3. Švietimo ir mokslo sistemų pertvarka
Pastaraisiais metais išryškėjo ypač pavojingos švietimo erozijos pasekmės. Bendrojo lavinimo ir profesinio rengimo įstaigų auklėtiniai, užaugę nepriklausomoje Lietuvoje, nesuvokia naujausių istorinių procesų, negali paaiškinti, kaip buvo atkurta Lietuvos valstybė ir kokios jėgos labiausiai prisidėjo, ją atkuriant ir sugrąžinant į pasaulio laisvų demokratinių valstybių bendriją. Jie nesugeba nusakyti pagrindinių valdžios institucijų funkcijų, nesusigaudo, kaip turėtų vykti valdžios ir visuomenės dialogas. Gana primityvus ir aplinkinio pasaulio politinių, ekonominių bei kultūrinių procesų suvokimas. Nesugebėdami atsakyti į elementarius klausimus, jie standartiškai bando teisintis, kad „nesidomi politika“. Tačiau toks nesidomėjimas liudija ne tik apie menką išprusimą, bet ir apie sparčiai plintantį pilietinį abejingumą bei apatiją.
Dar didesnės išprusimo spragos išryškėjo, vertinant šiandieninę Lietuvos vidaus ir tarptautinę situaciją. Tiek besimokantis jaunimas, tiek ir baigusieji mokyklas (įskaitant ir universitetus) negali apibūdinti dabartinės ūkio struktūros, nežino, kuriose gamybos srityse Lietuva yra pasiekusi ryškių laimėjimų, kuriose atsilieka, nesugeba apibūdinti šalies eksporto struktūros, visiškai neišmano Lietuvos mokslo institucijų sistemos ir jos pasiekimų bei perspektyvių plėtros krypčių. Dauguma universitetų studentų tik paskutiniame kurse, rengdami baigiamuosius darbus, sužino apie savojo universiteto organizuojamus mokslo renginius, žymių laimėjimų pasiekusius mokslininkus, susipažįsta su akademiniais leidiniais.
Ypatingą susirūpinimą kelia labai blogėjanti besimokančio jaunimo kalbos kultūra ir menkas dėmesys jų kūrybinių sugebėjimų ugdymui. Naujausių informacinių technologijų vaidmens pervertinimas lėmė tai, kad studentai vis dažniau pasitenkina abejotino patikimumo internetiniais šaltiniais. Jų referatai, kursiniai ir baigiamieji darbai primena citatų rinkinius, kuriuose veltui ieškotum gilesnės reiškinių analizės ir skirtingų koncepcijų palyginimo. Nemaža jų dalis nesugeba rišliai pasakoti ir sklandžiai bendrauti su auditorija. Jų žodinė ir rašytinė kalba vis labiau užteršiama nereikalingais svetimžodžiais, žargonu, netaisyklinga sakinio struktūra. Vis dažnesni jaunimo patologinės priklausomybės nuo kompiuterio ir interneto atvejai. Tačiau labiausiai baugina tai, kad, net suvokdami savo menką lingvistinį išprusimą ir nepakankamus analitinius gebėjimus, jie nelaiko to rimta kliūtimi savo dabarčiai ir ateičiai.
Vis tik didžiausią nerimą kelia blogėjantis didelės jaunimo dalies elgesys: primityvizmo ir chamizmo, patyčių ir smurto plitimas bei ryški asmeninės atsakomybės stoka. Nepriimtinus jaunimo šiuolaikinės elgsenos modelius formuoja agresyvumą skatinantys kompiuteriniai žaidimai, menkaverčiai, tačiau praktiškai visus ekranus užkariavę „veiksmo“ filmai ir „serialai“, kai kurios neva pramoginės televizijos laidos, kurių metu iš ekrano sklinda ne tik šlykštūs keiksmažodžiai, bet ir žiaurumo, nepagarbos žmogui propaganda, meilės ir šeimos niekinimas.
Kokią jaunąją kartą išauginsime, tokia netrukus taps (jau tampa) ir mūsų visuomenė. Diletantizmas, kasdieninis agresyvumas ir vis įžūlesnis savanaudiškumas, chuliganiškas vairavimas ir smurtas šeimoje, primityvus laisvalaikis – tiesioginės tokio auklėjimo pasekmės. Visa tai lėmė pastaraisiais dešimtmečiais paskirtų švietimo administratorių, kurių daugelis niekada nedirbo mokykloje, platintas nepagarbus požiūris į pedagogo (mokytojo, kolegijos ar universiteto dėstytojo) profesiją, atsainus neva dar „vaikiškų nusižengimų“ vertinimas, užklasinio ugdymo sistemos sužlugdymas ir jos likučių komercializavimas. Dauguma užklasinių užsiėmimų dabar turi apmokėti tėvai.
Dėl „krepšelinio“ švietimo ir net aukštojo mokslo finansavimo metodo, ugdymo įstaigos tapo panašios į UAB, bet kuria kaina siekiančias pelno, supriešinti pedagogai, į nelygiavertę padėtį įstumtos regioninės mokymo institucijos. Visiškai sunaikinta kaimiškųjų mokyklų sistema. Mokyklos uždarinėjamos net perspektyviuose, augančiuose priemiesčiuose. Vien per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje uždaryta daugiau kaip tūkstantis bendrojo lavinimo mokyklų. Slapčia nuo akademinės visuomenės suformuotos „darbo grupės“ pasikėsino uždaryti daugiau kaip pusę Lietuvos aukštųjų universitetinių mokyklų. Dabartiniams švietimo administratoriams universitetų autonomijos principas – visiškai nesuvokiamas. Jų užmačias tik šiek tiek pristabdė Konstitucinio Teismo nutarimas.
Vadinamasis „projektinis“ finansavimas labiausiai smogė ilgalaikėms fundamentinių (teorinių) tyrimų programoms. Mechaniškas turtingiausių pasaulio valstybių mokslo finansavimo modelių perkėlimas į Lietuvą sąlygojo nemažo būrio perspektyvių tyrėjų emigraciją. Ypač sunkioje padėtyje atsidūrė humanitarinių mokslų (lingvistikos, kultūrologijos, etnologijos ir pan.) atstovai, kurie šiandieninių švietimo administratorių supratimu yra „nešiuolaikiški“, neteikiantys greitą pelną užtikrinančių komercinių rekomendacijų verslui. Mokslo plėtotę apsunkina ir tai, kad apie šių institucijų veiklą visuomenė negauna beveik jokios informacijos. Didžioji komercinė žiniasklaida sutartinai ignoruoja mokslinę tematiką. Jos atstovai, net primygtinai kviečiami, neatvyksta į mokslo forumus. Apie mokslo ir mokymo įstaigas žiniasklaida prabyla tik tada, kai sužino apie tikrus ar tariamus „skandalus“, su mokslo plėtote neturinčius nieko bendra.
Pertvarkydami švietimo sistemą, turėtume įsipareigoti:
1) atlikti visų bendrojo lavinimo programų ir mokymo priemonių auditą ir suburti specialistus ugdymo turiniui atnaujinti. Tiek apie audito rezultatus, tiek apie planuojamas ugdymo turinio permainas nedelsiant informuoti visuomenę;
2) suburti specialistus, kurie galėtų parengti visuotinę ugdytojų kvalifikacijos tobulinimo programą, atskleidžiančią naują švietimo sistemos vaidmenį demokratinėje postindustrinėje (žinių ir kūrybos) visuomenėje. Šios programos turinys turi būti pritaikytas skirtingoms pedagogų ir švietimo administratorių grupėms;
3) atkurti savarankiškų praktinių ir tiriamųjų (kūrybinių) ugdymo metodų vaidmenį augančios kartos ugdymo sistemoje;
4) prisidėti atkuriant visuomenės pagarbą pedagogo – ugdytojo asmenybei ir mokyklai, kaip visuotinės kultūros institucijai. Prisidėti atkuriant mokyklos ir šeimos pastovių ryšių sistemą. Ugdymo turinyje numatyti galimybę daug efektyviau formuoti besimokančio jaunimo mandagaus elgesio modelius, supažindinti su jausmų kultūros būtinybe ir nuolat formuoti šios kultūros įgūdžius;
5) pertvarkyti pedagogams skirtos profesinės informacijos sistemą. Prisidėti, kad būtų sukurti populiarūs, plačiajai visuomenei skirti leidiniai, iš kurių mokinių tėvai ir kiti suinteresuoti skaitytojai nuolat gautų kvalifikuotą informaciją apie vaiko (paauglio, jaunuolio) asmenybės formavimą, rastų atsakymus į juos dominančius ugdymo klausimus. Tokie leidiniai galėtų tapti efektyvia priemone, skatinančia daug sistemingesnį tėvų ir jų vaikų bendravimą. Atkurti pedagogams – dėstytojams, mokytojams, socialiniams pedagogams ir kitiems – skirtą periodinę spaudą;
6) pertvarkyti tiek bendrojo, tiek ir profesinio rengimo įstaigų (įskaitant universitetus ir kolegijas) finansavimo sistemą, nedelsiant atsisakant „krepšelinio“ švietimo įstaigų komercinimo ir pereinant prie valstybės užsakymų švietimo sistemai, atsižvelgiant į dinamišką valstybės raidą ir tarptautinės situacijos pokyčius;
7) prisidėti, kad visos Lietuvoje veikiančios švietimo institucijos, įskaitant privačias, religines, tautinių mažumų ir įkurtas visuomeninių organizacijų, laikytųsi bendrų pilietinio ugdymo turinio ir kitų pedagoginių reikalavimų, ugdytų savo valstybei lojalią ir aktyvią jaunąją kartą,
puoselėtų šalies piliečių dorovę ir kultūrą, ir jokiu būdu neskatintų tautinės, religinės, rasinės ar bet kurios kitos nesantaikos.
4. Sveikatos priežiūros ir socialinės apsaugos modernizavimas
Sveikatos apsauga – viena svarbiausių valstybės ir visuomenės priedermių, kurią būtina suteikti visiems piliečiams, nepriklausomai nuo jų amžiaus ar turtinės padėties. Tačiau šiuo metu Lietuvoje vyksta masiškas, neretai paslėptas sveikatos apsaugos įstaigų privatizavimas, apsunkinantis mažiau pasiturinčių gyventojų galimybes gauti visavertes medicinos paslaugas. Išryškėjo anaiptol ne gyventojų gerovei tarnaujantis, nenatūraliai glaudus medikų ir vaistų prekybos įmonių bendradarbiavimas, jų abipusiai komerciniai ryšiai. Tarptautinės statistikos duomenys rodo, kad Lietuvos gyventojų (ypač vyrų) vidutinė gyvenimo trukmė dar yra gerokai mažesnė už daugelio ES valstybių. Viešojoje erdvėje tarsi atsitiktinai vis pakurstoma diskusija, kad visuomenėje yra per daug ligotų ir senyvų žmonių, kurių išlaikymas neva per daug brangiai kainuoja valstybės biudžetui. Bandoma kaip teigiamus reiškinius ar net kaip žmogaus „galimybę laisvai pasirinkti“ visuomenei pristatyti abortus ir eutanaziją. Turime sustabdyti šį antikonstitucinį ir antihumanišką procesą ir tartis su visuomene dėl tikrų, o ne tariamų sveikatos apsaugos reformų:
1) prisidėti, kad visuomenėje būtų labai kvalifikuotai ir sistemingai skatinama sveika gyvensena, kad kiekvienas mūsų valstybės pilietis suvoktų, jog daug lengviau gyventi taip, kad nesusirgtum, nei susirgus pagyti. Visose viešojo sektoriaus institucijose turi būti diegiama absoliuti netolerancija žalingiems įpročiams, ypač jų platintojams. Pasiūlyti visuomenei išplėtoti diskusiją, kokios priemonės padėtų efektyviausiai kovoti su lengvabūdiškai ar net piktybiškai ignoruojančiais sveikos gyvensenos reikalavimus. Ne draudimai ir baudos, o visuomenėje vyraujantys požiūriai ir elgesio modeliai turi didžiausią įtaką tiek augančiai kartai, tiek asmenims, kenkiantiems sau ir aplinkiniams;
2) sveikatos priežiūros įstaigos savo veiklą turi orientuoti ne tik į ligonių gydymą, bet ir į ligų profilaktiką. Būtina parengti sveikos aplinkos strategiją, kurioje būtų aiškiai įvardinta, kaip valstybė visokeriopai skatins medikų šviečiamąją ir profilaktinę veiklą, likviduos sveikatai pavojų keliančius aplinkos taršos židinius, užtikrins, kad visa darbo aplinka būtų nekenksminga dirbantiesiems. Tiek darbdaviai, tiek ir darbuotojai turi įsisąmoninti, kad jokios papildomos lengvatos (didesnis atlyginimas, pensijos priedai ir pan.) neatstos prarastų vienintelio gyvenimo metų;
3) skatinti kuo ankstyvesnę susirgimų diagnostiką. Aprūpinti medicinos įstaigas kuo tikslesne diagnostine aparatūra ir įvesti privalomus reguliarius sveikatos patikrinimus. Užkrečiamomis ligomis sergantys ir piktybiškai vengiantys gydytis asmenys turi būti privaloma tvarka nukreipiami į stacionares sustiprinto režimo gydymo įstaigas, kol visiškai pasveiks ir susiformuos savarankiškam gyvenimui būtinus socialinius įgūdžius. Tai leis sutaupyti nemažą dalį lėšų, šiuo metu išleidžiamų ligonių gydymui, ir panaudoti jas gyvenimo trukmei ilginti;
4) sustiprinti psichologijos ir medicinos įstaigų bendradarbiavimą, nes gyvensenos modeliai labai priklauso nuo asmens psichologinės pusiausvyros, gebėjimo suvaldyti emocijas ir pan. Toks bendradarbiavimas galėtų sumažinti savižudybių riziką ir efektyviai padėti asmenims, patekusiems į krizines situacijas, kurias dažnai sukuria vis sunkiau prognozuojamos aplinkos pokyčiai. Didžiausias dėmesys privalo būti skiriamas valios ir charakterio ugdymui.
Kardinalios permainos yra pribrendusios ir socialinės apsaugos sistemoje. Dabartiniu metu šią sistemą tiek valdžios institucijos, tiek plačioji visuomenė vertina labai prieštaringai: nuo teiginio, kad niekas negali priversti individo dirbti, jei jis to nenori, iki tvirtinimo, kad socialinė apsauga, išskyrus nepagydomo neįgalumo atvejus, tik ugdo veltėdžius, pripratusius gyventi visuomenės sąskaita. Tačiau socialinė apsauga atlieka ne tik humanistinę, bet ir ekonominę funkciją, pavyzdžiui, padėdama atkurti laikinai prarastą darbingumą ar įgyti kitą profesiją, kuri leistų neįgaliam asmeniui greičiau pasijusti visaverčiu visuomenės nariu. Socialinė parama padeda išgyventi netikėtai praradusiems darbą įmonės bankroto ir kitais atvejais, stabdo asocialaus elgesio plitimą. Būtina šią sistemą stiprinti, atsisakant jos masinio privatizavimo. Piliečiai individualiai gali dalyvauti privačiuose pensijų fonduose, tačiau viešosios, t. y. iš mokesčių mokėtojų surinktos, „Sodros“ lėšos neturėtų būti perduodamos jiems.
Valstybės priedermė yra teikti prevencinę paramą tiems, kurie turi specialių poreikių dėl sveikatos sutrikimų, mokymosi sunkumų, vaikų ugdymo ir pan., ir tiems, kuriems iškilusi skurdo ir socialinės atskirties grėsmė. Valstybinė socialinė apsauga neatleidžia žmonių nuo jų asmeninės ar šeiminės atsakomybės už savo gerovę, tačiau be tokios sistemos visuomenė būtų mažiau humaniška ir mažiau efektyvi plačiąja ekonomine prasme.
5. Visuomenės kultūros ugdymas
Dabartinė individualistinė pasaulėžiūra, grįsta globalizacija, ir išliaupsintas vietinis rinkos fundamentalizmas tapo rimta grėsme tautų kultūrinei egzistencijai. Pirma, kyla pavojus, kad, perimant kosmopolitinius, neretai itin žemo kultūros lygio gyvensenos modelius, labiausiai nukenčia tautinė kultūrinė savimonė, devalvuojamas per šimtmečius suformuotas tautinės kultūros paveldas, prarandama paskata jį toliau puoselėti. Antra, individualistinės gyvensenos stereotipai lemia kultūros suprimityvinimą ir jos pakeitimą banaliomis komercinėmis pramogomis.
Anaiptol ne visos kultūros vertybės turi prekinę išraišką, todėl daugelio kultūros produktų kūrimui būtina derama valstybės administracinė ir finansinė parama. Jokiu būdu nepateisinamas profesionaliojo meno supriešinimas su pop kultūros produktais, tarp kurių nemažą dalį užima kičas ir vis įžūlesnė antikultūros propaganda. Sudėtingoje situacijoje atsidūrė ir tautos etnografinis paveldas, kurį vertinant susikerta hipertrofuotas rūpestis autentiškumo išsaugojimu ir pastangos šį paveldą puoselėti, atsižvelgiant į nūdienos pokyčius. Etnografinis paveldas negali išlikti gyvybingas, jei jis bus tik užkonservuotas archyvuose ir muziejuose, bet netaps šiuolaikinės visuomenės elgsenos dalimi. Kiekviena nauja karta savaip įvertina istorinį literatūros, muzikos ir dailės palikimą, atsižvelgdama į besikeičiančią socialinę aplinką ir įnešdama savąjį indėlį į tai, kas suvokiama kaip tautos kultūra. Kad šis įvertinimas būtų pozityvus ir skatintų kultūros pažangą, būtini aiškūs vertinimo kriterijai, pagrįsti giliomis žiniomis ir dorovinėmis nuostatomis. Todėl ypač atsakingai reikia peržiūrėti ir atnaujinti atitinkamų dalykų ir projektų programas, numatant naujus istorinio palikimo nagrinėjimo metodus ir įtraukiant naujus kūrinius.
Prof. dr. Jonas Jasaitis