Vytauto Landsbergio kalba iškilmingame Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjime. „Lietuvos Seimo nariai ir aukštieji pareigūnai, sveikinu Jus mūsų didelės šventės – Lietuvos atgimimo, prisikėlimo ir Antrosios Respublikos gimtadienio – proga. Pasidalysiu mintimis ne tik apie tai, kas ir kaip anuomet buvo, bet ir apie tai, ko tada, 1990-aisiais, nespėjome apgalvoti ir sutvarkyti. Tai lieka jaunesniems, nes jie turės toliau ręsti Lietuvos valstybės pamatus, kurti jos politiką ir kuo švaresnę teisę.
Turiu minčių būtent apie valstybės teisę fundamentum regnorum. Kovo 11-ąją gavome pareigą ir spėjome priimti pagrindinį konstitucinių valstybės atkūrimo įstatymų paketą, arba rinkinį. Vaizdas buvo aiškus, vadinamoji LTSR yra neteisėtas ir neteisinis darinys, okupantų primesta šabloniška klišė – neva, Sovietų Socialistinė Respublika, kurioje nėra nei rinktų sovietų valdžios, nei socializmo, nei respublikos. Laisvos valstybės pagrindai turi būti kitokie. Tikra Respublika su atskaitinga Tautai valdžia, laisvai pasirenkamos ar žmogiškos socializmo formos, ar modernaus kapitalizmo, t. y. laisvosios rinkos, bendruomeninės formos. Taip turėdami pasitvirtinę laikinąją postsovietinę Konstituciją, formaliai savą, nepriklausomą, nederintą su jokia Maskva, iš karto pradėjome rengti ir naują Lietuvos Respublikos Konstituciją, kurią priėmėme Tautos referendume po pustrečių metų – 1992 m. spalio–lapkričio mėn. Referendumas ir paskelbimo procedūra, nes galioja tik paskelbti įstatymai.
Bet kol kas klampojome po senas balas, ypač valstybės teisės požiūriu. Antai Baudžiamasis kodeksas, su kuriuo toliau gyvenome, numatė baustinus karo nusikaltimus dėl kariškių veiksmų prieš civilius karo veiksmų zonoje, taip rašė sovietinis kodeksas – karo veiksmų zonoje. Tačiau visa okupuotos Lietuvos teritorija 50 metų buvo vienokių ar kitokių karo veiksmų zona. Nuo raudonojo teroro ir masinių trėmimų iki Sausio 13-osios. O atkūrę valstybę ir veikdami kodeksų srityje nuleistomis rankovėmis, nesugebėjome suimti net Rainių miškelio sadistinių žudynių organizatorių. Jis, kolegų perspėtas, pasitraukė į Rusiją ir ten ramiai nugyveno amželį, gaudamas didelę KGB pulkininko pensiją.
Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio 1949 m. deklaracijoje apie būsimą laisvą Lietuvą aiškiai sakoma: išdavikai atsakys Lietuvos teismui. Nors šiandien tai veikiantis mūsų valstybinės teisės įstatymas, sistemos dalis, negirdėjau, kad kada nors būtų juo remiamasi. Girnapusė. Karo nusikaltimai buvo totaliai pašalinti iš 1994 metų naujojo Baudžiamojo kodekso. Kieno interesas? Ar nebuvo įvykdyta daugybės karo nusikaltimų? Reikėjo naujų rinkimų, kad naujojo Seimo Pirmininkas imtųsi iniciatyvos užpildyti nesuvokiamą Baudžiamojo kodekso spragą. Tai buvo padaryta 1997 m.
Blogiausia, kad teismų praktikoje susijaukė nusikaltimai žmogiškumui ir genocidas. Kaltinti, ir kartais net nuteisti už Lietuvos žmonių komunistinį genocidą. Lietuva bus be lietuvių, skelbtas toks tikslas. Radome kelių ginčyti, skelbti savo nekaltybę sofistinių išvedžiojimų metodais. Taip, žudžiau, tačiau tai ne genocidas. Sofistinės kazuistikos pinklėse Lietuva patyrė ir neleistiną politinį pralaimėjimą. Europos Žmogaus Teisių Teismas dauguminiu balsavimu nutarė, kad stribas Vasiliauskas nekaltas dėl genocido, nes Lietuvos pasipriešinimas nebuvęs visuotinis Tautos pasipriešinimas, kažkokie būriai, kurių naikinimas, kad ir tapus šalies išdaviku, – menkesnis dalykas. Vasiliauskas laimėjo prieš sutrikusią Lietuvą. Manau, Lietuvos teisininkai, konstitucininkai, ne doktrinų gamintojai ir garbintojai, turi grįžti prie šio klausimo. Galvokite, jaunieji, Europos Žmogaus Teisių Teismas – dar ne Viešpats Dievas.
O kol kas, kur buvo dingę Nepriklausomos valstybės Pirmosios Respublikos kodeksai? Jei negalėjome realiai susigrąžinti jų en bloc, galėjome tai daryti palaipsniui, laikydamiesi valstybės tęstinumo ir šiame plane. Padirbėkite, Lietuvos teisės istorikai, kaip ten klostėsi. Padirbėkite pažeistų pamatų taisytojai. Galbūt jūs. Niekada nevėlu. Ačiū. Sėkmės jums gyvenimo ir teisingumo keliuose!“
Seimo nario knygos pristatymas. Ką išgyveno vaikų namuose augęs autoriu? Seimo narys, pedagogas, aktorius, režisierius Robertas Šarknickas 2018 m. kovo 14 d. Seimo skaitykloje pristatė savo pirmąją knygą „Šarkos sielos šauksmas“. Tai autobiografinis pasakojimas apie berniuką, kuris nuo kūdikystės gyvena įvairiuose Lietuvos internatuose ir globėjų namuose. Knygoje autorius pasakoja savo gyvenimo istoriją ir parodo, kokį meilės stygių ir smurtą patiria vaikai, gyvendami globos namuose. Grasinimai, pažeminimai, skausmas, švelnumo ilgesys – nuolatiniai gyvenimo „vaiknamyje“ palydovai. Ši knyga – tai vaiko sielos šauksmas, tai tarsi laiškas mamai, kurios meilės jis nuolat ilgėjosi.
Stiprinti moterų apsaugą nuo smurto. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos nariai inicijavo bendrą, visoms Seimo frakcijoms atstovaujančių Seimo narių deklaraciją dėl moterų apsaugos nuo smurto. Seimo nariai ragina Lietuvos Respublikos Vyriausybę nebetęsti prieštaringai vertinamos Stambulo konvencijos ratifikavimo procedūros, o daugiau dėmesio skirti Lietuvos teisės aktų tobulinimui, gerinant moterų apsaugos nuo smurto sistemą. Lietuvos teisinėje sistemoje galioja visos pagrindinės kovai su smurtu prieš moteris skirtos teisinės nuostatos, kurias siekia įdiegti Stambulo konvencija, ir šios teisės nuostatos gali būti tobulinamos neratifikuojant Stambulo konvencijos.
„Vienintelė naujovė, kurią ši konvencija mums atneštų – „socialinės lyties“ sąvoka, kuri gali būti dviprasmiškai aiškinama kaip sąvoka, nepripažįstanti žmogaus lyties prigimtine žmogaus ypatybe. Konvencijoje vartojama „gender“ sąvoka ir kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse vertinama prieštaringai. Diskusijos paaštrėjo ypač pastaruoju metu. Daugėja ir valstybių narių pareiškimų, kad, siekdamos išvengti dviprasmiškos situacijos su „gender“ sąvoka, jos neratifikuos Stambulo konvencijos. Pastarąjį mėnesį Bulgarijos ir Slovakijos premjerai padarė pareiškimus apie atsisakymą ratifikuoti konvenciją, Kroatijoje ir Vengrijoje ratifikavimo klausimo svarstymas atidėtas, didelės diskusijos vyksta ir Latvijoje. Stambulo konvencijos dar nėra ratifikavusios 18 ją pasirašiusių Europos Tarybos narių, tarp kurių yra ir Jungtinė Karalystė, Liuksemburgas, Airija, Islandija, Graikija bei Čekija.
Saugomų teritorijų sistema. Kovo 14 d. Seime Valstybinės saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos kartu su Seimo Aplinkos apsaugos komitetu organizavo konferenciją „Saugomų teritorijų sistema – unikalus Lietuvos šimtmečio laimėjimas“. Saugomų teritorijų sistema apima 17 proc. visos mūsų krašto teritorijos, vienija 5 nacionalinius ir 30 regioninių parkų, rezervatus ir daugiau nei 100 draustinių. Konferencijoje pranešimus skaitė Seimo nariai, mokslininkai, Aplinkos ir kitų ministerijų, nacionalinių ir regioninių parkų, rezervatų direkcijų, savivaldybių, nevyriausybinių organizacijų atstovai.
Bene pagrindinė kiekvienos šalies priemonė kraštovaizdžiui, gamtai, vertybėms išsaugoti – saugomos teritorijos. Bet dar svarbiau – sukurti saugomų teritorijų sistemą. Daugelyje tarptautinių konferencijų akcentuojama, kad svarbu ne tik įsteigti saugomas teritorijas, bet ir užtikrinti vertybių apsaugą, pritaikyti jas lankymui. Per pastaruosius 10–15 metų ypač pasikeitė nacionalinių ir regioninių parkų veidas. Nauji lankytojų centrai su moderniomis ekspozicijomis kviečia leistis gamtos takais. Apžvalgos bokštai atveria didingas kraštovaizdžio panoramas. Pažintiniai takai kviečia atrasti unikalius gamtos kampelius ir jų grožį. Smagu kopti į sutvarkytus ir pritaikytus lankyti piliakalnius, regyklas.
