš pasaulinių sporto konkursų laimėjo bronzos medalį, na, o teatras su spektakliu pagal M. Ivaškevičiaus pjesę „Малыш“ pasirodė Vilniaus festivalyje „Auksinė kaukė“. Irkutsko šokių ansamblis „Perliukai“ šoko Vilniaus ir Peterburgo scenose, panašūs ansambliai iš Petrozavodsko ir Murmansko taip pat yra pastovūs folkloro renginių Lietuvoje dalyviai.
Nuo pirmosios deportacijos praėjo 76 metai (1941 m. birželis). Greitai bus 70 metų nuo didžiausios, 1948-ųjų metų, masinės deportacijos, dar žinomos kaip operacija „Pavasaris“. Nuo to laiko užaugo 3–4 kartos. Anot įvairių demografų, viena karta skaičiuojama 15–20 metų laikotarpiu. Šių kartų vaikai augo rusiškoje aplinkoje, buvo auklėjami ir mokėsi rusiškoje kultūroje, mišriose šeimose, dominuojant vienai, vadinamajai „pagrindinei nacijai“, be to, ir sovietizacijos bei iškraipytos istorijos sąlygomis. Toli gražu ne visi lietuviai turėjo galimybę grįžti į tėvynę. Juk buvo laikas, kai ir Lietuva „statė komunizmą“.
Aš taip pat mėginau sugrįžti į Lietuvą. Visgi negavęs gyvenamosios vietos, darbo ir su numanoma trečiarūšio piliečio gyvenimo perspektyva buvau priverstas keliauti atgal. Ir tokių, kuriems teko patirti atšiaurų vadinamąjį socioekonominį klimatą tėvynėje ir ieškoti naujų namų kaimyninėse respublikose arba buvusiose tremties vietose, buvo daug.
Kiekviena karta susiduria su tam tikrais istoriniais įvykiais ir vėliau imasi dalintis patirtimi bei išgyvenimais apie juos. Visose kartose būna išskirtinių asmenybių, kurios tarsi saugo savo protėvių kultūrą, kaip kažkada tai darė knygnešiai, gabendami knygas į Lietuvą. Sibire tai entuziastai, kurie tapo lietuvių bendruomenių vadovais (Kudirkaitė, Razgus, Priskienis, Zablockis, Rasiulis, Jarumbavičiūtė, Koričko, Meška, Buividaitė ir kt.). 1990-ųjų metų pradžioje atsirado galimybė organizuoti tokias tautines bendruomenes ir jų buvo visame Sibire. Kai kurios išsiskirstė, o kitos susiskaidė į filialus, įkūrė autonomijas.
Pagrindinis sunkumas, su kuriuo dabar susiduria Sibiro lietuviai, norintys grįžti į tėvynę, yra kalbos barjeras. Na, o mokytis lietuvių kalbos tiek rusakalbiui vaikui, tiek suaugusiajam nėra taip paprasta. Nuo to momento, kai Lietuva atsiskyrė nuo Sovietų Sąjungos ir sutriko ryšiai su Rusija, iškart nustota spausdinti ir parduoti vadovėlius, pritaikytus rusakalbiams. Jų yra, tačiau tiek nedaug, kad juos būtų galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Per penkiolika metų jų buvo išleista tiražu nuo vieno iki dešimties tūkstančių. Deja, prekybos tinkluose Lietuvoje man tokių vadovėlių rasti nebepavyksta. Taigi tenka savo jėgomis rusakalbiams adaptuoti kompaktinius diskus, perspausdinti ir kopijuoti vadovėlius… Žinoma, reiškiu didelę padėką LR švietimo ir mokslo ministerijai. Jie veda seminarus mokytojams, platina vadovėlius, kurie spausdinti dar 1990 m. Štai internete pamačiau, kad Kaune atsirado baltistikos kursai studentams ir mokytojams.
Prisimenu pirmąsias „Sąjūdžio“ demonstracijas. Su kokiu entuziazmu jos praėjo, ir visa tai buvo glaudžiai susiję su buvusių represijų atminimu. Lietuvoje turbūt nebuvo šeimos, kurios nepalietė šis liūdnas istorijos puslapis. Visgi dabar tai – pamiršta. Pamiršta tų, kurie ant šios atminties bangos išplaukė į viršutinius valdžios ešelonus. Tenka prisiminti M. Robespjerą: „Revoliucija valgo savo vaikus.“ Vis dėlto šiuo atveju reikia sakyti „pamiršta“.
Rankose laikau vieną iš šešiatomio leidinio „Sibiro Alma Mater“ knygų, kuriai buvęs Altajaus tremtinys R. Baltutis atidavė didžiąją gyvenimo dalį. Ji parašyta lietuvių kalba. Visos aprašytos istorijos – biografijos gyvenusiųjų Krasnojarsko krašte, Irkutsko ir Tomsko regionuose, Buriatijoje, Altajaus krašte. Bet kas gi gali ją perskaityti Rusijoje? Teliko labai ribotas ratas lietuvių kilmės žmonių, kurie dar moka lietuvių kalbą. Mano nuomone, tokios knygos vertimas į rusų kalbą yra būtinas, būtų itin populiarus ne tik Sibire, bet ir visoje Rusijoje. Taigi žadu šią knygą išversti į rusų kalbą.
Prof. Saulius Sidaras